Pamenat, praėjusių metų rugsėjį sudariau filmų, kuriuos reiktų pamatyti iki metų pabaigos, sąrašą. Jame užsiminiau, kad rudens/žiemos kino sezonas bus tikras aktorės Reese Witherspoon klestėjimo metas, per kurį ji pasirodys net trijuose filmuose: Margaret Nagle „The Good Lie“, Paulo Thomaso Andersono „Inherent Vice“ ir laukiniame „Wild“, kuris tapo pagrindiniu šios recenzijos objektu.
Taip jau gavosi, kad buvimas barbe devyndarbe Reese Witherspoon nepasiteisino ir filmas „Wild“ gavosi kažkoks nesusipratimas. Liūdniausia, kad šį nesusipratimą sukūrė po „Café de Flore“ ar „Dallas Buyers Club“ puikiai pasirodę režisierius Jeanas-Marcas Vallée.
O pradėkime nesusipratimų istoriją nuo lūkesčių, tikėtųsi iš „Wild“. Dar praėjusiais metais, pamačiusi šviežią „Wild“ anonsą, plojau rankomis laukdama šio filmo. Pasisekimo receptas atrodė puikus – apie žmonių atstumtuosius filmus kuriančio Jeano-Marco Vallée mokėjimas neteisiant ir nemoralizuojant pasakoti ne visiems priimtinų herojų likimus buvo labai puikus; jo darbai tiek per pačią istoriją, aktorius, vizualines detales bei menines priemones parodė režisierių mokantį susitvarkyti su sunkiausia kinematografine istorija. Savo naujam darbui jis pasirinko ekranizuoti amerikietės Cheryl Strayed memuarus, kuriuose ji papasakoja apie sprendimą savo chaotišką ir labai palaidą gyvenimą sutvarkyti vienai išeinant į sunkų trijų mėnesių žygį. Ir vėl – puiki medžiaga filmui, žinant, jog pati Cheryl konsultavo kūrybinę komandą ir stebėjo visą filmavimo eigą.
Galutinis rezultatas gavosi, kaip jau supratote, nekoks. Ir, pirmiausia, dėl pagrindinės aktorės Reese Witherspoon, kurios įkūnyta Cheryl buvo iki negalėjimo nuobodi ir saldi. Tokių būdvardžių mažiausiai tikėtumeisi iš moters, kurios gyvenimą aukštyn kojomis apvertė motinos mirtis, po kurios ji dideliais kiekiais vartojo heroiną, alkoholį bei miegojo su visais vyrais ir šiaip, visiškai pasiklydo gyvenime. Aktorės Reese veide viso filmo nesimatė nei lašelio dramatiškumo, greičiau vaikiškas naivumas, sunkiai įsivaizduojamas po šitiek gyvenimiškų potyrių. Juolab, aktorei sunkiai sekėsi perteikti pačios kelionės dvasią ir filme jos ėjimas atrodė kaip eilinis dienos pasivaikščiojimas parke. Nes, duodu kirsti ranką, merginai, neturinčiai patirties ilgose kelionėse, toks trijų mėnesių ėjimas per laukinią gamtą ir kalnus turėjo daug labiau išvarginti nei tai atsispindėjo Reese pastangose ir nemaloniame kvape. Nekalbant apie jos iš pažiūros be proto sunkią kuprinę, kuri nei akimirką nenusvėrė jos pečių keliaujant šitiek kilometrų. Vienintelės Reese pastangos, vertos didesnio dėmesio ir plojimų, yra viso filmo metu vaidinti be jokio makiažo ir šukuosenos.
Kitas dalykas, visiškai nepadėjęs pagerinti „Wild“ reputacijos, buvo filmo scenarijus. Jį, kartu su Nick Hornby, parašė pati Cheryl Strayed. Didžiausia scenarijaus problema yra ta, jog tai, kas puikiai skaitosi knygoje, ne visada gerai atrodo kino ekrane. Kalbu apie režisieriaus bandymą „Wild“ istoriją papasakoti per kelionę, kurios metu mergina flash backais prisimena savo skausmingą praeitį ir bando žiūrovams paaiškinti, kodėl ji išsiruošė į šį žygį. Toks sprendimas padarė filmą ypač nuobodžiu ir nuspėjamu bei niekaip nėjo suvokti, ant ko dedamas „Wild“ akcentas – ant kelionės, ar ant merginos praeities? Šis aspektas buvo labai svarbus, nes jei Jeanas-Marcas Vallée norėjo akcentuoti būtent tą laukinę Cheryl kelionę, jis turėjo nemiksuoti jos su flashbackais, arba bent jau pradžioje trumpai papasakoti, kaip pagrindinės herojės keliai ją nuvedė iki šio žygio. Reziuomuojant, nei tai kelionės filmas, nei tai laukinio gyvenimo istorija.
Prisipažinsiu, esu didelė kelionių, išgyvenimo filmų gerbėja. Man patiko ir „Eat, pray, love“, ir „Into the Wild“, ir „127 hours“… Tačiau „Wild“ iki galo pažiūrėjau tik dėl to, jog vis kažko tikėjausi. Ir vienintelis dalykas, ko sulaukiau, tai gražūs Cheryl kelionės vaizdai ir klausimas, už ką Reese Witherspoon šiais metais nominuota geriausios aktorės Oskaro apdovanojimui?