Vakar vakare gero kino mylėtojus KINFO sukvietė į nemokamą trumpametražio dokumentinio filmo „Našlaitynas“ seansą, vykusį jaukioje „Mint Vinetu“ knygyno aplinkoje. Filmą pristatė ir su žiūrovais bendravo režisierė Albina Griniūtė, prodiuseriai Vygantas Kirejevas, Gajane-Kalatshjan Kirejeva ir operatorius Saulius Lukoševičius. Beglobių bėdoms neabejingi kino vakaro svečiai aukojo keturkojams, kurie antrą šansą gyventi gauna savanoriškoje gyvūnų prieglaudoje „SOS gyvūnai“. Apie šios prieglaudos veiklos pradžią, kuomet ji buvo įsikūrusi sename name be jokių patogumų Žalgirio gatvėje Vilniuje, ir pasakojama filme ,,Našlaitynas“. Tai pirmasis dokumentinis filmas tokia tema Lietuvoje, priverčiantis susimąstyti apie žmogiškumą, kilnią savanorystės veiklą ir gyvūnų teises.
Foto – Šarūnė Rudžianskaitė
Apie ,,Našlaityno“ idėjos atsiradimą, kūrimo metu įgautą patirtį ir filmo keliones po festivalius kalbėjomės su jo režisiere Albina Griniūte.
Kaip jūs sumanėte kurti filmą apie gyvūnų prieglaudą? Kodėl pasirinkote šią temą?
Filmo idėja buvo mano sugalvota. Studijuodama Baltijos kino ir medijų mokykloje Taline gavau užduotį sukurti dokumentinį filmą. Apie ,,SOS gyvūnų“ prieglaudą žinojau jau anksčiau, stebėjau jų veiklą internete, nes ten savanoriavo viena mano draugė. Iš aprašymo prieglauda atrodė labai ypatinga vieta, kur per vieną dieną galima patirti visą emocijų spektrą – nuo nevilties iki euforijos. Kai pamačiau prieglaudą savo akimis, pasidarė dar įdomiau, nes pati vieta atrodė labai keistai – senas medinis namas miesto vidury. Aplink verda miesto gyvenimas, žmonės pro šalį skuba, o sename name ir jo kieme veikia toks savotiškas „vaikų darželis“ – arti šimto šunų ir kelios juos prižiūrinčios merginos. Su operatoriumi ilgą laiką stebėjom tą gyvenimą, maždaug metus. Filmu nenorėjome moralizuoti ar graudinti, o tiesiog parodyti tokią vietą kaip fenomeną. Kad kiekvienas galėtų viską permąstyti ir padaryti išvadas pats, o gal filmą norėtų peržiūrėti ir dar kartą.
Kokiuose festivaliuose filmas jau buvo parodytas, į kuriuos dar keliaus? Kaip juose buvo įvertintas?
Filmas buvo parodytas šių metų „Kino pavasaryje“, kur buvo apdovanotas kaip geriausias lietuviškas debiutas. Vėliau „Sidabrinių gervių nakčių“ programoje keliavo po Lietuvą, nes buvo nominuotas apdovanojimui kaip geriausias trumpametražis dokumentinis filmas. Taip pat rodytas Jungtinėje Karalystėje, Šefildo dokumentinių filmų festivalyje „Sheffield Doc/Fest“, kur buvo nominuotas geriausio studentiško dokumentinio filmo apdovanojimui. Šefildo festivalis – vienas iš svarbiausių dokumentikos renginių, tai didžiulis festivalis, todėl po jo gavome labai daug kvietimų iš įvairių pasaulio festivalių teikti filmą atrankai: iš Australijos, Singapūro, Čekijos, Kroatijos, Ispanijos, Amerikos. Patys taip pat pildome paraiškas ir siūlome filmą įvairiems festivaliams ir laukiam rezultatų. Neseniai sužinojome, kad ,,DOX“ – žurnalas apie dokumentinį kiną Europoje – įtraukė „Našlaityną“ į sąrašą filmų, kuriuos verta pamatyti. Labai džiaugiamės tokia pradžia.
Kur šį filmą galima pamatyti? Ar jį galima (bus galima) pažiūrėti internete?
Dažniausiai yra daroma taip – jeigu filmas siūlomas festivaliams, tai vienerius ar dvejus metus jis keliauja po festivalius ir tik po to įkeliamas į internetą. To pageidauja festivalių rengėjai. Taip bus ir su šiuo filmu. Nors kita vertus, Lietuvos kino teatruose jis jau rodytas, todėl netrukus paskelbsime vieną ar kelias nemokamas peržiūras internete. Apie tai pranešim „Našlaityno“ Facebook paskyroje . Na, o dar vėliau jį jau bus galima pažiūrėti internete bet kuriuo metu.
Kokią įtaką jums ir kūrybinei grupei padarė tokios temos filmo kūrimas? Ar pasikeitė jūsų požiūris į beglobius gyvūnus?
Kai pradėjau gilintis į šią temą, mane šokiravo didžiuliai gyvūnų atsikratymo mastai ir kokie neatsakingi, o dažnai ir žiaurūs, yra žmonės. Atrodo, matai juos gatvėje kasdien, bendrauji ir net neįtari, kad tas pats žmogus savo seną nukaršusį šunį nuveža kur nors už miesto ir tiesiog išstumia iš važiuojančios mašinos vidury kelio. Arba gyvus mažučius šuniukus sudeda į celofaninį maišą, užriša ir išmeta į konteinerį. Neretai žmonės atneša į prieglaudą radę tokių šunyčių. Taip elgiasi gražūs, tvarkingi, gerus automobilius vairuojantys ir pavyzdingai atrodantys piliečiai. Mano manymu, tai rodo, kiek daug visuomenėje trūksta atjautos, paprasčiausio gerumo. Juk kai pagalvoji – šuo yra žmogaus kūrinys. Liūdna, jog gyvūnas prijaukinamas, o po to, kai tampa nelaukinis ir priklausomas nuo žmogaus, jo atsikratoma. Nors būna ir atvirkščiai. Kartą būnant prieglaudos kieme prie vartų priėjo moteriškė – benamė. Ilgai stebėjo kieme lakstančius šunis, jos akys sudrėko nuo ašarų ir paskui lyg man, lyg sau pačiai sako: „pasiimčiau globoti, bet pati namų neturiu“. Dar pastovėjo truputį ir nuėjo. Kuomet filmuojamas dokumentinis filmas dažnai būna tokių dalykų: įvyko, nenufilmavai ir viskas – nepasikartos. Taip pat ir savanorės – sutikti tokių žmonių gyvenime yra stebuklas. Darbas pragariškai sunkus, neapmokamas, o jos įdeda į tai visą širdį ir laiką. Panaši nuomonė yra visų mūsų, prisidėjusių prie filmo kūrimo. Kurdami šį filmą tikrai labai praturtėjome – ne materialiai, o, žinoma, dvasiškai.
Ačiū jums ir filmo komandai už šį jautrų filmą apie beglobius gyvūnus.
Tai ne pirma kino renginių gido ir knygyno iniciatyva, kuria norima populiarinti lietuvišką kiną ir originalių nepiratinių filmų mainus. Knygyne jau buvo rodyti du Arūno Matelio filmai, čia veikia ir „DVD mainų lentyna“, kurioje visi norintys gali palikti pažiūrėtus originalius DVD ir pasiimti jiems dar nematytus filmus. Nuo vakar vakaro čia galima rasti ir dokumentinį filmą „Našlaitynas“.
Filmo anonsas:
Našlaitynas (A Place We Call Home)
Dokumentinis trumpametražis filmas
Lietuva, Estija, 2012, 20 min.
Režisierė: Albina Griniūtė
Prodiuseriai: Irma Pužauskaitė, Vygantas Kirejevas, Margarit Gajane-Kalatshjan Kirejeva
Prodiusavo: NERUTINA ir BENJAMIN RIVER PRODUCTIONS
Operatoriai: Saulius Lukoševičius, Justinas Piliponis
Montažas: Mindaugas Galkus
Muzika: Benjamin River
Kino vakaro akimirkos:
