Vis įvairesnėje daugiakultūrėje bei senstančioje visuomenėje auga būtinybė ne tik versti filmus, bet ir padaryti juos prieinamus žiūrovams, turintiems sensorinių sutrikimų. Tačiau šiuo metu filmų vertimas yra daug mažiau matomas nei tada, kai jis buvo pirmą kartą panaudotas XX amžiaus pradžioje. Anuomet, dar prieš garsinių filmų atsiradimą, kai reikėdavo išversti nebyliajame filme naudojamus intertitrus, vertimas buvo įtrauktas į postprodukcijos etapą, todėl tai buvo filmo kūrimo proceso dalis.
Garsinio kino atsiradimas atnešė pirmuosius nesėkmingus dubliavimo ir subtitravimo bandymus, o vėliau ir naują sprendimą – juostos versijas užsienio kalbomis. Tas pats režisierius filmus kurdavo ir perkurdavo dviem ar trims kalbomis. Aktorių sudėtis galėjo išlikti tokia pati arba keistis, priklausomai nuo filmo ir kuriamų versijų skaičiaus. Vertimas buvo gamybos proceso dalis.
Tačiau patobulinus dubliavimo ir subtitrų kūrimo procesus, studijos nusprendė sumažinti vertimų išlaidas iki maždaug 10 proc. filmo biudžeto. Vertimai tapo filmo platinimo proceso dalimi.
Skirtingai nuo kitų svarbių filmo elementų, vertimo ir prieinamumo nekontroliuoja filmo kūrėjas ar kūrybinė komanda, o tai reiškia, kad šiame procese į neregių, kurčiųjų ar užsienio auditoriją tiesiog neatsižvelgiama.
Tuo tarpu skaičiai rodo, kad daugiau nei pusė pajamų (daugiausiai uždirbusių ir geriausio filmo „Oskarą“ laimėjusių XXI amžiaus pradžios filmų) gaunama iš užsienio rinkų. Išskyrus tas angliškai kalbančias šalis, kuriose šie filmai rodomi originalo kalba (Australija, Didžioji Britanija ir kt.), dubliuotos ir subtitruotos versijos vidutiniškai sudaro 45 proc. visų filmo pajamų. Kitaip tariant, vertimas ir prieinamumas sudaro beveik pusę šių filmų pajamų.
Tačiau tik apie 0,1 proc. biudžeto yra skirta vertimui ir prieinamumui. Nors finansiniu požiūriu tai atrodo labai pelningas verslas, yra ir meninių bei socialinių priežasčių, dėl kurių reikėtų imtis skubių ir labai reikalingų pokyčių.
Atotrūkis tarp kūrėjo, eksperto ir žiūrovo
Beveik 40 metų trukę medijų prieinamumo tyrimai parodė, kad vertimo ir prieinamumo nuvertinimas turėjo neigiamą poveikį tam, kaip juos priima neregių, kurčiųjų ar užsienio žiūrovai. Tai verčia suabejoti, ar jų patirtis sutampa su įprastai žiūrinčiais filmą originalo kalba.
Kai kurie filmų kūrėjai, pavyzdžiui, Kenas Loachas ir Quentinas Tarantino, yra išsakę savo poziciją, smerkdami, kad režisierių vizija keičiasi vertime. Taip pat jie neturi jokios sprendimo teisės (arba, dar blogiau, nieko apie tai nežino), nes už vertimą atsakingos platinimo įmonės.
Tuo tarpu vertėjai dažnai priversti dirbti labai griežtomis sąlygomis, neretai tenka išversti filmą ne ilgiau kaip per tris dienas už pakankamai nedidelį atlygį ir neturint jokios galimybės konsultuotis su filmą sukūrusiais asmenimis. Sunku įsivaizduoti tokį ryškų kontrastą tarp poveikio ir skiriamo laiko.
Vertimas ir prieinamumas tampa vis svarbesni daugiakultūrėje, senstančioje ir įvairialypėje visuomenėje, kurioje daugiakalbiai filmai (t. y. filmai su keliomis kalbomis originalioje versijoje) tampa vis dažnesni, o tai reiškia, kad reikia užsiimti vertimu dar prieš perduodant filmą užsienio rinkoms.
Pesimistinis požiūris į šią situaciją gali paskatinti manyti, kad tobulėti neįmanoma, nes daugumai filmų kūrėjų nerūpi vertimas ir prieinamumas. Tačiau gali būti, kad dauguma filmų kūrėjų tiesiog nežino, kaip keičiasi jų filmų vertimas, jiems paprasčiausiai nesuteikiama galimybė rūpintis šiuo savo filmų aspektu.
Vertėjai įprastai neturi galimybių susisiekti nei su kūrybine komanda, nei su pritaikomumo ekspertais, todėl atsiranda atotrūkis. Filmų kūrėjai nekontroliuoja užsienietiškų ir prieinamų savo filmų versijų, nežino, kaip jų filmai yra verčiami, kaip juos priima užsienio ar sensosinius sutrikimų turintys žiūrovai, o tai lemia atotrūkį tarp filmų kūrėjų ir žiūrovų patirties. Kita vertus, atotrūkis yra ir tarp pritaikomumo ekspertų ir žiūrovų, nes, išskyrus keletą išimčių, sensorinius sutrikimus turintys ar užsienio žiūrovai paprastai nedalyvauja kuriant ar testuojant prieinamas versijas.
Pritaikomumo integracijos į filmų kūrimo procesą svarba
Prieinamų filmų kūrimas siekia integruoti pritaikomumą į kūrimo procesą, kas neįmanoma be vertėjo ir filmo kūrybinės komandos bendradarbiavimo. Kitaip tariant, prieinamų filmų kūrimas yra vertimo ir (arba) prieinamumo įvertinimas kuriant audiovizualinį kūrinį (bendradarbiaujant kūrybinei komandai ir vertėjui), siekiant suteikti prieigą prie turinio žmonėms, kurie negali jo suvokti arba turi sunkumų tai padaryti pradine forma.
Norisi pabrėžti, kad prieinamų filmų kūrimas nesiekia pakenkti filmų kūrėjų vizijai ar suvaržyti jų laisvę. Vietoje to, jis atskleidžia jiems dažnai nežinomus aspektus, kaip keičiasi jų filmai išverstose ir prieinamose versijose. Taip pat gali pasiūlyti sprendimus, lemiančius verstinių ar prieinamų versijų pobūdį ir netgi sėkmę. Iki šiol šiuos pasirinkimus darė tik vertėjas arba platintojas. Užuot pakenkęs filmo kūrėjų vizijai, šis bendradarbiavimas padėtų ją išsaugoti įvairioms auditorijoms. Tai ne tik pagerintų daugumos žiūrovų patirtį, bet ir padėtų filmų kūrėjams pamatyti savo filmus kitomis akimis.
Prieinamų filmų kūrimas leistų užpildyti anksčiau minėtą kūrėjo, eksperto ir vartotojo atotrūkį tiems filmų kūrėjams, kurie norėtų užtikrinti, kad jų vizija būtų išlaikyta, kai jų filmai bus išversti ir prieinami.
Prieinamų filmų kūrimas įtrauktas į mokymą, mokslinius tyrimus ir profesinę praktiką visame pasaulyje. Prieinamo filmo kūrėjas – daug platesnė sąvoka, apimanti bet kurias profesionalų ar mėgėjų praktikas įvairiuose filmo kūrimo proceso etapuose. Ji apima ne tik režisierius, bet ir scenaristus, operatorius, montažo režisierius, tekstų kūrėjus, taip pat mėgėjiško kino kūrėjus, kurie gali įkelti į internetą savo trumpametražius filmus, sukurtus savo telefonu, orientuodamiesi ne tik į pradinę auditorija, bet ir į išverstos ir (arba) prieinamos versijos žiūrovus. Kitaip tariant, visus, kurie norėtų kurti filmus visiems.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas