Kino sakmės „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ trikdžiai ir džiugesiai

Dažnai atrodo, kad ten, kur mūsų nėra, žmonės gyvena nuostabiau ir pilnavertiškiau. Ir jeigu pasitaiko proga tai patyrinėti, neretai įsitikiname, kad „visur gerai, bet namuose – geriausia“. Iš laiko ir erdvės perspektyvos mūsų gyvenimo rutina gali pasirodyti ne nyki, o atvirkščiai – kupina smagių dalykų ir naujų galimybių. Tas pats nutinka ir kuriam laikui netekus artimų žmonių draugijos – staiga suprantame, jog būtent jie yra didžiausi gyvenimo stebuklai ir brangenybės. Panašiai nutiko ir pagrindiniam filmo „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ (Hector and the Search for Happiness, 2014) herojui – gyvenimo pulsą praradusiam psichoterapeutui.

Britiško humoro kupinoje draminėje komedijoje sutinkame aktoriaus Simono Peggo kuriamą psichoterapeutą – tikrą „žmogų futliare“, rutinos monotonijoje kone mirštantį vidutinio amžiaus vyriškį. Matyt neatsitiktinai pavadintas Antikos mitų veikėjo (Trojos princo) vardu. Nebegalėdamas pakęsti dvasinio sąstingio Hektoras galiausiai leidžiasi į drąsią odisėją po pasaulį, pasiryžęs atrasti universalios laimės formulę. Pirmiausiai jis išvyksta į Kiniją, kur mėgaujasi prabangaus gyvenimo malonumais ir mielos merginos simpatija, kol iš naujo atranda seną tiesą, kad pinigai laimės neatneša. Tuomet atsisakęs kelionių pirmąja klase vyrukas sėda į avarinės būklės lėktuvėlį ir nuskrenda į Afriką aplankyti daktaru savanoriu dirbančio studijų draugo. Čia jis patiria daug įvairiausių nutikimų – nuo netikėtos draugystės su nusikaltėlių vadeiva bei atsipalaidavimo širdingoje afrikiečių šeimoje iki rimto pavojaus gyvybei ir iš naujo atrastos laimės jaustis saugiam. Paskutinė Hektoro odisėjos stotelė – studijų laikų mylimosios aplankymas Los Andžele ir likusius dvasinio sąstingio ledus pralaužiantis dalyvavimas „laimės profesoriaus“ ekspertizėje.

Šioje filmo „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ apžvalgoje nepateiksiu išsamios režisūros, vaidybos ir operatoriaus darbo analizės. Man labiau rūpi pasamprotauti apie jo tematiką ir ryšį su realiu gyvenimu. Iš pirmo žvilgsnio toks pozityvus ir stilingo humoro kupinas filmas man sukėlė prieštaringų minčių, kurias straipsnio pavadinime įvardinau „trikdžiais“ ir „džiugesiais“. Todėl pirmiausia paminėsiu pirmuosius, o paskui pereisiu prie antrųjų „deserto“.

Peterio Chelsomo režisuotoje kino sakmėje apie laimės paieškas mane kiek nustebino ir sutrikdė seksistinis moterų vaizdavimas. Filme net keturios iš šešių moterų parodomos menkinančiai – kaip pasimetusios, isteriškos, žemos savivertės, vergiškai įsikibusios vyro bei visaip besistengiančios jam įtikti. Pradėkime nuo Hektoro draugės (aktorė Rosamunda Pike), kuri vaizduojama kaip emancipuoto gyvenimo sutrikdyta, emociškai šalta moteris, maniakiškai motiniškai besirūpinanti savo sugyventiniu. Vėliau jos darbovietės vakarėlyje sutinkame pagyvenusią damą prancūzę, kuri trokšta laimės, bet dėl neteisingos tarties, praleisdama romanų kalbose netariamą raidę „h“, sutrikusiam psichologui Hektorui karštligiškai kartoja ne „I want happiness“, o „I want a penis“. Žinoma, šis kalambūras nuskamba tikrai šmaikščiai ir britiško humoro prisodrintai istorijai tampa akstinu tolimesnėms laimės paieškoms. Tačiau kiek vėliau, kai Hektoras leidžiasi į kelionę ir net keliose šalyse sutiktos jaunos patrauklios moterys elgiasi su juo lyg žemos savivertės nimfomanės, įžanginė frazė „I want a penis“ pasirodo ne tokia ir nekalta. Reikia pasakyti teisybę, kad herojus Hektoras atrodo kaip simpatiškas keistuolis, įdomus pašnekovas, bet tikrai ne kaip testosterono pritvinkęs gundytojas, kurį vos pamačiusi pultų atakuoti kiekviena seksuali mergina. O filme jo beveik nemotyvuotai užsigeidžia išskirtinės gražuolės iš Kinijos bei Afrikos.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Gerai jau gerai, vėliau sužinome, kad kinė (aktorė Ming Zhao) iš tiesų yra prostitutė ir kad už malonų bendravimą jai buvo sumokėta, tačiau afrikietė – visai kitas reikalas. Toks jaunų moterų, kaip sekso vergių, traktavimas tik pratęsia MTV muzikiniuose vaizdo klipuose bei kitose subkultūrose demonstruojamą moters tipažą: kaip bedvasę kūnišką būtybę, sutvertą vieninteliam tikslui – malonumui. Žinoma, nimfomanišką jaunųjų kinės ir afrikietės vaizdavimą galima nurašyti į seksistinio moters vaizdavimo parodiją. Juo labiau, kad Hektoras nei viena iš jų nepasinaudoja ir saugodamas savo ištikimybę (arba iš drovumo) vertina jas kaip pilnavertes asmenybes, su kuriomis galima veikti daugybę kitų dalykų – diskutuoti, draugauti, valgyti ir šokti.

Keistuolis Hektoras elgiasi džentelmeniškai ir tai matyti yra labai smagu. Juo labiau, kad likusios dvi iš šešių minėtų filmo moterų savo rolėmis seksizmo debesį nustumia į šalį ir pasaulyje įsivyrauja tvarka. Studijų laikų mylimoji (aktorė Toni Collette) išpažįsta vyrukui seną meilę, tačiau užtikrina savo šeimoje atradusi neabejotiną laimę ir neketinanti jos griauti nostalgiškomis šėlionėmis. Kita džiugi išimtis sutrikusių moterų herojų draugijoje – Hektoro psichoterapijos pacientė, aiškiaregė Anjali (aktorė Veronica Ferres), lyg Žemė Motina Išmintis įvardijanti savo gydytojo problemas ir jų sprendimo būdus.

Tačiau jau pakaks kalbėti apie moteris, pereikime prie filmo vyrų. Ir ne bet kokių vyrų, o tikrų ekrano liūtų, šauniųjų senjorų, savo esencija pradžiuginusių mano akį ir širdį. Nenoriu sumenkinti Hektorą suvaidinusio Simono Peggo talento, tačiau šį kartą pagerbsiu vyresnius jo kolegas, tėtušius Stellaną Skarsgårdą, Jeaną Reno, Christopherį Plummerį bei Togo Igawą. Švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas filme įkūnija prašmatnų turtuolį darboholiką, sumaniusį parodyti vaikiui Hektorui, kas, jo nuomone, yra laimė. Nors šis orus herojus santūrus ir kiek susikaustęs, gudrus šypsnys ir Skarsgårdui būdingas vylingas žvilgsnis suteikia Kinijos epizodui neabejotino žavesio. Modernių technologijų gerbėją, charizmatiškąjį vienuolį suvaidinęs japonų aktorius Togo Igawa iki pat filmo pabaigos džiugina savo šmaikščiais, ekspresyviais pasirodymais ir leitmotyvu tapusia fraze „Žvelk giliau, Hektorai, dar giliau“. Avarinės būklės lėktuvėliu nuskridę į Afriką apšnerkštame bare sutinkame prancūzų kino žvaigždę Jeaną Reno – nusikalstamo verslo baroną Diego Baresco, kurio akyse vienu metu matyti ir grėsmė, ir egzistencinis liūdesys. Dėl smagaus atsitiktinumo ir tyros Hektoro širdies naivuolis psichoterapeutas iš Amerikos ir niaurus piktadarys iš Afrikos tampa širdingais draugais, padėdami vienas kitam išspręsti opias problemas. Na, o dabar pats didžiausias „desertas“ – nemariųjų „Muzikos garsų“ (The Sound of Music, 1965) žvaigždė – aštuoniasdešimt ketverių metų kanadiečių aktorius Christopheris Plummeris. Tai jis filme suvaidino profesorių Coremaną, tyrinėjantį laimės jausmų poveikį smegenims. Vien pažvelgus į šį tvirtą, skvarbių akių, guvių judesių ir šelmiškos iškalbos senjorą pradedi tikėti, kad gyvenimas gali būti smagus ir ilgas nuotykis.

Tokiu smagiu nuotykiu britiško humoro ir pozityvių filmų mėgėjui gali tapti ir kino juosta „Kaip Hektoras laimės ieškojo“, sukurta pagal prancūzų psichoterapeuto François Lelordo to paties pavadinimo romaną. Yra sakoma, kad į laimę veda tūkstančiai kelių, ir kad negali būti vienintelės universalios laimės formulės, nes mes kiekvienas ją susikuriame individualiai. Todėl ir žiūrėdami filmą kiekvienas išskirsime skirtingus jo akcentus, tarp kurių greičiausia visai nebus mano paminėtojo seksizmo debesies. Belieka palinkėti plačios šypsenos ir griausmingo, vitaminą C gaminančio juoko tamsioje kino salėje.

Filmo anonsas: