fbpx
Reportažai

Kino stovykla Gelgaudiškio dvare: vasara, kinas ir kūnas

Kino stovykla Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka
Kino stovykla
Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka

Liepos 24-27 d. Gelgaudiškio dvare vyko penktoji kasmet „Meno avilio“ organizuojama kino stovykla, pakvietusi visus kino mylėtojus pailsėti nuo miesto triukšmo, praplėsti akiratį ir neformalioje aplinkoje pabendrauti su kino profesionalais bei entuziastais.

Gelgaudiškio dvaras virto erdve, kurioje buvo skaitomi pranešimai, dalyvaujama kūrybinėse dirbtuvės, žiūrimi filmai, ir, ko gero, svarbiausia – kalbamasi, dalijamasi nuomonėmis ir įspūdžiais. Po išklausytų pranešimų ar pažiūrėtų filmų galvoje kilusias mintis norėjosi išskleisti šnekučiuojantis su senais ar ką tik atrastais draugais – atgaivą siūlančiame medžių pavėsyje, ant laiptų terasoje ar po žvaigždėtu liepos dangumi. Šiltos vasaros naktys kvietė pokalbius tęsti dar ilgai po vidurnakčio. Šią neskubią, įvairialypę diskusiją, į kurią įsilieja daugybė skirtingų balsų su už jų stovinčiomis savitomis patirtimis, ir norėtųsi įvardyti kaip didžiausią tokio pobūdžio renginių kuriamą vertę.

Šių metų stovyklos tema buvo skirta kino ir kūno temos tyrinėjimams. Kūniškąją kino dimensiją siekė atskleisti itin skirtingų disciplinų atstovai – fotografas, menotyrininkas ir kuratorius Mindaugas Kavaliauskas, fizikas Vytautas Balevičius, parengęs nemažo susidomėjimo sulaukusį pranešimą apie kūną moderniojoje fizikoje, menininkai Denisas Kolomyckis ir Francisco Janesas, režisierius, kino filosofas Williamas Brownas, šokėjos Lina Pavalkytė ir Ugnė Dievaitytė bei kiti Lietuvos kino tyrėjai bei kūrėjai. Temos kaleidoskopiškai keitė viena kitą, susiliedamos į eklektišką paveikslą, jungiamą skirtingai interpretuojamos kino ir kūno linijos. Tai itin džiugino, nes būtent įvairių disciplinų sąlyčio paribiuose labiausiai lavinama kūrybiška mąstysena, išvystamos netikėtos sąsajos ir į įvairius klausimus pažvelgiama naujomis akimis.

Kino stovykla Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka
Kino stovykla
Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka

Penktadienio vakarą britų kino filosofas Williamas Brownas ne tik skaitė paskaitą apie žiūrovo ir filmo santykį šiuolaikiniame 3D kine, bet ir pristatė savo režisuotą filmą „Afterimages“ (2011). Tai mažo, vos tūkstantį svaro sterlingų siekusio biudžeto filmas, pasakojantis kepėjo Deniso istoriją. Uždaras imigrantas, gyvenantis mažame (tačiau kartu ir paradoksaliai kosmopolitiškame) Škotijos miestelyje, randa mobilų telefoną, kuriame užfiksuota grupės jaunuolių prievartaujama mergina. Po šio radinio į iki skausmo monotonišką Deniso kasdienybę pradeda skverbtis pokyčiai.

Režisierius, kalbėdamas apie filmo prasmes ir potekstes, pernelyg neatviravo, palikdamas plačią erdvę asmeninei kūrinio interpretacijai, tačiau užsiminė nemanąs, jog filmas turėtų patikti daugumai žiūrovų. Ši mintis privertė pagalvoti, kiek ir kaip apskritai galima operuoti kategorijomis „man patinka“ diskutuojant apie tokio pobūdžio kiną, dėl kokių priežasčių jis gali patikti ar nepatikti. Šiame filme techninis netobulumas tampa neatsiejama filmo stilistikos dalimi ir dar kartą skatina apmąstyti tradicinio kino kanonų suformuotus filmams keliamus lūkesčius. Pokalbiuose po peržiūros teko išgirsti pastebėjimų, jog trikdė ir blaškė būtent techninis filmo aspektas, jo forma, o ne turinys. Tai suintrigavo – ar nebus taip, jog dalis išsilavinusių kino žiūrovų (spėju, jog būtent tokie susirinko į kino stovyklą) gana lengvai priima netradicinį naratyvą, tačiau vis dar turi nemažai išankstinių nuostatų kitiems filmo aspektams. Plečiamas akiratis neabejotinai plečia tolerancijos ribas, tačiau kartais paaiškėja, jog filmus ne taip ir lengva priimti tiesiog tokius, kokie jie yra.

Narius Kairys, Kino stovyklos akimirka Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka
Narius Kairys, Kino stovyklos akimirka
Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka

Šį, o taip pat ir pirmąjį, Williamo Browno darbą „En attendant Godard“ (2010) galima pažiūrėti ir susidaryti savo nuomonę čia.

Šeštadienį stovyklautojams buvo pasiūlyta geriau pažinti savo ir kito kūną kontaktinės improvizacijos užsiėmimų metu, lavinti akį ir vaizduotę kūrybinėse filmavimo dirbtuvėse, „pakeliauti“ po Europą bei pasaulį klausantis skirtingų šalių kinematografinių kūno vaizdavimo tradicijų trajektorijas braižančių pranešimų.

Narius Kairys kalbėjo apie kūno, kaip politinį pranešimą generuojančio subjekto, raiškos būdus Irano kine. Straipsnį, pagal kurį buvo parengtas pranešimas, išspausdintą žurnale „Kinas“, galite rasti čia. Su pirmosiomis kūno vaizdavimo prancūziškame kine tradicijomis supažindino Neringa Kažukauskaitė, o itin išsamus Auksės Kancerevičiūtės pranešimas apžvelgė kūno reprezentacijos raidos tendencijas vokiečių kine. Jos buvo pristatytos trijų skirtingų laikotarpių filmų pavyzdžiais. Pirmasis buvo siaubo žanro klasika tapęs Roberto Wiene „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920). Priminta kino teoretiko Siegfriedo Kracauerio knygoje „Nuo Kaligario iki Hitlerio. Psichologinė vokiečių kino istorija“ plėtojama interpretacija, nebylųjį vokiečių ekspresionizmo šedevrą laikanti simboline autoritarinės valstybės galios, manipuliuojančios pavaldinių kūnais ir valia (kaip Kaligaris manipuliavo lunatiku Čezare), kritika. Visiškai kitokį kūno vaizdinį matome 1936-tų metų vasaros Olimpines žaidynes dokumentuojančiame Leni Riefenstahl filme „Olimpija“ (1938). Nors tuo laikotarpiu atgijusių antikinio kūno grožio įvaizdžių sunku tiesiogiai nesusieti su nacistinės propagandos mašinerija, Auksė Kancerevičiūtė pastebėjo, jog šio filmo laikyti vienareikšmiškai rasistiniu nederėtų. Jame herojiškai vaizduojami ne tik arijų rasės idealus atitinkantys sportininkai, bet ir tokie juodaodžiai atletai kaip Jesse Owensas. Paskutinis aptartas filmas – Wimo Wenderso „Dangus virš berlyno“ (1987). Jame kūniškumo tema įgyja ne tik metafizinę, bet ir itin jutimišką dimensiją. Norisi pateikti vieną pranešime nuskambėjusią filmo citatą. O jos, bent jau man, „Dangus virš Berlyno“ šoktelėjo pačion norimų pažiūrėti kino juostų sąrašo viršūnėn. Angelui Damieliui mirtingo, dūlaus, pažeidžiamo kūno turėjimas atrodo vertingesnis nei amžinybė:

Kino stovykla Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka
Kino stovykla
Giedrės Vyšniauskaitės nuotrauka

„Ne, aš neprivalau susilaukti vaiko ar pasodinti medžio, bet būtų gana malonu pareiti namo po sunkios darbo dienos ir pamaitinti katę, kaip tai daro Filipas Marlowe, karščiuoti, laikraščiu susitepti pirštus, būti jaudinamam ne tik proto, bet ir gero maisto, kaklo linijos. Meluoti! Per sukąstus dantis. Jausti savus kaulus vaikštant. Galiausiai, bandyti atspėti, užuot žinojus. Galėti sakyti „ach“ ir „och“ vietoje „taip“ ir „amen“.“

Kino teatro salėse nespėjusiems išvysti Mykolo Vildžiūno „Nesamo laiko“ buvo suteikta galimybė ne tik pamatyti filmą, bet ir pateikti režisieriui įvairių klausimų apie kūrybos procesą, aktorystę kine, iššūkius, rašant scenarijų bei režisuojant pirmąjį pilnametražį filmą. Valentinas Novopolskis, už suvaidintą pagrindinio veikėjo Tado vaikystės draugo vaidmenį „Nesamajame laike“ įvertintas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias antraplanio vaidmens atlikėjas, pasidalijo personažo kūrimo proceso subtilybėmis. Severija Janušauskaitė aptarė vaidybos teatre ir kine skirtumus, papasakojo apie neįkainojamą patirtį filmuojantis Annos Melikyan naujajame darbe „Žvaigždė“ (2014). Šeštadienio vakarą vainikavo itin jaukus ir šiltas teatro režisieriaus, aktoriaus ir muzikanto Vido Bareikio koncertas.

Sekmadienį pokalbyje „Pornografija: kam, kodėl ir kur?“ buvo sudėlioti paskutiniai taškai pavasarį nemenką audrą sukėlusioje diskusijoje, kuomet Lietuvos kino centro Filmų indeksavimo komisija nepanoro į Lietuvos kino teatrų sales įsileisti Larso Von Triero filmo „Nimfomanė“ (2013). Psichiatrui Linui Slušniui buvo suteikta galimybė paaiškinti savo poziciją, publikai – paklausti. Diskutuota ne tik apie konkretų „Nimfomanės“ precedentą, bet ir bendrą filmų indeksavimo, pornografijos draudimo tikslingumą. Taip pat priartėta prie svarstymų, kas apskritai turėtų būti laikoma pornografija, ir kaip šį terminą reikėtų konceptualizuoti bei tyrinėti teoriškai.

Šiltai sekmadienio popietės saulei besismelkiant pro vos praviras langines buvo parodytas paskutinis trumpametražis Rūtos Butkus šokio filmas „B. Triušį besivejant“ ( 2014). Po filmo stovyklautojai ėmė po truputį skirstytis, nenoriai palikdami šią jaukią, kamerinę erdvę, sutraukiančią skirtingus žmones, vienijamus ne tik meilės kinui, bet ir smalsumo, noro sužinoti daugiau bei šiuo žinojimu dalintis su kitais.

Akimirkos iš kino stovyklos

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.