Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Šią įsimintiną tautai dieną, Sausio 13-ąją, įvyko pirmoji šių metų lietuviško kino premjera – Roberto Mullano režisuota juosta „Mes dainuosim“. Tokia reikšminga filmo pristatymo diena pasirinkta neatsitiktinai – tai vaidybinis pilnametražis filmas apie 1991 metų Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Juostoje pasakojama penkių skirtingų šeimų istorija, sausio 12-osios vakarą skubėjusių iš Ignalinos, Klaipėdos, Kauno ir Medininkų, kad galėtų prisidėti ir ginti savo šalies vardą Vilniuje, prie Televizijos bokšto ir Parlamento rūmų. Vienintelis tikslas buvo kartu dainuoti tautines giesmes, susitikti su bendraminčiais, palaikyti vieni kitus ir drauge kovoti už savo teisėtai išrinktą valdžią ir taip trokštamą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
Prieš didžiąją filmo premjerą, žurnalistai buvo pakviesti į specialią filmo peržiūrą po kurios įvyko trumpa spaudos konferencija. Joje mintimis apie filmą pasidalino susirinkusi kūrybinė grupė, deja, nepilna (trūko režisieriaus, kuris nespėjo atskristi į Lietuvą), – jaunasis aktorius Šarūnas Zenkevičius, filmo prodiuseris Arūnas Dvinelis, aktorius Darius Petkevičius, kylanti Europos kino žvaigždė Aistė Diržiūtė bei operatorius Dmitrijus Gribanovas, kurį, kaip buvo juokaujama, dėl nuveiktų darbų verčiau reiktų pristatyti antruoju juostos režisieriumi.
Filmo scenarijus yra originalus. Brandintas ir rašytas paties R. Mullano. „Apie šį projektą su režisieriumi pradėjome kalbėtis po 2013 m. vasarą įvykusios paskutinio jo filmo „Laiškai Sofijai“ premjeros. Jis pasiūlė sukurti filmą apie Sausio 13-ąją. Scenarijus jau buvo rašomas, todėl kartu ėjome į archyvus, ieškojome naudingos medžiagos, kurią būtų galima panaudoti, nes jis norėjo kuri juostą pagal tikrus įvykius“, – apie pasiruošimą trumpai papasakojo prodiuseris Arūnas Dvinelis. Filme panaudota daug iki šiol nematytos dokumentinės medžiagos iš Lietuvos archyvo videotekos.
Fotografas Laurynas Mataitis
Tų pačių metų žiemą prasidėjo filmavimai, kurie truko neilgai – tik tris savaites. Filmo biudžetas siekė milijoną litų, papildomai lėšų išleista užsienio postprodukcijai.
Kartu su žurnalistai filmo peržiūroje dalyvavo ir aktoriai A. Diržiūtė ir D. Gribanovas, kurie pripažino, jog galutinį filmo variantą mato pirmą kartą. „Labai gražiai nufilmuota, labai gera lietuviška muzika“, – juokaudamas liaupsių sau neslėpė operatorius, tačiau surimtėjęs pridūrė, jog „jeigu žinotumėte, kiek iš tiesų žmonių dalyvavo filmavime – vaizdelis ekrane fantastiškas“.
Komanda atskleidė, jog didžiausioje juostos masinėje scenoje, televizijos bokšto prieigose, pirmą dieną buvo filmuojami apie 150 žmonių. „Tačiau kitą dieną jų susirinko per pus mažiau. Taip jau susiklostė, kad, kai reikėdavo filmuoti patalpose, temperatūra būdavo tik apie minus 15 laipsnių, tačiau, kai ateidavo naktinių filmavimų laikas lauke, temperatūra iškart krisdavo žemyn, dėl to gedo ir technika, ir laužuose degė rūbai, tačiau buvo smagu“, – atviravo juostos operatorius.
Paklus, ar siekiant autentiškumo buvo bendraujama su žuvusiųjų laisvės gynėjų šeimomis, prodiuseris atsakė, jog ryšio su šiais žmonėmis juostos kūrybinė grupė nepalaikė. „Dar vykstant pasiruošimo darbams, kartu su režisieriumi buvome nuvykę į Antakalnio kapines, prie žuvusiųjų kapų, kur sutikome vieno iš laisvės gynėjų tėtį, pokalbis buvo neilgas, tačiau labai sukrečiantis“, – prisiminimais dalinosi A. Dvinelis.
Apie tai, su kokiais sunkumais teko susidurti filmo komandai, prodiuseris nedaugžodžiavo ir juokavo, jog teisingiau būtų klausti, su kuo tik neteko susidurti. Tačiau operatorius pripažino, jog sunkiausia buvo atkurti Vilniuje prieš dvidešimt metų vykusius įvykius, nes miestas per tiek laiko labai pasikeitė, todėl paties miesto vaizdus čia galima išvysti tik epizodiškai. „Kiekviena scena baigiasi labai plačiu kadru, naudojama daug klasikinės muzikos, nes režisierius norėjo padaryti filmą kaip monumentą. Buvo galima padaryti daug veiksmo, tačiau filmas ne apie tai“, – paaiškino D. Gribanovas.
Akimirkos iš spaudos konferencijos:
Jaunieji aktoriai apie pasiruošimą vaidmenims kalbėjo vieningai – įsijausti į tai, kas vyko prieš dvidešimt metų, nebuvo lengva. „Pagrindinis ruošimasis buvo dokumentinės medžiagos žiūrėjimas, taip pat padėjo tėvai, giminaičiai, memuarų skaitymas. Kai norėdamas išsiaiškinti, kokį mano kuriama personažą režisierius nori matyt, jis tik atsakė, jog turėsiu daug šypsotis. Tai labai simboliška, nes manau, kad už šypsenos slypi artėjanti tragedija“, – kalbėjo vieną iš laisvės gynėjų vaidinęs Š. Zenkevičius, – „aš nenorėjau, kad tas vaikinas, kuri vaidinau, būtų herojus, norėjau, kad jis būtų kuo labiau žmogiškas, nežinau, ar man pavyko.“ Jam antrino ir kolegė A. Diržiūtė: „Aš taip pat skaičiau, prisiminiau viską, ką buvau išmokusi mokykloje, tačiau čia vaidinant turėjau viską pamiršti ir „atsijungti“ nuo to, ką prisimenu. Su režisieriumi susitikome tik filmavimo aikštelėje, jis leido daryti, ką noriu.“ Visi aktoriai sutartinai tvirtino, jog režisierius jiems suteikė visišką laisvę kurti, ieškoti, eksperimentuoti, o pati juosta pakeitė požiūrį į Sausio 13-osios įvykius. „Pagarba išaugo kelis kartus, privertė dar labiau susimąstyti apie tą naktį dalyvavusius žmones, ačiū jiems“, – susijaudinimo neslėpė A. Diržiūtė.
Filme taip pat vaidinęs aktorius D. Petkevičius paprašytas pasidalinti įspūdžiais iš filmavimo aikštelės, prisipažino, jog „buvo labai „subtilu“ filmuotis, kai tavo partneris yra tankas. Tačiau tokios scenos kartu buvo ir labai nemalonios“.
Filmo pabaigoje nuskamba retorinis klausimas: „Tankai gali sugrįžti ir ar mes būsime tam pasiruošę?“, filmo prodiuseris ragina kiekvieną žiūrovą atsakyti į jį asmeniškai.
Filmą „Mes dainuosim“ žiūrovai kino teatruose gali išvysti nuo Sausio 13 d.
Filmo anonsas:
Akimirkos iš filmavimo aikštelės:
