Šiuolaikiniame kine erotika kartkartėmis atlieka podukros vaidmenį – dažnai ji iškreipiama, hiperbolizuojama arba, atvirkščiai – neišbaigiama, sukuriant netikrumo įspūdį. Nepaisant visko, erotika kine neužleidžia pozicijų gašliam seksualumui, po paslapties skraiste slėpdama žadinantį smalsumą. Pristatome septynias seksualumu pulsuojančias skirtingų temų ir pobūdžių juostas.
Meilės laukimas / In the Mood for Love, rež. Kar Wai Wong, 2000
1962-ųjų Honkonge vykstanti istorija, pasakojanti apie laikraščio direktorių ir gražuolę sekretorę, tapusius kaimynais. Būdami užkietėjusių darboholikų sutuoktiniai, naujieji kaimynai vis daugiau laiko ima praleisti dviese, ore skleisdami meilės nuotaiką… Vos pasirodžiusi didžiuosiuose kino ekranuose, juosta „Meilės laukimas“ sulaukė neregėto populiarumo ir sėkmės. Šiandien norint pritraukti, išlaikyti ir nustebinti visko mačiusį išlepintą žiūrovą reikia būti bepročiui arba bebaimiui, kuriant švelniai erotizuotą filmą, kuriame nėra nė vienos sekso scenos, nė vieno apnuoginto kūno lopinėlio, o nuo pat pradžių lauktas vos vienas nedrąsus apkabinimas ir atsitiktinis herojų rankų susilietimas kino ekrane sukelia beveik elektros išlydžio įspūdį.
Devynios su puse savaitės / Nine 1/2 Weeks, rež. Adrian Lyne, 1986
Klasikine erotine drama vadinamas filmas „Devynios su puse savaitės“ apnuogina seksualinius vyro ir moters santykius, į antrąjį planą nustumdamas bet kokias kitas siužetines filmo linijas.
Atsitiktinai susipažinę Elizabet (akt. Kim Basinger) ir Džonas (akt. Mickey Rourke) pulsuoja nepasotinama aistra, tad jau netrukus drovi mergina ir rafinuotas suvedžiotojas įsitraukia į efektingą meilės žaidimą. Savotišku sekso vadovėliu tapęs filmas ne vieną porą paragino išbandyti meilės žaidimus užrištomis akimis, o Kim Basinger striptizo scena skambant Joe Cockerio dainai „You can leave your hat“ buvo bandoma atkartoti ne viename filme ir ne vienos moters.
Paskutinis tango Paryžiuje / Last Tango in Paris, rež. Bernardo Bertolucci, 1972
Paryžiuje atsidūręs vienišas amerikietis našlys Polas įsimyli jauną paryžietę Žaną. Praradęs norą gyventi ir pasitikėjimą žmonėmis, vyras įsitraukia į seksualinius žaidimus, virtusius savotiška tėvo ir dukters istorija. Režisieriaus Bernardo Bertolucci paliepimu Maria Schneider ir Marlonas Brando kino ekrane ne imitavo intymias scenas, o iš tiesų mylėjosi. Po tokių scenų aktorė verkdavo iš skausmo ir pažeminimo, o M. Brando po filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose su režisieriumi nutraukė bet kokius ryšius, nebendraudamas su juo net 20 metų. Dar daugiau – šio filmo „dėka“ B. Bertolucci gimtojoje Italijoje neteko pilietinių teisių bei teisės balsuoti rinkimuose net penkerius metus.
Laukinė orchidėja / Wild Orchid, rež. Zalman King, 1989
Žavingų Brazilijos peizažų fone žiūrovams pristatoma darbo reikalais į šalį atvykusi advokatė Emilė, sutinkanti Rio de Žaneire žavų milijonierių Džeimsą. Intriguojantis ir paslaptingas vyras netrunka paskleisti savo žavesio kerus, suviliodamas jauną atvykėlę bei leisdamas jai patirti nepažintų jausmų laviną išlaisvinant savo seksualines fantazijas. Režisierius Zalmanas Kingas narsto seksualumo, geismo ir seksualinių fantazijų prigimtį, kviesdamas žiūrovą gėrėtis nerūpestinga Brazilijos atmosfera bei kartu su filmo herojais mėgautis malonumų lavina.
Emanuelė / Emmanuelle, rež. Just Jaeckin, 1974
Erotinė drama „Emanuelė“ kino ekrane atgimė net šešiskart, tapdama erotikos žanro klasika. Neįtikėtina sėkme tiek Prancūzijoje, tiek kitose užsienio šalyse galintis pasigirti filmas vieno Paryžiaus kino teatrų repertuare sukosi net dešimtmetį ir uždirbo daugiau kaip 100 milijonų JAV dolerių pajamų (filmo biudžetas siekia vos 500 tūkst. dolerių) bei atgaivino nedidelės moters krūtinės kultą. Jauna diplomato žmona Emanuelė nuobodžiauja svetimame jai Bankoke bei liūdi dėl ne itin nusisekusios santuokos. Netrukus Emanuelės seksualinio pasitenkinimo mokytoju tampa pagyvenęs specialistas, gavęs itin gabią mokinę…
Pianistė / La Pianiste, rež. Michael Haneke, 2001
Michaelas Haneke garsėja kaip režisierius, begėdiškai apnuoginantis tai, ką didžioji dalis visuomenės yra linkusi nutylėti. Filmo istorija pasakoja apie Eriką – Šubertą ir Šumaną dievinančią muzikos dėstytoją, besislepiančią intelektualės kiaute. Iškrypusi, sadomazochistinių polinkių turinti maniakė neturi asmeninio gyvenimo, o viduje kunkuliuojančią aistrą tenkina paslapčiomis lankydamasi erotinių prekių parduotuvėse, žalodama savo lytinius organus ir tenkindama iškrypusias fantazijas. Vieną dieną dėstytoją įsimyli vienas jos studentų, kurį moteris įtraukia į savo purvinus žaidimus dar sykį šokiruodama žiūrovą…
Svajotojai / The Dreamers, rež. Bernardo Bertolucci, 2003
„Svajotojai“ – tai paini trijų studentų santykių, seksualinių bei psichologinių ryšių istorija, besirutuliojanti maištu kvepiančiame 1968-ųjų Paryžiuje, išgyvenančiame seksualinę revoliuciją. Prancūzai brolis ir sesuo Izabelė ir Teo į seksualinius savo žaidimus ir uždarą visuomenei pasaulį įtraukia amerikietį studentą Metju. Kiną pavertę gyvenimu, jaunuoliai dienų dienas žiūri filmus ir svaiginasi meile trise. Nepaisant to, jog filmas gavo patį griežčiausią įvertinimą, leidžiantį jį stebėti tik pilnametystės sulaukusiems žiūrovams, anot juostos kūrėjų, dauguma scenų, kuriose vyksta pagrindinių veikėjų Metju ir Teo seksualiniai žaidimai, į filmą taip ir nepateko.
Filmai, ištrinantys ribą tarp erotikos ir pornografijos (norintiems aštresnių pojūčių):
1. Kaligula / Caligola, rež. Tinto Brass, 1979
2. Jausmų korida / Ai no korîda, rež. Nagisa Ôshima, 1976
3. Nesugrąžinamas laikas / Irréversible, rež. Gaspar Noé, 2002
Amelija Lučinskaitė