1929 m. gegužę į Lietuvą atėjo naujiena. Kaune pirmą kartą parodyta „garsinė filma“! Kino teatro „Oaza“ lankytojai galėjo ne tik žiūrėti filmą „Sparnai“ („Wings“, rež. William A. Wellman, 1927), bet ir žiūrėdami girdėti į plokšteles įrašytus ir su filmu sinchronizuotus specialiuosius efektus.
„Apie žmonių kalbėjimą ten [filme „Sparnai“ – A. D.], žinoma, nė kalbos nėra, yra tik orlaivių birbimo, armotų šaudymo ir karo lauko šauksmų pamėgdžiojimai. Bet ir tie pamėgdžiojimai, reikia pasakyti, išėjo labai tolimi nuo realybės. Propelerių dūzgimas buvo kažin koks per daug išpleręs (jis man daug nervų sugadino), armotomis šaudė ir bombas sprogdino tiesiog orkestro barabonas, o karo lauko triukšmas be galo panašėjo į alkanų vilkų staugimą“, – apie pirmąjį garsinį filmą šalyje atsiliepė „Lietuvos aido“ korespondentas.
Tikrų kalbančių filmų kauniečiams teko palaukti dar daugiau nei pusmetį. Artistai iš kino ekrano pirmą kartą mieste prabilo tik 1930-ųjų sausio 26-ą ir kalbėjo jie… vokiškai! Mat tą dieną Kauno kino teatre „Odeon“ publikai pradėtas demonstruoti pirmasis vokiečių kalbantis filmas „Tik tave aš mylėjau“ („Dich hab ich geliebt“, rež. Rudolf Walther-Fein, 1929). Nors filmą lankė neblogai, tačiau publika išties laukė visai kito. Puikiai tai suprato ir „Odeon“ kino teatro savininkai, jų garsinio filmo reklama skelbė: „Odeon // Tikra kalbančioji ir dainuojančioji filma // Tik tave aš mylėjau // (Vokiškas Sonny Boy)“.
„Sonny Boy“ – amerikiečių filmas „Dainuojąs juokdarys“ („The Singing Fool“, rež. Lloyd Bacon, 1928) su Brodvėjaus žvaigžde, dainininku Alu Jolsonu (1886-1950), vaidinusiu ir tuomet Lietuvoje dar nerodytame „pirmajame“ pilnametražiame kalbančiame vaidybiniame filme „Džiazo dainininkas“ („The Jazz Singer“, rež. Alan Crosland, 1927).
„Dainuojąs juokdarys“ JAV tapo dar populiaresniu filmu nei „Džiazo dainininkas“. Filme skambančios dainos „Sonny Boy“ plokštelė buvo paskelbta pirmuoju JAV muzikos įrašu, kurio pardavimai perkopė milijoną kopijų. Neabejotina, jog daina jau turėjo būti girdėta ir nuo paskutinių popkultūros madų neatsiliekančiai Kauno publikai. Neoficialiai „Dainuojąs juokdarys“ ir vadintas populiarios dainos „Sonny Boy“ vardu.
Pirmosios „Metropolitain“ kine rodyto filmo „Dainuojąs juokdarys“ reklamos Lietuvos spaudoje pasirodė dar prieš „Tik tave aš mylėjau“ vaidinusiems vokiečių aktoriams prakalbant iš ekranų, 1930 m. sausį. Kino teatrų savininkai žinojo, kaip reikia patraukti ir kaitinti publikos dėmesį. Tuo tarpu pats filmas „Metropolitain“ ekraną pasiekė 1930-ųjų vasario 10-ą. Buvo čia sėkmingai demonstruotas kelias savaites, tikriausiai sėkmingai galėjo būti rodomas ir toliau, bet kino teatras buvo priverstas grąžinti filmo kopiją, mat jau 1930 m. birželį „Metropolitain“ jį vėl kartojo savo repertuare.
Filmo sėkmė nestebina, rodytas ir populiarus jis buvo visame pasaulyje. Visgi Lietuvoje šio filmo reklaminė kampanija kiek skyrėsi nuo kitų šalių. Jo reklamose buvo galima pamatyti prierašą: „Garsaus Alio Jolsono siužetas ir vaidinimas (Kilusio iš Lietuvos iš Seredžiaus miestelio). Sujudina žiūrėtojų širdis iki ašarų“. Kas gi tas širdis virpinantis džiazo dainininkas iš Seredžiaus?
Nūnai nedidelis, vaizdingoje Nemuno ir Dubysos santakoje, Jurbarko rajone įsikūręs Seredžiaus miestelis XIX–XX a. sandūroje buvo gerokai gyvesnis. 1897-ųjų surašymo duomenimis čia gyveno 1648 gyventojai, daugiau nei 70% jų – žydai. 1886-ųjų gegužės 28-ą čia, vietos kantoriaus (giedotojas sinagogoje, kartais ir pamaldų vedantysis) ir šocheto (ritualinio skerdiko) Mošės Ruvino Joelsono bei jo žmonos Nechamos (metrikoje raštininkas padarė klaidą įrašydamas – Rachama) šeimoje gimė sūnus, pavadintas Eizeriu, senelio iš motinos pusės garbei.
Penktojo vaiko (Eizeris turėjo dvi vyresnes seseris ir brolį, dar viena sesuo mirė kūdikystėje) gimimo faktas šiandien nebūtų niekuo ypatingas. Tiesą sakant pats Eizeris gerai nežinojo nei kurią dieną, nei kuriais metais jis gimė. Jo teigimu, gimimo dienos data pagal tuometinę tradiciją buvo išgraviruota ant sidabrinės taurėlės, tačiau taip jau būna – laikai sunkūs, o sidabras brangus. Taurelė buvo parduota, o kas ant jos tiksliai buvo išgraviruota – šeimoje ilgainiui nebesusitarta. Eizerio gimimo data pasauliui ir istorikams parūps tik vėliau – dar ne tuomet, kai Eizeris Amerikoje taps Asa (angliškai „Asa“ tariama beveik taip pat, kaip pas mus „Eizer“), bet kai iš Asos taps pramogų pasaulyje išgarsėjusiu Alu. Būtent šiuo vardu jis ir pasirodys Lietuvos kino ekranuose.
Visgi, kaip pastebi žydų kultūros istorikė, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Rūta Anulytė, tiksli Eizerio-Asos-Al Jo(e)lsono gimimo data nežinoma ir šiandien. Ilgai naudota, ją nurodė ir vyresnysis brolis, data – 1885 m. gegužės 26-a. Tačiau ji nebuvo teisinga. Pastaruosius kelis dešimtmečius nusistovėjo ir šiuo metu visur nurodoma jau tikslesnė data, patikslinti Eizerio gimimo metai – 1886-ieji, bet išliko neteisinga gimimo diena. Tuo tarpu gimimo įraše aiškiai pažymėta, jog Eizeris gimė ne gegužės 26-ą, o gegužės 28-ą, ši diena ir turėtų būti laikoma jo gimtadieniu.
Apie savo vaikystę Seredžiuje Alas Jolsonas nepaliko gausių atsiminimų, daugiau apie jaunuolio gyvenimą miestelyje sužinome iš vyresnio brolio Hiršo (JAV tapusio Harry, 1882–1953) prisiminimų [1]. Brolis prisimena mokslus Seredžiaus chederyje (žydų religinė pradinė mokykla), nors šeima nebuvo itin turtinga, tačiau tėvai siekė, jog vaikai būtų gerai išlavinti – privatus mokytojas mokė juos anglų, vokiečių kalbų, rusų kalbos gramatikos, vėliau didžioji dalis užsienio kalbų žinių pasimiršo. Harry Jolsono knygoje netrūksta ir kasdienio gyvenimo atsiminimų – slidinėjimo žiemą ant užšalusio Nemuno, plaukimo su šeima garlaiviu į Kauną, nuo persivalgymo vyšniomis streikuojančio skrandžio.
Kaip teigė garsenybės brolis, vaikystėje miestelyje su visais sugyventa draugiškai ir saugiai. Visgi Rusijos imperijos politika nebuvo palanki žydams – čia buvo nustatyta sėslumo riba, kurioje jie turėjo gyventi, juos spaudė įvairios prievolės. Kantorius Mošė Ruvinas puikiai tai žinojo. Jo tėvo, kilusio iš Kuršėnų, pavardė buvo kitokia – Heselsonas (reviziniuose sąrašuose „Gezelsonas“). Papirkęs valdininkus tėvas suklastojo kelių savo sūnų, taip pat ir Movšos, dokumentus, pakeitė tėvystę ir jų pavardę į Joelsono tam, jog šie išvengtų ilgos rekrūtų tarnybos (25 metai!) Rusijos imperijos karinėse pajėgose.
Laisvės ir teisingumo kraštas tuo metu atrodė JAV. Čia jau gyveno du kantoriaus Mošės Ruvino broliai. 1890-aisiais palikęs vaikus ir žmoną Seredžiuje į JAV patraukė ir jis. Įsidarbino rabinu Vašingtone. Sutaupęs pinigų 1894-aisiais čia pasikvietė ir žmoną su vaikais. Eizeris tapo Asa, tuomet jam buvo aštuoneri.
Jau gerokai vėliau žymus dainininkas Alas Jolsonas bei visi jo biografai tvirtins, jog jam nuo pat mažens buvo lemta tapti dainininku. Juk jo tėvas atėjo iš ilgos žydų kantorių giminės linijos, buvo jau šeštos kantorių kartos atstovas. Jis norėjo, jog Eizeris taptų septintąja kantorių karta. Visgi dainininko karjera buvo „užprogramuota“ ne vien Eizerio tėvo giminės linijoje, jo motinos Nechamos mergautinė pavardė – Kantor, matyt, nurodo, jog ir mamos giminėje netrūko pasižymėjusių kantorių. Ką gali žinoti, jei šeima būtų likusi Seredžiuje, gal taip ir būtų nutikę? Tačiau Amerikoje viskas susiklostė kitaip.
Netrukus po įsikūrimo JAV mirė vaikų motina Nechama, tuo tarpu ilgai nematytas tėvas nesugebėjo suvaldyti jaunų berniukų. Vis dažniau jie savo gerus balsus demonstravo ne sinagogoje, bet uždarbiaudami gatvėje. Uždirbtus pinigus dažnai išleisdavo teatre – dainininkų, vodevilio pasirodymuose. Tiek Harry, tiek Asa nusprendė – jų ateitis pramogų verslas!
Taip pat dainininko karjeros siekęs vyresnis Alo brolis Harry tikrai padarė svarbią įtaką Alo Jolsono karjerai. Būtent jis pirmasis pabėgo iš namų į Niujorką, būtent jis pirmasis iš dviejų brolių savo pasirodymuose pradėjo juodai dažytis veidą ir imituoti juodaodį. Na, o Alas, tėvo siaubui, sekė jo pėdomis ir viską darė sėkmingiau, sulaužęs kelių kartų šeimos tradiciją – vietoje bimos (pakyla sinagogoje nuo kurios skaitoma Tora) pasirinko sceną.
Juodo veido grimo (ang. blackface) naudojimas nuo 1904-ųjų tapo neatsiejama Alo Jolsono pasirodymų dalis. Šiandien toks grimas neabejotinai būtų laikomas rasistiniu įžeidimu, tačiau XX a. pradžioje viskas buvo kur kas komplikuočiau. Keliaujančios juodai veidus išsidažiusių baltaodžių šou grupės (ang. minstrel shows) jau daugiau nei šimtmetį buvo viena populiariausių pramogų formų JAV. Prie vienos žymiausių tokių atlikėjų trupės, vedinos Lew`o Dokstaderio (1856–1924), ir prisijungė Jolsonas.
Nors pati pramogos forma buvo rasistinė, tačiau kaip tokia tuo metu ji nekvestionuota, retų kaltinimų rasizmu Alas Jolsonas sulaukė tik pačioje karjeros pabaigoje, tačiau tuomet patyręs šou pasaulio vilkas lengvai rasdavo, kaip į juos atsikirsti. Pats Alas Jolsonas tikrai nebuvo rasistas – atvirkščiai, puikiai žinoma, jog jis aktyviai gelbėjo juodaodžiams atlikėjams ir pasisakė už lygias jų teises. Jo blackface atliekami pasirodymai tuo metu gerai ir teigiamai vertinti JAV juodaodžių spaudoje, o pats atlikėjas gerbtas, kaip padėjęs JAV populiarinti juodaodžių kultūrą, visų pirma – džiazo muziką.
Nuo 1911-ųjų Alas Jolsonas pradeda koncertuoti Niujorko Brodvėjuje, „Winter Garden“ teatre. Pradėjęs nuo antraplanių pasirodymų po kurio laiko tapo geriausiai apmokamu Brodvėjaus dainininku. Na, o su šlove scenoje atėjo ir neišvengiami pasiūlymai filmuotis kino filmuose, būtent Brodvėjaus scenoje gimė žymioji Alo Jolsono frazė „Lukterkite, jūs dar nieko negirdėjote!“, įspūdingai suskambusi 1927-ųjų „Džiazo dainininke“.
Garsinio kino atsiradimas sugriovė šimtų Holivudo aktorių karjeras, tačiau dainininkui Jolsonui jis buvo būtinas, norint pasirodyti ekrane. Dar prieš „Džiazo dainininką“ atlikėjas buvo sukirtęs rankomis su režisieriumi D. W. Griffithu – turėjo filmuotis negarsiniame filme, tačiau išvydęs save žiopčiojantį tyloje buvo nusivylęs ir darbus nutraukė. 1924-aisiais D. W. Griffithas iš atlikėjo siekė prisiteisti daugiau nei pusę milijono dolerių už kontrakto sulaužymą, tačiau prisiteisė tik kelis tūkstančius.
Tuo tarpu „Džiazo dalininkas“ tapo populiariu visame pasaulyje ir išgelbėjo studiją „Warner Bros.“ nuo bankroto ir supažindino Alą Jolsoną su publika, kuri jo niekuomet nebūtų išvydusi gyvai scenoje, taip pat ir su Lietuvos žiūrovais. Filmas buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo Samsono Raphaelpsono dramą, įvėptą Alo Jolsono gyvenimo. Drama sėkmingai statyta scenoje, tuo pat metu kai netoliese koncertuodavo tikrasis Alas Jolsonas.
Tiek filme, tiek dramoje pasakojama apie jaunuolio, siekiančio ištrūkti iš tradicinės žydų imigrantų šeimos jam numatyto kelio istorija. Tėvas kantorius ruošia sūnų pratęsti ilgą garbingą kantorių šeimos liniją, bet maištaujantis jaunuolis pasirenka džiazo dainininko kelią! Tačiau jei scenoje kitų aktorių vaidintas Alo Jolsono prototipas atgailaudamas grįždavo į šeimą ir sinagogą, tai filme tikrojo Alo Jolsono suvaidintas herojus liko ištikimas pramogų pasauliui. Reikia pripažinti – filmo pabaiga daug artimesnė Alo Jolsono asmenybei.
Tačiau garsinių filmų „Džiazo dainininkas“ (1927), „Dainuojąs juokdarys“ (1928) sėkmė turėjo savo kainą – 1929-1930-aisiais Alas Jolsonas kasmet pasirodydavo trijuose panašaus pobūdžio filmuose, tad kino teatrų lankytojai netrukus persisotino atlikėju, ir kvietimų filmuotis jis sulaukdavo vis mažiau. Nors kas kelerius metus vis dar pasirodydavo ekrane, tačiau ženkliai sėkmingiau karaliavo scenoje. Gęstanti dainininko kino žvaigždė neliko nepastebėta ir Lietuvoje:
„Al Jolson, pirmųjų garsinių filmų herojus. Tai aktorius, ištrauktas iš vieno Nau-Jorko Brodway‘aus teatro-kabareto ir dainavęs keturiuose [tuo metu jau 9-iuose – A. D.] filmuose, kurių porą („Sonny Boy“ ir „Džazbando dainius“) teko matyti ir Lietuvoj. Jo sritis – melodrama, sentimentalės, lyriškos dainos ir todėl, gal būt, jis ir buvo priverstas grįžti kabaretan. Mat, paskutinieji jo filmai neturėjo jokio pasisekimo ir jo niekas daugiau nebenorėjo užangažuoti [sic]“, – 1931 spalį rašyta straipsnyje „Ekrano dainiai“, žurnale „Kino naujienos“.
Trumpai sublizgėjęs tarpukario Lietuvos kino ekranuose Alas Jolsonas netrukus iš jų dingo. O spaudoje net suabejota, ar tikrai šis atlikėjas yra kilęs iš Lietuvos. Štai laikraštis „Šiaurės Lietuva“ 1931-ųjų rugpjūtį rašė: „Al Jolsonas, pagarsėjęs savo pirmu „dainuojamu“ filmu „Džaco dainius“, turi pasą Azo Jelceno vardu. Jis yra gimęs Amerikoje, bet kilęs iš Lenkijos žydų, emigravusių anapus vandenyno prieš penkiasdešimts metų [sic]“.
Tuo metu tikrai netrūko gandų ir paskalų, iš kur gi kilo Alas Jolsonas, rasti tiesą tarp jų buvo sunku. Net 2002-aisiais išleistoje knygoje „Šviesos sukurti“ klaidą, jog Al Jolsonas gimęs Sankt Peterburge, kartojo ir a. a. kino kritikas Saulius Macaitis. Tuo tarpu šiandien galime tvirtai džiaugtis šia iš Lietuvos kilusia pasaulinio lygio scenos ir ekrano žvaigžde.
2016-aisiais, minint Al Jolsono gimimo 130-ąsias metines, jo gimtajame Seredžiuje buvo atidengtas paminklinis stogastulpių ansamblis, skirtas Alui Jolsonui ir Seredžiaus žydų bendruomenei atminti, paminklinis ansamblis įkurtas buvusioje Seredžiaus žydų sinagogos vietoje. Tuo tarpu Šeduvoje, iš kurios kilusi Alo Jolsono mamos giminė, šiuo metu statomas „Dingusio štetlo“ muziejus, atminsiantis sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį.
[1] Harry Jolson „Mistah Jolson“, 1951.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
