„Skalvija“ archyvas
Olivier Assayaso filmai visada žavi savo subtilumu ir režisieriaus gebėjimu netradiciškai pažvelgti į bet kokią istoriją. Pakankamai banalią istoriją apie palikimo dalybas „Vasaros valandose“ (L’heure d’été / Summer Hours, 2008) jis pavertė svarstymu apie asmeninių meno kolekcijų bei pastatų išsaugojimo svarbą, o maištaujančių studentų laikotarpį analizuojantį „Po gegužės sukilimo“ (Après mai / Something in the Air, 2012) pripildė itin asmeniškais atsiminimais.
Naujausioje juostoje „Zils Marijos debesys“ (Clouds of Sils Maria, 2014) režisierių domina garsios aktorės nenoras ir nemokėjimas pripažinti, kad ji sensta. Šio filmo scenarijus, atsidūręs kito kino kūrėjo rankose, galėtų virsti klišių apie senstančią, bet išblėsusią šlovę besistengiančią išsilaikyti aktorę rinkiniu. Panašia tema sukurtų istorijų matėme nepaprastai daug, tačiau dėl savo daugiasluoksniškumo „Zils Marijos debesų“ neturėtų užgožti jos pirmtakai.
Julliette Binoche vaidinama herojė neišgyvena tokios tragedijos kaip Norma Desmond iš „Saulėlydžio bulvaro“ (Sunset Blvd., 1950), o su savo jaunesne konkurente ji tiesiogine prasme, skirtingai nei „Viskas apie Ievą“ (All About Eve, 1950), susiduria tik labai trumpai. Marija, kaip ir Mirtl Gordon iš Johno Cassaveteso „Premjeros“ (Opening Night, 1977), nenori vaidinti senstančios bei nepasitikinčios savimi herojės, nes bijo, kad žiūrovai nuspręs, jog ji pati yra tokia. Kita vertus, Marijos nenoras pripažinti, kad yra tokio amžiaus, nėra toks aštrus kaip Gena`os Rowlands herojės. Skirtingai nuo Johno Cassaveteso juostos, kurioje kiekvieną akimirką atrodė, kad premjera tikrai neįvyks, Assaysaso personažai pastebimai brandesni.
„Skalvija“ archyvas
Nors teatras šioje juostoje vaidina itin svarbų vaidmenį, režisieriui pavyko visiškai eliminuoti teatrališkumą. Mes nematome nei tikrų repeticijų, nei tikro spektaklio, nei plojimų, regis, nematome net paties teatro. Marija repetuoja ne teatre su Džoaną, o namuose su savo asistente. Neretai net sunku atspėti, kada jie tiesiog kalbasi, o kada repetuoja. Sunku patikėti, bet Kristen Stewart vaidyba stebina net labiau negu Juliette Binoche. Epizodas, kai prasiskleidžia teatro uždanga, vos pastebimas. Be to, net ir jis nufilmuotas taip, kad žiūrovas negalėtų matyti, jog veiksmas vyksta būtent ant scenos.
Virš Malojos kalnų tarpeklio susikaupiantys gyvatės formos debesys, dar vadinami „Malojos gyvatė“, ir dokumentiniai intarpai režisieriaus rodomi ne vien tik tam, kad parodytų beprotiškai gražų Zils Marijos kraštovaizdį. Šio reiškinio retumas puikiai perteikia akimirkos trapumą. Epizode, kai Marija stebi „Malojos gyvatės“ pasirodymą ir spėlioja, ar tai yra tas garsus reiškinys, ar tik paprasčiausias rytinis rūkas, ji pakeičia savo nuomonę mažiausiai penkis kartus. Per tas kelias akimirkas ji spėja pajusti smalsumą, džiugesį, nusivylimą, paguodą, abejonę, ji vienu metu patiria tiek atradimą, tiek praradimą.
Galima pastebėti, kad režisieriaus kūryboje laiko, laikinumo sąvokos bei susitaikymo su realybe aspektas buvo svarbūs ir anksčiau. „Vasaros valandos“ atskleidžia, kad po savininko mirties net vertingi asmeniniai daiktai gali būti niekam nereikalingi. Tuo tarpu „Po gegužės sukilimo“ pagrindiniai herojai suvokia, kad jų gyvenime nėra nieko amžino, nes kiekviena diena pasiūlo vis naujų ir naujų galimybių.
„Skalvija“ archyvas
Marija nežino, kaip turėtų vertinti savo jaunąją konkurentę. Pjesės režisierius ją pristato kaip talentingą ir perspektyvią aktorę, asistentė pažeria pikantiškų smulkmenų apie jos skandalingą gyvenimo būdą, o tikroji pažintis iš pirmo žvilgsnio pasirodo net labai maloni. Marijai norėtųsi matyti Džoaną tik ant geltonosios spaudos viršelių ir filmuose apie kosminius laivus, kurie, pasak jos pačios, žudo smegenų ląsteles. Daug sunkiau pripažinti, kad Džoana yra tiesiog jaunesnė jos versija. Džoana iš dalies netgi nesąmoningai pasiglemžia visą aplinkinių dėmesį. Ja žavisi visi, tuo tarpu pratusiai visada būti dėmesio centre Marijai lieka tik dėmesio likučiai.
Kaip susigrąžinti jaunystei būdingą naivumą? Ką lengviau įkūnyti stiprią ar silpną asmenybę? Kodėl bėgant metams keičiasi požiūris į tuos pačius dalykus? Ar tikrai jaunystėje esame linkę mėgautis savo arogancija? Kas verčia mus norėti amžinai atrodyti jauniems? Nejaugi neįmanoma išlikti stipriais neslepiant savo silpnumo? Kada nustojame jaustis reikalingi? Ar gali žmogus peržengti laiko ribas? Kaip išmokti susitaikyti su savo amžiumi? Kur baigiasi gyvenimas ir prasideda teatras?
Regis, šie klausimai Olivier Assayasui rūpi jau seniai, todėl natūralu, kad „Zils Marijos debesys“ taip pat tampa jų svarstymų, į kuriuos įtraukiami ir žiūrovai, vieta.
Filmo anonsas:
