Prisipažinsiu, vakarykštį Kalėdų vakarą praleidau pasislėpusi nuo giminių šurmulio bei žiūrėdama jau kone kultiniu net nepasirodžius kino ekranuose tapusį filmą „The Interview“.
Dar vasarą pradėjus sklisti gandams apie „The Interview“ sukeltą sumaištį Šiaurės Korėjoje, supratau, kad šios juostos nelaukia paprastas satyrinės komedijos likimas. Kuo toliau, tuo labiau ta sumaištis darėsi gražesnė, o pasiekusi patį Obamą išvis pakėlė „The Interview“ populiarumą iki neregėtai fenomenalių aukštumų. IMDb dar nepradėtas rodyti filmas buvo įvertintas 10 balų ir tapo aukščiausiai įvertintu kino darbu svetainės istorijoje! Nors dėl galimų teroristinių atakų kino teatruose filmas buvo nuspręstas rodyti interneto on demand platformose ir mažuose nepriklausomuose JAV kino teatruose, per vieną Kalėdų dieną jis sugebėjo uždirbo nei daug nei mažai – 1 mln. JAV dolerių.
O dabar pakalbėkime apie patį filmą, kurį pažiūrėję dauguma, turbūt, riebiai nusikeikėte suprasdami, kokią antį visiems pakišo „The Interview“ kūrėjai.
Pirmas dublis
Jei „The Interview“ žiūrėsite vedini smalsumo įvertinti, dėl ko pasaulis svaigo ir pešėsi pastarąsias savaites, tai turbūt per daug nesigilindami filmą recenzuosite (kaip ir dauguma interneto kritikų) taip:
Labiau kaip komedijų filmų aktorius mums pažįstamas Sethas Rogenas nusprendė pajuokauti iš peties ir kartu su savo ilgamečiu draugeliu režisieriumi Evanu Goldbergu (jie kartu jau bendradarbiavo kuriant „This Is the End“ arba „Dabar jau tikrai šikna“ lietuviškai) pristatė skandalingąjį darbą „The Interview“, kuris dar nepasiekęs kino ekranų susilaukė milžiniško rezonanso pasauliniu mastu ir supriešino dvi valstybes – JAV ir Šiaurės Korėją. Didžiulį diktatorinės Šiaurės Korėjos priešiškumą sukėlė „The Interview“ siužetas, kuriame populiarios bulvarinės JAV televizijos pokalbių šou vedėjas (aktorius Famesas Franco) kartu su savo prodiuseriu (tas pats Sethas Rogenas) yra pakviečiami paimti interviu iš pačio Šiaurės Korėjos vadovo. Į visą reikalą įsivelia ir FTB, kuri liepia šiems truputį kvailokiems vyrukams ne šiaip paimti interviu, bet dar ir… nužudyti Kim Jong Uną!
Natūralu, jog ne visiems patiko toks „The Interview“ siužetas, ir į visą reikalą įsikišo ne tik abiejų šalių slaptosios tarnybos, bet ir aukščiausi vadovai. Štai JAV prezidentas Barackas Obama pats viešai gynė juostą po to, kai filmą besiruošiantiems rodyti kino teatrams JAV buvo pagrasinta teroristiniais aktais. Visi šie skandalai padarė meškos paslaugą „The Interview“ kūrėjams, nes, nors ir rodomas internete ir mažesniuose JAV kino teatruose, filmas susilaukė didelio populiarumo. Tačiau pažiūrėjus juostą daugeliui kilo didžiulis nusivylimo jausmas ir turbūt ne vienas iškėlė klausimą, ar Barackas Obama matė tą filmą prieš jį gindamas? Ar Šiaurės Korėja norėjo uždrausti „The Interview“ rodymą dėl to, jog jame per aplink grasinama Kim Jong Unui mirtimi, ar dėl to, jog „The Interview“ išties yra pernelyg kvaila ir absurdiška juosta?
Išties, „The Interview“ yra labai panašus į kitus neišskiriamos trijulės Setho Rogeno, Evano Goldbergo ir Jameso Franco bendrus darbus, kaip kad ir jau minėtasis „This Is the End“ arba apsipūtęs „Pineapple Express“: daug lėkštokų juokelių apie antrus galus bei puikiai susižaidę aktoriai Sethas bei Jamesas. Toks buvo ir „The Interview“, tik jame kai kurie juokai buvo perspausti iki negalėjimo, o per scenas su užpakalių panaudojimu slapties objektams slėpti norėjosi padaryti reklaminę pauzę – gal jau gana tų nuvalkiotų antrų galų juokų, Sethai? O filmo pabaiga, kurioje abu herojai laimingai pabėga nešini dovanų gautą šuniuką – saldi iki begalėjimo. Nėra daug ką pasakoti ir apie filmo vizualinę dalį – daugelyje vietų ji atrodo kaip darbinis eskizas, kuriame scenų vizualizacijos atrodo labai dirbtinai, o viską išvis užsaldina popsinis garso takelis bei perspausta antraplanių aktorių vaidyba.
Tačiau bendras vaizdas nėra blogas ir puikiai tiks tiems, kuriems patinka absurdo komedijos. „The Interview“ į šį absurdą pridės ir politinių detalių, kurios išties net nebūtų politinės, jei niekas nebūtų į jas taip rimtai sureagavę. Reziumuojant, daug triukšmo dėl nieko ir daug džiaugsmo Franco, Setho ir Goldbergo trijulei, kuri, rūkydama gerą suktinę, pati juokiasi suvokdama, kaip rimtai buvo įvertintas jų pokštas.
Dublis numeris du
Jei filmą visgi vertintume iš kiek kitos perspektyvos, recenzija atrodytų taip…
Iš pirmo žvilgsnio, „The Interview“ gali pasirodyti kaip eilinė lėkštoka satyrinė komedija, prisotinta juokų apie antrus galus, rasinius, politinius stereotipus ir, kad viskas būtų naujoviškiau, apvilkta politiniu paslaptingosios Šiaurės Korėjos drabužiu. Šios diktatoriškos šalies atstovai dar filmui nepasiekus ekranų sukėlė tokį didelį nepasitenkinimą dėl pasikėsinimo į jų lyderio gyvybę bei garbę kino ekrane, jog į visą reikalą įsikišo pats Barackas Obama, teigdamas, jog „The Interview“, nepaisant grasinimų, tikrai pamatys pasaulio gyventojai. Pirmą Kalėdų dieną juosta debiutavo internetinėse platformose ir mažuose JAV kino teatruose bei susilaukė ne vieno neigiamo komentaro, jog „The Interview“ turinys visiškai nevertas skandalo, kurį jis sukėlė. Tačiau prieš pasmerkdami juostą kaip nevertą dėmesio, duokite jai šansą būti bent kiek išteisintai.
Pirmiausia, pasigilinkime, kas prisidėjo prie „The Interview“ sukūrimo. Filmą režisavo komedijų aktorius Sethas Rogenas ir jo geriausias draugas režisierius Evanas Goldbergas , o kartu su Rogenu pagrindinį vaidmenį atlieka (nė kiek nesistebime) Jamesas Franco. Ši trijulė kartu siautėti ne tik baruose, bet ir kino ekranuose pradėjo praėjusiais metais, kuomet Goldbergas režisavo filmą „This Is the End“, su visa savo šaika priešakyje; Franco ir Rogenas apskritai vienas be kito negali – prisiminkime „Pineapple Express“ arba jų begalinę meilę Kardashianų muzikai.
Taigi, iš pirmo žvilgsnio, komedijas kurianti trijulė dar kartą pasismagino realizuodama „The Interview“. Tik jų humoro jausmas yra kiek kitoks ir daugeliui gali pasirodyti tiesiog lėkštas, nuvalkiotas antrų galų ir homofobijos rinkinys. Tačiau asmeniškai man, ši trijulė yra vienas įdomesnių blizgančio Holivudo atstovų, kurie kuria parodijas iš glamourinio žvaigždžių spindėjimo ir tuščiavidurės pramogų industrijos. Ir parodijuoja ne šiaip prastomis parodijomis, o perkeldami jas į tokio kvailumo lygį, jog esi rimtai sutrikęs tuo, ką matai kino ekrane. Žiūrėdama „The Interview“ ir tuos kvailus, ne visada vykusius pokštus apie antrus galus, rimtai žavėjausi vyrukų drąsa šitaip žaisti su iki tol uždraustu Šiaurės Korėjos įvaizdžiu. Pripažinkime, reikia turėti nemažai drąsos filme parodyti Kim Jong Uną viešai apsišlapinantį prieš televizijos kameras.
Žvelgiant iš techninės pusės, „The Interview“ scenarijus yra neblogai susuktas, su puikiai išplėtotais pagrindinių veikėjų charakteriais ir netikėtais jų pasikeitimo vingiais, dirbtinokai atrodanti Šiaurės Korėjos vizualizacija – puiki metafora pačiam šalies įvaizdžiui, dirbtinai pagražinamam atvažiuojantiems turistams ir žurnalistams.
Reziumuojant, kad ir koks kvailokas ar nevertas dėmesio gali pasirodyti „The Interview“, filmas dėl to nė kiek nekaltas. Niekas neliepė Šiaurės Korėjai grasinti susidorojimais su filmo platintojais, niekas nelaikė įrėmęs Barackai Obamai į nugarą peilio ir neliepė filmo ginti pasauliniu mastu. Nes, garantuoju, po „The Interview“ peržiūros ne vienas didis politikas susiėmė už galvos ir pagalvojo, kodėl draskėsi dėl filmo, kuriame žodis užpakalis pavartotas daugiau nei diktatūra.
O Sethas, Jamesas ir Evanas stebėjo visą šitą politinę kovą nuoširdžiai kraipydami galvas, kaip lengva valdyti pasaulį ir kelti jame karus paprastomis, užpakaliais pagardintomis kino raiškos priemonėmis.
Kurį filmo vertinimo dublį renkatės jūs, mačiusieji „The Interview“?