fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Lady Bird“: be jokių dirgiklių ir stimuliantų (apžvalga)

Kadras iš filmo „Lady Bird“
„NCG Distribution“ archyvas

Ach, ta paauglystė. Keistas tai laikas. Ko gero, visas mūsų gyvenimas yra nesibaigiančios savo vietos po saule paieškos, bet būtent paauglystė, neabejotinai, yra pats intensyviausias šių pastangų etapas. Jautiesi sau jau toks visai suaugęs (nors iš tikrųjų nesi) ir galintis priimti išmintingus sprendimus, todėl dienas leidi arba maištaudamas prieš nieko nesuprantančius suaugusius, arba tyliai kontempliuodamas savo kvailume pasimetusį pasaulį.

Labai dažnai darai ir tą, ir aną. Maža to, šioje kilnioje kovoje viską patiri pirmą kartą, todėl jautiesi išskirtinis, unikalus. Nieko keisto, kad būtent paauglystei skirtų filmų ar knygų yra tiek daug. Šiame laikotapryje juk tiek daug medžiagos, iš kurios galima nulipdyti kažką įkvepiančio, empatiško, juokingo, tragiško.

Kurti apie paauglystę – paprasta. Apie paauglystę kurti nebanaliai ir originaliai – nepalyginamai sudėtingiau. Tam reikia talento, savito balso. Kai sužinojau apie režisūrinį Gretos Gerwig debiutą „Lady Bird“ (nuoširdžiai dėkoju platintojams, kad šie susiturėjo ir apsaugojo Lietuvos publiką nuo filmo pavadinimu „Boružėlė“), pagalvojau, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai gali iš šitos idėjos išspausti kažką gero.

Kadras iš filmo „Lady Bird“
„NCG Distribution“ archyvas

Dėl vienos priežasties. Ji moka labai paveikiai rašyti apie, regis, labai paprastus, nuobodžiai kasdieniškus dalykus. Tai buvo labai aiškiai matyti tiek iš „Mistress America“, tiek iš „Frances Ha“, kurį aš rekomenduoju, kam tik netingiu, bet kurio niekas taip ir nepasižiūri. Abi juostos lyg ir apie nelabai ką, bet iš tikrųjų apie daug ką, o ypač apie herojes, kurios savo gyvenimuose išgyvena virsmą. Tiesa, šiuose dviejuose filmuose Gerwig buvo scenarijaus bendraautorė ir aktorė, o ne režisierė. Kitaip tariant, kūrybinė kontrolė buvo ne jos rankose. „Lady Bird“ ji pagaliau debiutuoja kaip solo balsas. Tikrai, pagaliau.

Iš pirmo žvilgsnio (iš antro irgi) siužetas labai nesudėtingas. Pagrindinė veikėja – tai Sakramento (suprask, savotiškas Kazlų Rūdos analogas Jungtinėse Valstijose) priemiesčiuose gyvenanti abiturientė, turinti šiek tiek neadekvačių svajonių apie savo ateitį ir besigėdijanti savo šeimos skurdumo. Visas filmas – tai jos kelionė į suaugusių žmonių pasaulį, pakeliui bandant suprasti, ko nori iš savo gyvenimo, atrasti naują pusiausvyrą santykiuose su savo šeima, įsitikinti, su kokiais žmonėmis jai pakeliui, o su kuriais nelabai, pradėti suvokti save kaip seksualumą turinčią asmenybę ir t.t. Tačiau, tiesą sakant, čia net ne taip svarbu kas pasakojama. Daug reikšmingiau kaip tai daroma.

Banalus šitas žodis, bet labai jau nuoširdu viskas, kas yra „Lady Bird“. Jis nei kažkoks didaktiškas, nei idealizuojantis, nei iš ko nors besišaipantis. Savo veikėjus filmas priima tokius, kokie šie yra. Kitaip tariant, jie visi labai tikri, lengvai atpažįstami, su jais paprasta susitapatinti. Jų pokalbiai kažkur girdėti, o daromos klaidos dažnai matytos arba darytos.

Kadras iš filmo „Lady Bird“
„NCG Distribution“ archyvas

Ką aš čia bandau taip nezgrebnai išsakyti, tai pastebėjimą, kad scenarijus labai išbaigtas, iki pačių smulkiausių smulkmenų. Ko gero, būtent jį aš pavadinčiau labiausiai pavykusiu „Lady Bird“ elementu. Ir pati G. Gerwig, panašu, tai labai gerai suprato, todėl jos režisavimo stilius labai paprastas. Ji net ir nebando kurti kažkokios vizualiai išskirtinės patirties. To daryti visai ir nereikia. Šių veikėjų absoliučiai pakanka, kad pasijustum įtrauktas.

Tiesa, toks vizualus taupumas ar gal greičiau nuosaikumas toli gražu nereiškia, kad „Lady Bird“ nėra gražus pasižiūrėti. Vizualiai tai savotiškas meilės laiškas Sakramentui, iš kurio, beje, kilusi ir pati G. Gerwig. Žiūrėdamas filmą tarsi ir pats susigyveni su tomis priemiesčių gatvėmis, imi atpažinti tam tikras vietas. Man regis, kažkuria prasme „Lady Bird“ yra ir filmas apie tai, kas ir iš kur esi. Paauglystėje tos gimtosios gatvelės atrodo tokios ankštos, taip norisi jas palikti, o vėliau supranti, kad jos yra tavo tapatybės dalis. Todėl ir toks paprastas klausimas, kaip „ar atsimeni, kaip pirmą kartą viena važiavai pro Sakramentą“ savyje talpina kažką labai svarbaus.

Kadras iš filmo „Lady Bird“
„NCG Distribution“ archyvas

Be jokios abejonės, ši juosta būtų nepalyginamai mažiau įsimintina be dviejų pagrindinių jos veikėjų: Saoirse Ronan ir Laurie Metcalf, kurių dinamika yra tikra vyšnia ant torto. S. Ronan yra fantastiškai įtikinanti šiek tiek per gerai apie save galvojanti paauglė, skrajojanti kažkur padebesiais ir nesugebanti (o gal nenorinti) pamatyti to, kas darosi jai po nosimi. O L. Metcalf yra tikroji žvaigždė. Tu matai jos herojiškas pastangas kokiu nors būdu išlaikyti savo šeimą, suteikti savo vaikams galimybę kabintis į gyvenimą. Jauti ir jos skausmą bei frustraciją dėl to, kad dukra nesugeba pamatyti, kiek daug ji aukoja. Kiaurai permatai ir jos rūstumo kaukę, už kurios slepiasi mylinti siela.

Žodžiu, tai tikri žmonės. Aš pradedu kartotis, tačiau būtent tokią reakciją iššaukia „Lady Bird“. Tu identifikuoji jį kaip kažką tikro, neapsimestinio. Kasdienybėje mes esame supami tiek daug komunikacinio triukšmo, tiek daug dirgiklių, stimuliantų, kad tikra atgaiva atsisėsti toje kino teatro salėje ir prisiminti, kokia yra pagrindinė kūrybos prasmė. O, ko gero, tai yra paprastas noras kažką pasakyti kitam. Kažką, kas kirba tavo sąmonės kertėse. Tai neturi nieko bendro su troškimu padaryti kažkam įspūdį, šokiruoti ar pasigirti. Ne, tai paprasto-nepaprasto žmogiško ryšio paieška. G. Gerwig tą ryšį surado. Ir man labai įdomu, ką dar ji turi pasakyti.

Filmo anonsas:

Komentarai