Festivalio „Nepatogus kinas“ archyvas
„Kraujas“ (Krov, 2013) – tai atviras pasakojimas, slaptas dienoraštis ar vaizdajuostė, skirta pasitenkinti vojaristams. O paprasčiau pasakius – dokumentinis filmas. Tikras, be jokio autorės Alinos Rudnitskajos įsikišimo.
Juostoje rodoma, kaip kelių žmonių komanda važinėja po Rusijos provincijas ir ima iš donorų kraują. Už puslitrį duodamo kraujo sumokama 850 rublių (17 Eurų). Niekas ten neateina duoti kraujo neatlygintinai. Viskas ten makabriška: žmonės, sergantys užkrečiamomis ligomis, ateina būti donorais, žmonės alpsta, bet ne dėl to, kad šlykštisi krauju, ne… tiesiog ką tik grįžo iš naktinės pamainos. Beveik alpstančius donorus seselės griebia savo stipriomis rankomis ir rėkia: „Kvėpuok pro burną!“ Patikėkite, toks įsakmus, spengiantis balsas ir Jus privers kvėpuoti greičiau ir giliau, kad tik ji nutiltų… Nuobodžiaujantieji taip pat nevengia pakalbėti su seselėmis. Pokalbių temos – nuo savo gyvenimo istorijų (vedybos, kaip sekasi vaikams, kodėl neturi darbo ir t. t.) iki juokavimo, kad netinkamas kraujas atiduodamas hematogeno gamintojams. Skanaus.
„Kraujyje“ labai svarbi socialinės nelygybės tema. Daugelis kraujo donorų – negali išmaitinti savo šeimos, neturi darbo ir kraujo centro atvykimas – vienas iš būdų užsidirbti. Sėdi išsižiojęs žiūrėdamas, kaip vyras maldauja, kad iš jo paimtų kraujo, nes tai vienintelė išeitis gauti pinigų. Visas niūrias, bet realias istorijas pertraukia pacientų, išgyvenusių dėl donorų kraujo, pasakojimai. Jų istorijos – šviesos, šie žmonės dėkingi žmonėms, nepagailėjusiems savo laiko ir davusiems kraujo. O, kad jie žinotų, kad patiems donorams kraujo davimas – taip pat bandymas išgyventi.
Šaltinis – events.lookatme.ru
Šis dokumentinis filmas ir apie komandą, kuri važinėja po Rusijos provincijas ir ima kraują. Pasakojimo centre – moterys: jaunos, vidutinio ar garbaus amžiaus. Visos jos jau tapo cinikėmis, kurios atsipalaiduoti sugeba tik valgydamos baltą mišrainę ir gerdamos degtinę. Juk apie Rusiją kalbame. Kiekvieną dieną jos susiduria su įvairiais žmonėmis, turi sugebėti pasakyti „ne“, kai prieš jas klaupiasi, verkia; turi prižiūrėti, kad alpstantieji nesusižeistų, ir taip pat turi sugebėti suimti savo gyvenimą į rankas, nes jis slysta kažkur…
„Kraujas“ – nespalvotas filmas. Tai tikrai geras režisierės sprendimas. Visų pirma, kai matai bėgantį juodą skystį, gali įsivaizduoti, kad ten kokakola ar gira. Taip lengviau. Kai tas juodas skystis teka pro įvairius žarneles, gali netgi mėgautis keista to vaizdo estetika. Taip pat nespalvotas yra ir rodomas gyvenimas: gyvybes gelbėja tie, kuriems patiems reikia pagalbos. Čia kalbu ir apie donorus, ir apie seseles, imančias kraują.
Tai realybė Rusijoje. „Kraujas“ – tikras dokumentinis filmas, kuriame režisierė sugeba neprisirišti prie savo herojų (bent kamera to neparodo), sugeba būti tyli ir nepastebima net pačių juostos herojų. Tai makabriškas, nelengvas ir nepaglostantis filmas. Toks, koks ir turi būti dokumentinis filmas „Nepatogaus kino“ festivalyje.
Filmą galėsite pamatyti festivalio metu:
Št 2014 10 25 – 16:15 – Vilnius – Pasaka (Mažoji salė)
Pr 2014 10 27 – 21:15 – Vilnius – Skalvija
Sk 2014 11 09 – 19:30 – Kaunas – M. Žilinsko dailės galerija
Filmo anonsas:
