fbpx
1 Rekomenduojame, Kino istorija

Lietuviai pasaulio ekranuose (IV): Vasario 16-osios akto signataro sūnus – tarp Holivudo ir F. Fellinio

Lietuvos tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai. Antras iš dešinės stovi Jokūbas Šernas. Lietuvos nacionalinis muziejus.

Paskutinių ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ straipsnių herojai neatsiejamai buvo susiję su didžiaisiais Lietuvos istorijos įvykiais – Johnas Gielgudas su 1831-ųjų sukilimu Lietuvoje, Msitslavas Dobužinskis su 1863-ųjų. Ne išimtis ir šio straipsnio herojus, šįkart straipsnio pradžia – 1918-ųjų vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Daugeliui lietuvių matyta, dažnai tiražuojama, fotografija, kurioje įamžinti 20 Lietuvos tarybos narių, Vasario 16-osios akto signatarų. Fotografija padaryta anksčiau, dar 1917-aisiais. Atrodo, jog tą svarbią dieną bendrai signatarai nesifotografavo. Dauguma lietuvių lengvai įvardintų bent kelis joje užfiksuotus asmenis, tačiau tik retas – visus. Mus domina vyras trumpais plaukais, riestais ūsais ir su akinukais, stovi jis antras iš dešinės. Pažinote?

Nežinomas autorius. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas. Apie 1918 metus. Biržų krašto muziejus „Sėla“ (LIMIS).

Tai – Jokūbas Šernas (1888-1926). Tvirtu būdu pasižymėjęs, žodžių į vatą vynioti nemėgęs ir dėl to konkurentų aršiai pultas teisininkas, žurnalistas. J. Šernas ­– vienintelis ne katalikas (buvo evangelikas reformatas) tarp visų signatarų. Kilimo – nuo Biržų, gimė Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime. Buvo jauniausias vaikas šeimoje, antrasis, išėjęs aukštuosius mokslus, vyresnysis Jokūbo brolis Adomas tapo evangelikų reformatų kunigu. Šernų šeimoje lietuviškai skaityti ir rašyti mokėjo visi – Šernų šeima suprato lietuvybės svarbą, artimai bičiuliavosi su knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Būtent Jokūbas Šernas pasiūlė lietuvių kalboje naudoti žodį „nepriklausomybė“. Tad tai, jog Vasario 16-osios akte matome šį žodį, o ne kokį jo sinonimą kaip „neprigulmybė“ ar pan., yra jo nuopelnas. Padovanojo Lietuvai Jokūbas Šernas ne tik Nepriklausomybę, bet ir žymų kino aktorių, savo sūnų – Jokūbą Bernardą Šerną, kino pasaulyje geriau žinomą kaip Jacques`as Sernas (1925–2015).

Jokūbas Bernardas Šernas – Jokūbo Šerno vaikas iš antrosios signataro santuokos. Pirmojo pasaulinio karo metais signataras vedė Kleofą (kitur Kleopatrą) Brijūnaitę, 1917-aisiais jiems gimė duktė Danutė Irena. Tačiau santuoka suiro, Kleofa išvažiavo pas motiną į JAV, o dukrą paliko Lietuvoje, ja vėliau rūpinosi signataro brolis Adomas su žmona. Diplomatinių kelionių metu, 1924-aisiais, signataras įsižiūrėjo gražią žydų kilmės prancūzaitę, aktorę, turtingo bankininko dukterį Verą Fainbergaitę. Netrukus su ja susituokė, jaunuosius apvesdino brolis Adomas, o 1925-ųjų liepos 30-ą porai gimė sūnus Jokūbas Bernardas.

Paskutinė žinoma J. Šerno nuotrauka. Jokūbas Šernas ligos patale, šalia jo – žmona Vera su sūnumi Jokūbu Bernardu.

Tačiau nei tėvo, nei Lietuvos Jokūbas Bernardas vaikystėje nepažino. Kai gimė sūnus, Jokūbas Šernas jau kovojo su skrandžio vėžiu. Praėjus vos dienai po pirmojo sūnaus gimtadienio, 1926-ųjų liepos 31-ą, Jokūbas Šernas mirė. Jokūbo Bernardo motina Vera paliko mažą vaiką vyro brolio – Adomo – rūpesčiui, o pati išvyko atgal į Prancūziją. Ten įsikūrusi, po kurio laiko pas save parsivežė ir jau trejų metų sulaukusį sūnų.

Įdomu pastebėti, jog ketvirtojo dešimtmečio pradžios JAV žydų spaudoje plito gandai, kad meksikiečių kilmės Holivudo aktorė Dolores del Rio (tikrasis María de los Dolores Asúnsolo y López Negrete, 1904–1983) iš tiesų yra žydaitė iš Europos, o tikrasis jos vardas… Vera Fainberg! Štai laikraštis „The American Jewish World“ 1932-aisiais skelbė, jog Dolores del Rio, tiksliau, Vera Fainberg, yra gimusi Petrograde (dab. Sankt Peterburgas), yra turtingo bankininko duktė, su tėvu atvykusi į Meksiką čia ištekėjo už diplomato, pakeitė pavardę ir tikėjimą. Sutapimų su tikrosios Dolores del Rio biografija čia nedaug, tačiau sutapimų su Jokūbo Šerno žmonos Veros Fainbergaitės biografija (vardas ir pavardė; taip pat gimė Petrograde; žydaitė aktorė; turtingo bankininko duktė; ištekėjusi už diplomato; pakeitė pavardę ir tikėjimą) ženkliai per daug, jog jie būtų atsitiktiniai! Pasirodo, tuo metu ne tik Lietuvoje gimdavo iš piršto laužtos istorijos apie Holivudo kino žvaigždžių biografijas (apie tai rašėme pirmame ciklo straipsnyje), o peno už Atlanto skelbiamiems gandams galėjo duoti ir įvykiai mažytėje mūsų šalyje.

Iškarpa iš Helen Zigmond straipsnio „Our Film Folk“ skelbto JAV žydų laikraštyje „The American Jewish World“, 1932 10 14.

Paryžiuje Vera antrą kartą ištekėjo – šį kartą už žydų kilmės gydytojo, tačiau patėvis Jokūbu Bernardu, čia tapusiu Žaku (Jacques) rūpinosi kaip tikru savo sūnumi. O šeimos gyvenimas netrukus tapo audringas – prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nė septyniolikos nesulaukęs Jacques`as Sernas prisijungė prie rezistencinio judėjimo. Jaunuolis rinkdavo iš Anglijos prancūzų rezistentams lėktuvais siunčiamus ir parašiutais nuleidžiamus aukso luitus bei atsišaukimus, vėliau juos išnešiodavo, kur reikia. Prisidėjo ir prie kitų rezistencinių veiklų, su savo licėjaus chemijos mokytoju nes sukonstravo bombą! Tačiau jaunuolio veikla neliko nepastebėta – 1943-ųjų pradžioje jis buvo sulaikytas, dvejus metus praleido kalėjimuose ir Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Kai 1945-ųjų balandį buvo išlaisvinti Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai, anksčiau 80 kilogramų svėręs stotingas J. Sernas tesvėrė 50 kilogramų. Grįžęs į namus patėvio jau nebesutiko – žydų kilmės daktaras buvo nužudytas Aušvice.

Tik po keturiasdešimties metų, jau žymus aktorius, savo šeimą sukūrę J. Sernas sulauks staigmenos – sužinos, jog tuometinė jo prancūzaitė mergina, šiam patenkant į kalėjimą, laukėsi jo vaiko. Ji apie tai nieko nesakė. Aktorius susitiks su jau suaugusia savo dukterimi Dominyka. Aktoriaus anūkas Mathieu Fraioli 2003-aisiais pirmasis aplankys gimtas protėvių žemes – Lietuvą, po metų čia atsiveš ir savo senelį Jacques`ą. Tačiau  tai bus vėliau, o dabar grįžkime į pokarį, kai J. Sernas dar tik ruošėsi užkariauti pasaulio kino aikšteles.

Holivudo aktorė Dolores del Rio, kuri tikrai nebuvo Jokūbo Šerno žmona Vera Faibergaitė, filme „Bird of Paradise“ (rež. King Vidor, 1932). Wikimedia commons.

Pasibaigus karui J. Sernas vertėsi gana sunkiai, tiesa kiek gelbėjo rezistencijos dalyvio statusas. Bandė studijuoti mediciną. Uždarbiavo dirbdamas padavėju, naktiniu sargu, slidinėjimo instruktoriumi, trumpai užsiėmė žurnalistika – buvo vienas iš prancūzų korespondentų Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole, kuriame teisti nacių karo nusikaltėliai, už pinigus net… boksavosi. Dėl bokso ir pateko į kiną – debiutavo nedideliu boksininko vaidmeniu filme „Veidrodis“ („Miror“, rež. Raymond Lamy, 1947) su Prancūzijos kino legenda Jeanu Gabinu.

Išvaizdus mėlynakis blondinas neliko nepastebėtas. Netrukus J. Sernas pradėjo kviesti į kitus italų ir prancūzų filmus. 1948-1954 metais kasmet su juo pasirodydavo 4-6 Italijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje statyti filmai, daugiausiai dramos ir melodramos, retkarčiais – nuotykių filmai. Aktorius nuo antraplanių vaidmenų sparčiai pakilo į pagrindinio vaidmens atlikėjo vietą, būtent 1954-ieji turėjo tapti lūžiu aktoriaus karjeroje, mat tuomet jį pastebėjo į Italiją atvykęs Holivudas.

XX a. šešto dešimtmečio viduryje Jacques`ui Sernui pranašauta naujos Holivudo žvaigždės karjera, jo vardas mirgėjo JAV spaudos puslapiuose. Įvairių JAV laikraščių iškarpos, 1954-1956 m.

1954-aisiais į Romos Cinecittà[1] kino studiją atvyko Holivudo režisierius Robertas Wise`as (geriausiai pažįstamas iš filmų „Diena kai sustojo žemė“ („The Day the Earth Stood Still“, 1951), „Vestsaido istorija“ („West Side Sotry“, 1961) ir „Muzikos garsai“ („The Sound of Music“, 1965)) su komanda. Italijoje JAV kino kūrėjai ruošėsi filmuoti Homero „Iliada“ paremtą filmą „Trojos Helena“ („Helen of Troy“, 1956). Italijoje filmą kurti buvo sąlyginai nebrangu – šalies pakrantės galėjo pasiūlyti puikių natūralių vaizdų, o Holivudo prodiuseriai nusprendė svarbius vaidmenis filme atiduoti vietos aktoriams. Nors J. Sernas bandė gauti antraplanį Trojos karo didvyrio Enėjo vaidmenį (vaidmuo atiteko britui Ronaldui Lewisui), tačiau jį patvirtino pagrindiniam vyro – Pario – vaidmeniui. Jam talkino dvi Italijos gražuolės – Rossana Podesta vaidino kilmingą Heleną, o Brigitte Bardot valstietę Andrastę.

Panašu, jog J. Sernas tikrai sužavėjo Holivudo prodiuserius. Dar „Trojos Helenai“ nepasirodžius ekranuose J. Sernas buvo pakviestas į Holivudą atlikti pagrindinio vaidmens „Warner Brothers“ studijos filme „Šuolis į pragarą“ („Jump into Hell“, 1955, rež. David Butler), tai pirmasis Holivudo filmas, vaizduojantis preliudiją į Vietnamo karą – Indokinijos karą, Vietnamo ir Prancūzijos konfliktą 1946-1954 metais.

„Trojos Elena“ („Helene of Troy“, 1956, rež. Robert Wise) 1956-aisiais rodyta visur. Įvairų JAV laikraščių iškarpos, 1956.

Holivude iš Jacques`ui Srernas pradėta lipdyti tikra, amerikietiška kino žvaigždė. Į kino sostinę aktorius įsiveržė su trenksmu: „<…> Žakas yra išskirtinis vyrukas. Jis gali priminti statulą, bet yra tikrai toli nuo jos. Jo pirmoji savaitė Holivude visiems patvirtino, jog šis vaikinas nesitaikstys su čia priimtu protokolu.  Jis įsiveržė į kino karalystę su keturiolikos dalių bagažu pilnu drabužių. Sportinis Ferrari, džipas ir Studebaker [JAV automobilių firma – A. D.] kupė netrukus buvo atgabenti krovininiu laivu. O į pirmąjį savo interviu Holivude Sernas įžingsniavo su išpurvintomis karinėmis kelnėmis ir juodais marškinėliais“, – 1954-ųjų lapkritį stebėjosi „The Monroe News-star“ reporteris.

Šeštojo dešimtmečio vidurio JAV spaudoje apie lietuvių kilmės aktorių (čia jo vardas „amerikanizuotas“ į Džeką (Jack)) pasirodė daugybė publikacijų. Spauda žavėjosi ne tik įspūdinga aktoriaus išvaizda (jam buvo iškart prikabinta „širdžių ėdiko“ etiketė), ją domino ir Jacques`o Sernas rezistencinė veikla Antrojo pasaulinio karo metais, vingiuotas kelias į filmavimo aikštelę. Teigta, jog pats aktoriaus gyvenimas jau vertas filmo scenarijaus: „Tačiau mes galime lažintis, jog prodiuseris, kuris nupirktų teises į šį filmą, tikriausiai nepatvirtintų Serno rolei, teikdamas jog jis neatitinka tipažo“, – juokavo „The Charllote Observer“ žurnalistas 1955-ųjų sausį. Nepamiršta spaudoje buvo ir Jacques`o Sernas lietuviška kilmė, tiesa, amerikiečiams čia neretai kildavo sunkumų – tai Kauną priskirdavo Lenkijai, tai Lietuvą Rusijai.

Jacques`as Sernas filme „Svetima žemė“ („Terra straniera“, 1954, rež. Sergio Corbucci). Wikimedia commons.

„Trojos Helena“ tikrai buvo įspūdingas epas. Tris milijonus dolerių kainavusio filmo, kuriame, spaudos teigimu, pasirodė 30 000 artistų ir statistų, premjera įvyko 1956-ųjų sausį, filmas vienu metu rodytas iškarto 50-yje valstybių. Tačiau taip pat 1956-aisias Jacques`as Sernas sugrįžo į Europą, Holivudui naujos kino superžvaigždės iš jo nukalti nepavyko. Tačiau išliko draugystės – savo draugais J. Sernas vadino Henry Fonda, Grace Kelly, Marlyn Monroe ir kitas JAV pramogų pasaulio žvaigždes.

Europoje Jacques`ui Sernas darbo netrūko – laisvai mokėdamas keturias kalbas (anglų, prancūzų, italų, rusų) jis buvo laukiamas daugelio šalių kino aikštelėse.  Vaidino itališkuose „spageti vesternuose“, kariniuose filmuose, o „Trojos Helenos“ sėkmė užtikrino, jog nuolat būdavo kviečiamas vaidinti antikinės tematikos „kardų ir sandalų“ („sword-and-sandal“) filmuose[2]. Netrūko ir „rimtesnių“ vaidmenų dramose ir melodramose, taip pat ir legendiniame Federico Fellini filme „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“, 1960) čia atliko, atrodo, simbolinį kino aktoriaus – „dievaičio“ („Il divo“) – vaidmenį.

„Trojos Helena“ („Helene of Troy“, 1956, rež. Robert Wise), vokiškas plakatas, 1956. mikestakeonthemovies.com

Kine Jacques`as Sernas vaidino iki pat senatvės, paskutinį vaidmenį atliko jau būdamas 80-ies, 2005-aisiais metais. Iš viso nusifilmavo daugiau nei 85-iuose kino ir televizijos filmuose. Niekuomet nepamiršo savo gimtinės – Lietuvos, garbingoje namų vietoje laikė tėvo Jokūbo Šerno portretą, protestavo, kai pase Italijoje jo gimimo vieta buvo nurodyta kaip Rusija, privertė jį išdavusius italus pakeisti gimtinę į Lietuvą. Karjeros pabaigoje, 2004-aisiais, pirmą kartą sugrįžo į Biržų kraštą. Puoselėjo viltį suskurti filmą apie savo tėvą – Vasario 16-osios signatarą. Susipažino su Lietuvoje likusiais giminėmis – Medininkų žudynių liudininku Tomu Šernu ir jo šeima. Mirė 2015-ųjų liepą savo namuose Romoje.

[1] Šią kino studiją savo filme „Interviu“ („Intervista“, 1987) apdainavo čia filmus kūręs kino klasikas Federico Fellini, straipsnio rašymo metu filmas yra laisvai prieinamas LRT mediatekoje: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000100011/komiska-drama-interviu

[2] Vieną ryškesnių šio žanro pavyzdžių su Jacques Sernas, filmą „Romulas ir Remas“ („Romolo e Remo“, 1961, rež. Sergio Corbucci), šiuo metu gali pažiūrėti platformos „Netflix“ prenumeratoriai Lietuvoje. Tuo tarpu legalių kino platformų internete, jų turinio, apžvalgas galite rasti šiuo metu kolegės Gabrielės Norkūnaitės publikuojamame straipsnių cikle. Pirmasis ciklo straipsnis: https://kinfo.lt/piratavimo-problemos-sprendimo-budai-legaliu-filmu-ziurejimo-platformos-internete/

Komentarai