Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
2003-aisias Kinijoje atidaryta didžiausia pasaulio užtvanka, Jangdzės upę užtvenkęs statinys ir jo sulaikomo vandens kiekis yra toks milžiniškas, jog netgi sulėtina Žemės sukimosi greitį. Jau dešimtmetį grupė mokslininkų kovoja, siekdami paskelbti naują Žemės geologinę epochą – Antropoceną – žmogaus epochą.
Techniškai terminas Antropocenas žymėtų vertybinį žmogaus santykio su aplinka pokytį. Naujoji epocha pakeistų dar prieš 10-11 tūkstančių metų, su paskutinio ledynmečio pabaiga, prasidėjusį Holoceneno laikotarpį, indukuodama, jog šiandien Žemės likimą sprendžia ne tūkstantmečius trukę natūralūs geologiniai procesai, bet dirbtinė žmogaus veikla. Globalinis atšilimas, nuolat augantis ilgai yrančių žmonijos paliktų šiukšlių kiekis, masinis floros ir faunos rūšių naikinimas (dar žinomas kaip šeštasis masinis rūšių išnykimas) – tai Antropoceno epochą lydinys žmonių veiklos padariniai.
Kanadiečių kūrėjų trijulei – filmo režisieriams Jennifer Baichaw, Nicholas de Pencier, Edward Burtynsky – šios temos nėra naujiena. Tai jau trečiasis dokumentinis jų filmas apie žmonių įtaką Žemei, prieš tai ši kompanija sukūrė filmus „Pagaminti kraštovaizdžiai“ („Manufactured Landscapes“, 2006) ir „Vandens ženklas“ („Watermark“, 2013). Ilgametis kūrėjų įdirbis puikiai atsispindi ir naujausiame jų darbe.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Jau pirmaisiais filmo kadrais – dešimties tūkstančių brakonierių sumedžiotų dramblių ilčių sunaikinimu Kenijoje – prikausto žiūrovą prie ekrano didinga vizualine vaizdų galia bei šiurpia jų potekste. Ir nepaleidžia jo iki pat filmo pabaigos, keliaujant per labiausiai užterštą Rusijos sunkiųjų metalų kasybos ir lydimo miestą Norilską ar milžiniškas Italijos marmuro kasyklas. Žmonija filme parodoma kaip savotiškas industrinis Žemę išnaudojantis junginys, ir režisieriai meistriškai laviruoja tarp skirtingų šio junginio lygmenų, keisdami požiūrio tašką nuo visa apimančio panoraminio paukščio skrydžio iki pečių lygyje po perpildytas gatves miesto gatves lakstančio POW (point of view) taško, ir tik itin retais atvejais žmogus filme įgauna savo balsą, tampa kažkuo daugiau nei Antropoceno industrijos dalimi.
Nūnai, panašios formos globalius pasaulio ar gamtos klausimus nagrinėjančių filmų galima rasti apsčiai, tačiau tik retam jų pavyksta pasiekti tokį meistriškumo ir įtaigos lygį kaip „Antropocenui“, didybe primenančiam legendinę Godfrey Reggio „Qatsi“ nenaratyvinių filmų trilogiją (1982-2002).
Ironiška, jog tokios filmų formos ištakos galėtume ieškoti SSRS kinematografijoje, režisieriaus Dziga Vertov kino kūriniuose. O juk būtent SSRS skelbė galinti ir norinti pakeisti didžiausių pasaulio upių tėkmės kryptis bei įrodė visišką panieką aplinkosaugos klausimams. Tai buvo tikri Antropoceno eros šaukliai. Iš tiesų, kai kurios „Antorpoceno“ scenoms prilipdę sovietinių kronikų užkadrinį balsą galėtume gauti visiškai kitą efektą, ne bauginantį filmą apie Žemės gamtos turtų naikinimą ir mūsų ekosistemos trapumą, bet didvyrišką epą apie žmogų įveikusį ir savo labui pažabojusį gamtą. Liūdna, bet tai vis dar aktualu.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Nors (kaip teigia filmo titrai) „Antropocenas“ ir buvo sukurtas be tradicinio scenarijaus, tačiau kitaip nei minėta „Qatsi“ trilogija, jis smarkiai remiasi nors ir negausiu užkadrinu tekstu, skaitomu Alicia Vikander. Balsas žiūrovui lyg mokinukui beria teiginius apie kylantį vandenynų vandenį, nykstančias rūšis ir t.t. Deja, filme paliečiamos gamtos temos tokios plačios ir sudėtingos, jog šis balsas ne įtikina, o atvirkščiai dargi paragina žiūrovą kritiškiau pažvelgti į vaizdo ir užkadrinio balso santykį („na, argi tikrai tos marmuro kasyklos turi tokią globalinę įtaką?“). Ženkliai įtaigiau nuskamba tie retai prakalbinami kino juostoje įamžinti žmonės, mat jie atstovauja dokumentikai, o užkadrinio balso vedamas „Antropocenas“ visgi yra politinis manifestas.
Ar tai yra blogai? Nebūtinai. Juk manifestas turi išjudinti, įgalinti veikti jo skaitytojus, būtent to ir siekia šis filmas, mūsų visų planetos labui. Beje, filmas yra didesnė „Antropoceno“ projekto dalis, jo pasirodymą lydėjo kelios parodos, išleistas esė rinkinys ir fotografijų albumas – tai šaltiniai, galbūt, galintys labiau praplėsti filme skambančio užkadrinio balso ribas.
Filmo anonsas: