Prieš eidama žiūrėti filmus, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka jaunieji aktoriai, visuomet galvoju apie du dalykus. Pirma, kad tik scenarijaus autorius nebūtų tam vaikui į lūpas įstatęs suaugusių lygio protingų dialogų, kurie skamba taip, lyg juos tartų dvidešimt metų vyresnis asmuo. Antra, apmąstau, ar filmo režisierius parinko tikrai stiprų jaunąjį aktorių, kuris sugebėtų įsikūnyti į savo personažą.
Žinoma, būna ir išimčių – labai protingų jaunųjų filmo herojų, kaip kad koks Haley Joelas Osmentas, vaidinęs filmuose „Sixth sense“, „Pay It Forward“. Tačiau jam tas nevaikiškas subrendimas labai tiko ir prie vaidybos, ir prie pačio aktoriaus asmenybės. Arba kokia 12 metė aktorė Natalie Portman, suvaidinusi keršto siekiančią, vilioklę mergiotę filme „Leon“. Viename interviu režisierius Juozas Juzėnas prasitarė, jog jo filme „Ekskursantė“ vaidinusi tada dar 11-etė aktorė Anastasija Marčenkaite – beveik tokio pat lygio talentas kaip Natali Portman, ir tikrai galime jam pritarti. Niekada gyvenime nevaidinusi mergaitė puikiai susitvarkė su labai sunkiu tiek emociškai, tiek fiziškai vaidmeniu.
„Kur link suka šio rašinio autorė?“, – paklausite beskaitydami jūs. Ogi suku link kalbos apie naujausią ir debiutinį režisieriaus Ričardo Marcinkaus filmą „Pakeliui“, kuriame pasakojama istorija apie savo šlovę prarandantį, į narkotikų liūną įklimpusį muzikantą Panką (aktorius Mantas Jankavičius) ir jo netikėtą draugystę su aštuonmete mergaite (aktorė Džesika Vienažindytė). Visas veiksmas sukasi apie jų kelionę po gražiausias Lietuvos vietas bei dviejų skirtingų kartų bandymą susidraugauti. „Pakeliui“ – tai lengvai žiūrimas filmas, kurio negalima kaltinti tuo, jog pabaiga labai nusaldinta, o dauguma kelio vaizdų – it rožine cukraus pudra pagardintos atvirutės. Tokie jau būna filmai visai šeimai, kurios į kino teatrus ateina pažūrėti lengvos pramogos.
Tačiau vienu dalyku „Pakeliui“ pakaltinamas. Tai dialogai, kurie, atrodo, buvo kuriami koncentruojantis vien į Manto Jankavičiaus vaidinamo herojaus išpildymą ir tinkamo įvaizdžio sukūrimą, visiškai pamirštant jaunąją aktorę. Mergaitės tariami sakiniai skambėjo visiškai dirbtinai, atrodė, jog iš jos lūpų kalba ne vaikas, o kokios tai knygos frazės apie teisingą meilę ir gyvenimą. O taip norėjosi, jog scenarijus būtų parašytas tiesiog paprasta vaikiška kalba, ir leistų žiūrovams pasidžiaugti šia kontrastinga filmo draugyste. Tačiau režisierius užmanymas buvo kitoks ir vietoj aštuonmetės herojės žiūrovams buvo pateikta tik gražiai besišpysanti mergaitė, atkartojanti jai svetimą suaugusių pasaulio tekstą.
Jei ne šis aspektas, būtų gavęsis visai vykęs lengvas šeimyninis filmas, su aiškiu ir netikėtai pakrypstančiu siužetu, kuris nors ir nėra labai originalus (prisiminkime Sofios Coppolos „Somewhere“), bet vistiek šviežiena Lietuvos kelio filmų kontekste. Kaip argumentavo vienas „Pakeliui“ recenzavęs asmuo, nors ir mergaitė vaidino labai nenatūraliai, jos smerkti nevalia. O aš papildysiu, jog taip, mergaitės smerkti nevalia, nes ji įdėjo visas pastangas savo šypsena nuskaidrinti filmą. Tačiau filmo kūrėjus tikrai pakaltinsime nemokėjimu ne tik kad kurti vaikišką charakterį, bet ir tuo labiau suvokimo, jog mažamečius aktorius galima pamokyti vaidybos, trūkumu.
