„Tokio dalyko kaip kūno siaubas (body horror) tiesiog nėra“, – užsienio žiniasklaidai sakė Davidas Cronenbergas, pridurdamas, jog kino gerbėjai išskiria tokį žanrą, tačiau jam, kaip režisieriui, visi filmai yra vienodi. D. Cronenbergas gali turėti savo nuomonę, tačiau jo filmai gyvena atskirą gyvenimą, o pirmieji režisieriaus kūriniai yra vienijami panašių temų ir vizualinių sprendimų, kurie netrukus buvo apibūdinti kaip kūno siaubo juostos.
Kūno siaubo temai galima priskirti ir gerokai senesnius kūrinius, pavyzdžiui, Frankenšteino monstrą. Kino istorijos pasaulyje taip pat – tarp pirmųjų juostų galima būtų išskirti mokslinės fantastikos „Burbą“ (The Blob, 1958). Vis tik būtent pirmieji D. Cronenbergo ilgametražiai darbai: „Drebulys“ (Shivers, 1975), „Pasiutusi“ (Rabid, 1977), yra laikomi pagrindiniu kūno siaubo užgimimu.
D. Cronenbergo kūno siaubo filmuose technologijų yra sąlyginai mažai (šiek tiek daugiau vėlesnėje „Musėje“ (The Fly, 1986)). Didžiausias dėmesys, žinoma, skiriamas kūnui ir jo ribų klausimui, bei mokslui. Tarp šių filmų pagrindinių veikėjų – gydytojai, tyrėjai, mokslininkai, veiksmo vietų: palatos, operacinės, laboratorijos, o objektų – siaubą varantis kūnas ir jo pokyčiai.
Transhumanizmą įprasta labiau sieti su moksline fantastika ar čipais rieše, netikromis, mechaninėmis galūnėmis ir kitomis papildančiomis žmogaus kūną dalimis, žmogaus kiborgizacija ir utopiniu pasauliu. Vis tik, iki pasiekiant tokį pasaulį pirmiausia (turėtų būti) sprendžiamos prielaidos ir ideologiniai svarstymai, iki kur brėžti ribą tarp ir virš žmogaus? Ir ar šie pokyčiai ir bandymai neatveria kelio pavojingiems eksperimentams ir baigtims?
D. Cronenbergo kūno siaubo filmai sukasi apie pastaruosius klausimus, didžiausią dėmesį skirdami kūno pokyčiui ir „o kas, jei?“ temai. Dalyje filmų moksliniai eksperimentai nesulaukia geros pabaigos ir pabrėžia žmogaus laikinumą, tačiau kituose jokių eksperimentų net nėra arba jie siejami su įprasta medicinine procedūra. Be to, kūno pokyčiai kūno siaubo filmuose dažniausiai lemia nemalonias patirtis ir didelį pavojų, o ne tobulėjimą ir kelionę utopijos link. Bet kuriuo atveju, D. Cronenbergo kūno siaubas tiesiog pasiūlo šiek tiek kitokį transhumanizmo temos požiūrio kampą.
„Drebulys“ ir „Pasiutusi“: lytiškai plintantis siaubas
Filme „Drebulys“ pasakojama apie prabangiame butų komplekse vykstančias žmogžudystes ir užpuolimus. Gydytojas nužudo jauną merginą, prapjauna jos pilvą, vėliau nusižudo pats. Kūnų skaičius auga, o nežinia išlieka, kol galiausiai, kitas filmo veikėjas, taip pat gydytojas, supranta, jog komplekse atsirado parazitas, plintantis per kraują ar seksualinių santykių metu. Užsikrėtęs žmogus praranda sveiką protą, pradeda gyventi pagal instinktus ir bet kokia kaina trokšti erotinių santykių. Tokiu būdu dauginasi ir parazitas.
„Drebulio“ pradžioje vyksta iš pirmo žvilgsnio nekaltas pokalbis tarp gydytojų. Jie kalba apie vykdomą projektą: bandymą sukurti parazitą, kuris galėtų perimti žmogaus organų funkciją. Dalį kasdienio „laimikio“, pavyzdžiui, įprasto suvartoto maisto, žmogus perleistų parazitui, tačiau parazitas tebūtų žmogaus laukiamas rezidentas, atsiskaitantis už nuomą: padedantis žmogui gyventi. Ši paralelė vedama ir per rezidentus – butų komplekso gyventojus. Tik juose apsigyvenęs parazitas nėra laukiamas. Jis sunaikina žmogaus savastį ir padeda išlikti tik pačiam zombiškam kūnui.
Pirmąją rodomą žmogžudystę įvykdęs gydytojas pats užkrėtė pacientę (būsimą auką). Eksperimentas transformavo žmogaus kūną netikėta linkme. Kodėl taip įvyko?
D. Cronenbergas nepateikia tiesioginio atsakymo, tačiau vienu iš variantų galima laikyti žmogaus sutikimą, leidimą ar, tiksliau, jo trūkumą. „Drebulyje“ daug seksualinės prievartos ir smurto plačiąja prasme. Parazitas įsileidžiamas ne tikslingai, o žmogui nežinant, ir toliau plinta kaip sunkiai kontroliuojama lytiškai plintanti liga ar masinė psichozė.
Kitas, paprastesnis, galimas atsakymas yra tai, jog tiesiog egzistuoja kūno pokyčio riba, kurios žmogui peržengti nevalia, kuomet ištrinamas žmogiškumas. Gydyti galima, o žaisti kūrėjus – jau nebe.
Vis tik šiame tekste linkstama prie pirmojo aiškinimo. Jis toliau plėtojamas ir tolesniame D. Cronenbergo filme „Pasiutusi“. Šioje juostoje pasakojama apie į avariją patekusią porą. Vyras atsiperka nesunkiais sužalojimais, o moteris, pagrindinė herojė Rouzė – gilesnėmis žaizdomis, kurias išgydyti daktarai panaudoja naujausias technologijas, persodindami dalį mėsos į sužalotą vietą.
Pabudusi Rouzė jaučiasi neblogai, tačiau supranta, jog gali misti tik žmonių krauju, todėl pradeda nevaldomai užpuldinėti žmones, o jos žaizdos vietoje atsiradusia geluonimi – apkrėsti ar juos sunkiai sužaloti. Užkrėtimai plinta, žmonės tampa nesivaldančiais zombiais. Tik Rouzė sugeba išlikti blaivesnė ir bent iš dalies save kontroliuoti.
Režisierius naudoja išmanius terminus – ne mėsa, o morfogeniškai neutralus transplantantas, kuris pakeis ir atnaujins pažeistus organus, odą. Procedūra rodoma kaip gana įprasta, be to, ja siekiama ne papildomai patobulinti žmogaus kūną, bet tiesiog jį išgelbėti. Pacientės reakcija į operaciją nėra pati blogiausia – na taip, gal tapti pandemijos kūrėja nėra jos svajonė, tačiau jos kūno transformacija lemia ne kūno susinaikinimą, o savotišką ginklą ir įrankį atskleisti visuomenės ydas. Viena jų – prievarta, priekabiavimai, užpuolimas.
„Pasiutusi“ gana atvirai rodo seksualinį „pasiutligės“ pobūdį. Rouzės žaizda ir geluonis rodomi taip, jog aiškiai primintų (tiek moteriškus, tiek vyriškus) lytinius organus, o Rouzės puolimai panašesni ne į eilinį puolimą/žudymą, kaip, tarkime, dažniausiai slasher filmuose, bet į išprievartavimą. Negana to, pirmiausia Rouzė užpuola nemalonius žmones, kurie pirmi pradeda prie jos priekabiauti.
Visa tai iš dalies suteikia filmui feministinį atspalvį (net ir palyginus su „Drebuliu“, veikėjos moterys yra savarankiškos ir kontroliuojančius pasakojimo eigą) ir primena išprievartavimo ir keršto (rape and revenge) istorijų žanrą.
„Pasiutusi“ skleidžia daug pasakojimo kampų, tačiau pirminė grandininės reakcijos dalis buvo mokslinės procedūros su žmogaus kūnu. Kiti kūniškumo ir kūno siaubo klausimai sprendžiami tiesiogiai – rodant kūną, jo dalis, kraują, užpuolimą ar žudymą iš arti, šlykščiai, tiesiog keliant siaubią ar pasišlykštėjimą žiūrovui.
Šlovės „Musė“
Vienas iš populiariausių ir didžiausio pasisekimo visoje D. Cronenbergo karjeroje sulaukęs filmas yra „Musė“. Kitaip nei pirmųjų kūno siaubo filmų, „Musės“ kūrimo biudžetas buvo daug didesnis, įtikinamesni specialieji efektai, puikus garso takelis ir šiek tik kuklesnės „šlykščiosios“ scenos. „Musė“ garsino ne tik D. Cronnenbergo vardą, bet taip pat padėjo išgarsėti pagrindiniams aktoriams – Jeffui Goldblumui ir Geenai Davis.
„Musė“ yra tipinis kūno siaubo pavyzdys, tačiau jame D. Cronenbergas nutolsta nuo venerinio siaubo ir narplioja kitokias temas: ką reiškia sirgti, kentėti, senti? Kokios yra žmogaus kūno ribos? Ko žmogus imtųsi, kad galėtų tai pakeisti? Ar netgi – kokia šlovės moksle kaina?
„Musė“ pasirodė AIDS epidemijos įkarštyje, todėl kritikai netrūko interpretuoti filmo pagal pasaulines aktualijas. Vis tik konkreti liga ar visuomenės reakciją į ją nebuvo režisieriaus taikinys. D. Cronenbergas palankiai priėmė tokias interpretacijas, tačiau teigė, kad jo paties tikslas buvo parodyti visus žmones liečiantį senėjimo ir mirties procesą.
„Musėje“ rodoma ekscentriko mokslininko ir smalsios žurnalistės pažintis. Mokslininkas parodo savo išradimą: aparatą, įgalinantį teleportaciją. Iki šiol mokslininkui pavyko teleportuoti tik paprastus objektus, tačiau jis trokšta perkelti ir gyvą organizmą. Vieną vakarą, apimtas desperacijos ir paveiktas promilių (žmogiško pavydo dėl minėtos žurnalistės), mokslininkas išbando teleportuoti save, tačiau nepastebi, jog į išmaniąją kabiną įskrido musė.
Iš pirmo žvilgsnio teleportacija pavyksta, o mokslininkas džiaugiasi atjaunėjusiu, tvirtu, stipriu kūnu, tačiau vėliau paaiškėja, kad jo ir musės molekulės susimaišė, todėl ilgainiui mokslininkas netenka jėgų, žmogaus dalių, organų, jausmų ir moralės bei tampa muse.
Žvelgiant į „Musę“ tik iš transhumanizmo perspektyvos, įdomiausia galima laikyti žmogaus (gyvenimo) ribų perbraižymo temą. Mokslininkas gauna savotišką įspėjimą dar prieš išbandydamas savo teleportavimą: bandymas perkelti babuiną baigiasi siaubingu, kenčiančiu mutantu, o teleportuotas kepsnys tampa įtikinančiai atrodančiu plastmasės gabalu.
Vis tik mokslininkas nepaiso šių įspėjimų ir nesitenkinta ir taip pasaulį keičiančiu išradimų (daiktų teleportavimu) bei pasiduoda neapgalvotiems sprendimams. Vėliau, virsdamas į musę, mokslininkas tampa atgrasus ir yra įstumtas į socialinę atskirtį. Galų gale, iki tol gana mielo būdo mokslininkas tampa žiauriu, agresyviu primatu.
Kur link veda eksperimentinė medicina ir bandymai pakeisti žmogaus ribas? D. Cronenbergas pasiūlo tamsiausią atsakymo versiją, primindamas apie žmogaus, kaip gyvūno, instinktus, žiaurumą, atsiribojimą, geros valios trūkumą. Vis tik režisieriaus pasakojimus galima priimt ne kaip įspėjimą, kas laukia, jeigu bandysime ištempti ribas, bet į patarimą, apie ką reikėtų pagalvoti iki imantis ribų išbandymo.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
