KP`17. Triptikas „Mėnesienoje“ (apžvalga)

Greičiausiai iki praeitų metų Barry Jenkinso pavardės nebuvote net girdėję. Nieko keisto. „Mėnesieną“ sukūrusiam režisieriui tai tik antras pilnametražis filmas, o jo prieš aštuonerius metus pasirodžiusios debiutinės mumblecore juostos „Vaistai nuo melancholijos“ (Medicine for Melancholy, 2008) nepastebėjo tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Nors filmui pavyko pelnyti nepriklausomo kino apdovanojimų „Gotham“ ir „Spirit“ nominacijas, jis nebuvo apdovanotas jokiais kitais svarbesniais prizais ar kritikų įvertinimais. Nuo mumblecore pradžią žyminčio Andrew Bujalski „Funny Ha Ha“ (2002) premjeros praėjus šešeriems metams, kino kritikai spėjo persisotinti šiuo reiškiniu ir pradėjo pranašauti jo pabaigą. Taigi tuo metu tikrai nebuvo pačios palankiausios aplinkybės filmui pasirodyti.

Tuo tarpu kiti du realūs pretendentai į svarbiausią šių metų kino akademijos apdovanojimą galėjo pasigirti daug didesniu žinomumu tarp indie kino gerbėjų. Antrasis „Kalifornijos svajų“ (La La Land, 2016) režisieriaus Damieno Chazelle‘o filmas „Atkirtis“ (Whiplash, 2014) bei debiutinis „Mančesterio prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016) autoriaus Kennetho Lonergano „Tu gali manimi pasitikėti“ (You Can Count on Me, 2000) pelnė pagrindinius prizus „Sundance“ kino festivalyje. Be to, turint omenyje, kad kino akademijos nariai dažniau linkę įvertinti nostalgiškas juostas, realesnė atrodė būtent „Kalifornijos svajų“ pergalė.

Todėl daugelis nustebo, kai po ceremonijos pabaigoje įvykusios sumaišties scenoje paaiškėjo, kad nugalėjo beveik nežinomo režisieriaus – vos už 5 mln. dolerių – sukurtas filmas, kurio scenarijus parašytas pagal net nepublikuotą pjesę. Dažniausiai tokie filmai galėdavo pretenduoti tik į indie kino apdovanojimus, o Holivude likdavo nepastebėti. Džiugu, kad šios tendencijos kinta. Paskutiniu metu nepriklausomas kinas tampa vis reikšmingesnis ir nebėra vadinamas nišiniu. Pavyzdžiui, nieko jau seniai nebestebina, kad Sandanse pristatyti pirmuosius žingsnius žengiančių kūrėjų filmai kone kiekvienais metais atsiduria tarp „Oskarų“ nominantų. Norisi tikėti, kad „Mėnesienos“ sėkmė taip pat paskatins atrasti ir pradėti domėtis nepriklausomu kinu dar daugiau žiūrovų.

„Mėnesienoje“ kalbama apie patyčias mokykloje, seksualinę identifikaciją, prekybą narkotikais, priklausomybę nuo jų, pirmąjį įsimylėjimą bei visuomenėje įsigalėjusius vyriškumo įvaizdžius, tačiau Barry Jenkinsas nė kiek nespekuliuoja šiomis temomis. Ne jam reikėjo „Oskarų“, o kino akademijos nariams, norėjusiems reabilituotis po pernai nuskambėjusios #oscarssowhite istorijos, reikėjo šio filmo.

Filmo struktūra susideda iš trijų dalių, kiekviena iš jų vaizduoja atskirą pagrindinio herojaus gyvenimo etapą: vaikystę, paauglystę bei brandos metus. Barry Jenkinsas rėmėsi iš dalies autobiografine Tarello Alvino McCraney pjese. Abu kūrėjus vienija gimimo vieta ir sudėtingi santykiai su nuo narkotikų priklausančia motina.

Žiūrovai pirmą kartą pamato Široną užguitą, apleistame name besislapstantį nuo jį persekiojančių bendraamžių. Būtent tada jis susipažįsta su narkotikų prekeiviu Chuanu, kurio charakteris – visiška priešingybė jo išvaizdai. Šironas primena Chuanui savo paties atspindį vaikystėje, kai dar gyveno Kuboje, todėl jis imasi globoti berniuką. Jis neturi iliuzijų pakeisti savo gyvenimo, bet yra įsitikinęs, kad jaunoji karta yra pajėgi išvengti kriminalinio elgesio. Scena, kurioje Chuanas moko Široną plaukti – vienas jautriausių filmo epizodų, o Mahershala Ali buvo pelnytai įvertintas už geriausią antro plano vaidmenį.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Antroje filmo dalyje ramaus būdo paaugliui taip pat nuolat tenka kęsti klasės draugų patyčias. Chuano draugės Teresės namai berniukui tampa vienintele ramybės užuovėja. Vieta, kur jis visada yra laukiamas ir gali tikėtis ne tik garuojančios vakarienės, bet ir būti išklausytas bei gauti vertingą patarimą. Tai visiška priešingybė jo nuo narkotikų priklausomos motinos (Naomie Harris) namams, iš kurių gali būti išvytas bet kurią akimirką, kai motina norės parsivesti naują draugą.

Trečia dalis pasakoja apie raumeningu vyru virtusį Široną, savo išvaizda ne kiek neprimenantį to savimi nepasitikinčio paauglio, kuriuo jis buvo anksčiau. Jameso Laxtono kamera nuolat juda aplink personažą tarsi bandydama atskleisti jo charakterį. Šironas negali pritapti jį supančioje aplinkoje, todėl nuolat turi būti užsidėjęs kaukę tam, kad galėtų išlikti. Kaip ir kadaise Chuanas, jis elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi. Tampa narkotikų prekeiviu su auksinėmis grandinėmis ant kaklo ir dideliu automobiliu. Viską pakeičia netikėtai vieną naktį paskambinęs vaikystės draugas, kuris Šironui sukelia pirmų intymių akimirkų ant vandenyno kranto prisiminimus.

Jeigu debiutinio Barry Jenkinso filmo „Vaistai nuo melancholijos“ struktūra buvo įkvėpta Richardo Linklaterio romantinės dramos „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995), „Mėnesiena“ savo nuotaika ir spalvų koloritu primena Wong Kar Wai‘aus filmus, ypač „Laimingi kartu“ (Happy Together, 1997). Kiekvienos dalies kuriamą atmosferą sustipriną ne tik pasirinkti atspalviai, bet ir dėmesys erdvei. Pavyzdžiui, trečioje dalyje, kurioje labiausiai pasireiškia Širono vienišumas, kamera dažniau lieka uždaruose erdvėse: automobilyje, kambaryje ar kavinėje. 

Pagrindinį herojų skirtinguose jo gyvenimo etapuose vaidina trys aktoriai: Alexas R. Hibbertas, Ashtonas Sandersas ir Trevante Rhodesas. Kitu atveju toks sprendimas galėtų pakenkti juostos vientisumui, tačiau Barry Jenkinso sprendimas visiškai apgalvotas, leidžiantis pajusti, kaip aplinkos brukami elgesio standartai keitė Široną. Vyriškumo standartų laikymasis Šironui tapo tarsi uždanga, leidžianti paslėpti nepasitikėjimą savimi.

Barry Jenkinsas drąsiai pradeda „Mėnesieną“ Boriso Gardinerio atliekama „Every Nigger Is a Star“, o mokydamas Široną plaukti Chuanas sako jam, kad tik jis pats gali nuspręsti, kuo jam būti. Šie žodžiai vėliau refrenu atsikartoja dar nė kartą, bet tik filmo pabaigoje supranti jų paradoksalumą. 

Režisierius sąmoningai palieka už kadro mirtį bei įkalinimo etapą, konstruodamas filmo siužetą iš nereikšmingų akimirkų, galų gale susidedančių į detalius herojų portretus.

„Mėnesiena“ – nepaprastai skausmingas savęs pažinimo ir susitaikymo su savimi kelias, kuriuo metu pagrindiniam herojui tenka mokytis išgyventi jį supančioje aplinkoje. Šioje tylioje, švelnioje ir nepaprastai intymioje, į tris segmentus suskirstytoje brendimo istorijoje Barry Jenkinsas sugeba įrodyti, kad tik išmokęs priimti save tokį, koks esi, vieną dieną gali tikėtis surasti tave suprantantį žmogų.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 23, ketvirtadienis, 20:45-22:36, Pasaka, DS, Vilnius

Kovo 24, penktadienis, 21:00-22:51, Forum Cinemas Klaipėdoje, S2, Klaipėda

Kovo 25, šeštadienis, 17:30-19:21, Forum Cinemas Kaune, KS1, Kaunas

Kovo 25, šeštadienis, 21:30-23:21, Skalvija, SK, Vilnius

Kovo 26, sekmadienis, 11:15-13:06, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.