fbpx
Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, KP festivalio apžvalgos

KP`19. „Pajūrio šlaistūnas“. Kai Putlizerio premiją gauna šuo (apžvalga)

Kadras iš filmo „Pajūrio šlaistūnas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jamesas Franco, vietinio rajono mafijozo vaidmeny, kartu su ginkluotomis-treninguotomis merginomis prie balto fortepijono jausmingai atlieka Britney Spears dainą „Every time“. Visi mačiusieji (tiesą sakant, tikėtina, jog šią sceną daug kas matė tiesiog „Youtube“ gelmėse) Harmony Korine filme „Laukinės Atostogos“ (Spring Breakers, 2012) žino, ko tikėtis iš keistumo, grotesko nevengiančio režisieriaus kūrybos. Jeigu tikitės kažko panašaus ir naujajame „Pajūrio šlaistūne“ (The Beach Bum, 2018), laukia labai smagus vakaras; vis tik atėjusiems pažiūrėti įprastos veiksmo komedijos vakaras gali būti netgi sugadintas.

H. Korine šįkart į aktorių komandą susikvietė visą žvaigždyną: Matthew McConaughey atlieka pagrindinį Mėnulio Šuns (Moon Dog), veltėdžio rašytojo vaidmenį, o jo nuotykius praskaidrina Snoop Doggas, Isla Fisher ir Zacas Efronas. Kad ir kokie mėgstami bebūtų aktoriai, jų sukurti personažai spalvingi, išskirtiniai ir keliantys neįtikėtiną pasibjaurėjimą. Mėnulio Šuo režisieriui H. Korine yra šiuolaikinio kūrėjo ir jo vertintojų paveikslas. Mūndogas tikrai loja Mėnulyje – jis gyvena kitoje planetoje (kurios atmosfera sudaryta iš tiršto marichuanos dūmo, ar ko nors stipresnio), turi savo balsą, kuriuo retkarčiais išloja vulgarias baltas eiles. Na, o kritikai jį liaupsina ir teikia Putlizerį. Kitaip sakant, režisieriaus pagrindinės minties toli ieškoti nereikia: jis tyčiojasi iš postmodernybės, meno, „meno“ ir hedonistiškų kūrėjų.

Tų patyčių tiek daug, jog vietomis pasidaro nebeaišku, ar rodydamas eilinę Mėnulio šuns klejonę ir apsivartojimą H. Korine hedonizmą keikia, ar siūlo jį kaip vienintelę išgyvenimo priemonę. Tai nėra filmo problema; galų gale iš režisieriaus galima tikėtis įvairių moralinių vertinimų. Ir vis tik ši dviprasmybė iššauks daugiau pasipiktinimo ir papildomų klausimų iš žiūrovų, nepažįstančių režisieriaus ir su nerimu klausiančių, – kodėl aš matau tai, ką matau, ir ar iš manęs buvo juokiamasi dvi valandas?

Kadras iš filmo „Pajūrio šlaistūnas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Prakeiksiančius filmą suprasti nesunku. „Pajūrio šlaistūnas“, nors ir atrodytų kupinas veiksmo – mums nuolat rodomo Mėnulio šuns nuotykiai ir pramogos – taip pat yra ir nelengvai žiūrimas filmas. Scenos ilgos, dialogai toli nenuveda, o įtraukiančio siužeto taip pat nelabai yra – visa filmo esmė sutilptų į tris-keturis sakinius. Režisierius skiria daug dėmesio pokalbiams apie nieką, kadrams kuriuose tik geriama ir apsinešama.

Ir vis tik rodydamas daug purvo filmas išlieka gražus. Jo atmosfera pozityvi, kadrai – su daug įdomių rakursų, kurie tai panardina į vandenį, tai į Mėnulio šuns mintis. Yra juokingų, kandžių frazių ir šiek tiek juodo humoro (jei žiūrėsite filmą ir norėsite nutraukti peržiūrą, prašau, išlaukite ryklio scenos – verta), kelios scenos su specialiais efektais, kurios skirtos tik žiūrovo pramogai. Socialiai jautrūs filmai svarbūs savo tematika, tačiau nebūtina juos vertingi tik tuomet, kai yra rimti, emocionalūs, skaudūs. „Pajūrio šlaistūną“ galima vertinti kaip visuomenės kritikos filmą – tik ta kritika perteikiama keisto, pramogiško filmo formate. 

Mėgti arba nekęsti – turbūt tai galėtų tiksliausiai apibūdinti reakciją po „Pajūrio šlaistūno“. Net jeigu nugalės antrasis variantas, filmą pažiūrėti verta dėl itin gražaus operatoriaus darbo, smagios muzikos ir erzinančių, bet įdomių personažų. Tiesa, jei prieš seansą pakelsite pora taurių ar bokalų, jūsų būsena bus galimai tinkamesnė kelionei į „Pajūrio šlaistūno“ pasaulį.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.