Lig šiol straipsnių serijoje „Lietuviai pasaulio ekranuose“ daugiausiai rašyta apie lietuvių emigrantus, ar jų palikuonis, pasirodžiusius JAV, Kanados ar Vakarų Europos kino filmuose. Tačiau viena populiariausių lietuvių emigracijos krypčių XX a. 3–4 deš. buvo Pietų Amerika. Štai 1935 m. Argentinos lietuvių laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ skelbė, jog Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje „gyvena apie 100,000 lietuvių, čia eina virš dešimties lietuviškų laikraščių, yra keli desėtkai rimtesnių lietuviškų organizacijų“. Tikimybių teorija sufleruoja, jog tarp tokios lietuvių išeivių gausos tikrai rasime bent kelis susijusius su kino industrija. Tad ir paieškokime jų!
Tikriausiai nepameluosiu sakydamas, jog nė vienas iš tarpukariu Lietuvą į Pietų Ameriką iškeitusių emigrantų nepatraukė čia tikėdamasis tapti kino žvaigžde. Pietų Amerikos filmai praktiškai nedemonstruoti tarpukario Lietuvos ekranuose. Emigrantus čia ginė skurdas, nedarbas ir geresnio gyvenimo troškimas.
Į Pietų Ameriką patekti buvo daug lengviau ir pigiau nei į svajonių kraštą – JAV. Tačiau naujuose namuose dažno emigranto laukė ne ką mažesnis skurdas bei alinantis darbas žemės ūkio plantacijose – fazendose. Neretas nepakėlęs sunkaus darbo bėgdavo iš įdarbinimo vietų ir ieškodavo kelio atgal į tėvynę. Informacija apie sunkias gyvenimo sąlygas pasiekdavo ir Lietuvą, ne veltui skurdus Kauno Žaliakalnio lūšnelių rajonas gavo „Brazilkos“ vardą. Visgi tie, kuriems pavyko įsitvirtinti Pietų Amerikoje, netruko susirūpinti ir lietuviška kultūra. Iš Lietuvos atvykusių artistų pasirodymai susilaukdavo didžiulio dėmesio, o apsukresni emigrantai tautiečių namų ilgesį ėmėsi malšinti iš tėviškės atgabentomis kino kronikomis.
Ryškiausias tokių apsukruolių – Jurgis Gilvydis (1904–1978). Gimęs Žaliosios kaime, Anykščių rajone, baigęs Panevėžio gimnaziją 1929 m. išvyko į Argentiną. Čia 1932 m. baigė kino technikos kursus ir Buenos Airėse atidarė kino teatrą „Vytis“, tapusį vienu iš vietos lietuvių susibūrimo centrų. Ne tik atsiplukdydavo ir vietoje rodydavo Lietuvos kino kroniką, bet ir pats kino kamera fiksuodavo lietuvių kolonijų Pietų Amerikoje gyvenimą, su filmais važinėjo po kaimynines valstybes.
Tarpukariu Argentinoje aktyviai dalyvavo Vilniaus vadavimo kampanijoje, o Lietuvą okupavus sovietams, kėlė jos nepriklausomybės klausimą – pirmasis ėmėsi organizuoti Pietų Amerikos lietuvių kongresą (nuo 1960 m.), aktyviai reiškėsi spaudoje. Būtent J. Gilvydis Pietų Amerikoje išsaugojo dalį Lietuvos kino kronikų, kurios pranyko Lietuvoje (jas galima išvysti Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo kino dokumentų puslapyje).
J. Gilvydis nebuvo vienintelis. Urugvajaus lietuviai dažnai būriuodavosi prie Petro A. Žukelio išlaikomo „Selecto“ kino teatro, buvusio Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, durų. Čia buvo rengiamos lietuvių sueigos, minimos šventės. Petras Žukelis ne tik išlaikė kino teatrą, bet ir importuodavo užsienio, visų pirma Holivudo, filmus, kuriais aprūpindavo ir kitus Urugvajaus kino teatrus.
Pasitaikydavo ir nesklandumų. Štai 1935-aisias Buenos Airių priemiestyje kino teatrą „Supremo“ įsigijo emigrantas iš Ukmergės Bronius Simanavičius. Bet lietuvį vietiniai verslininkai apmovė – pinigus pasiėmė, o kino teatro nuosavybės teisių taip ir neperrašė, šio kino teatro likimas neaiškus. Matyt panašių lietuvių išlaikomų kino teatrų Pietų Amerikoje galėtume rasti ir daugiau, tai tema atskiram tyrimui. Na, o besidomintiems kitu lietuvišku paveldu šiose šalyse rekomenduoju patyrinėti keliauninko Augustino Žemaitaičio internetinį puslapį Gabalėliai Lietuvos / Global True Lithuania. Tuo tarpu mes pažiūrėkime, ar pavyko lietuviams patekti į Pietų Amerikoje kurtų kino filmų kadrus.
Tai padaryti nebuvo taip paprasta. Daugelis lietuvių atvykėlių nemokėjo nei ispaniškai, nei portugališkai, o dirbant fazendose dažnai vietinių kalbų nė neišmokdavo. Atrodo, jog geriau įsilieti į vietos kino kultūrą galėjo sektis ne pirmos kartos lietuvių emigrantams, bet jau Pietų Amerikoje gimusiems jų palikuoniams.
Štai 1940-aisiais spaudoje džiaugtasi šešiametės Urugvajaus lietuvės, jaunos baleto šokėjos Renytės Češkevičiūtės, „kuri yra dalyvavusi jau keliose vaikų filmuose kaipo balerina“, sėkme. Tuo tarpu 1951-aisiais pasaulio lietuvių spaudoje gausiai minėta 16-metės medicinos studentės Irenos L. Gudeliūnaitės iš Argentinos pavardė.
„Jos grožis ir artistiniai gabumai sudomino Argentinos filmų produktorius. Iš kelių šimtų kandidačių, dalyvavusių konkurse buvo išrinktos 32 finalistės, iš kurių tik 10, jų tarpe Irena L. Gudeliūnaitė, buvo priimtos vaidinti filmuose. Baigusi specialią studiją, pirmą kartą pasirodė vadovaujamoje rolėje daugiau kaip valandą trunkančiame filme „Pilypo kompleksas“ <…> Filme dalyvauja ir keletas lietuvaičių šokėjų iš teatro „Colon“, – skelbė Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“. Tiesa, lietuvaitės sėkmė buvo gerokai išpūsta, komedijoje „El complejo de Felipe“ (rež. Juan Carlos Thorry, 1951) ji atliko ne „vadovaujantį“, bet tik nediduką antraplanį vaidmenį.
Visgi ir keliems seniesiems lietuvių išeiviams pavyko ryškiau pasižymėti Pietų Amerikos kine. 1937-aisiais net Lietuvos spaudoje dažnai minėtas Argentinos aktorės Tita Toy vardas, vardinti jos vaidmenys filmuose, kurių to meto Lietuvos gyventojai nei matė, nei žalio supratimo turėjo, ką reiškia daugelis iš jų pavadinimų: „Tita Toy jau vaidino daugely filmų: „Amalia“, „Cadetes de San Martin“, „La Virgencita de Madera“, „Mateo“, „Radio Bar“, „Gal“ ir daugybėje kitų“, – vardino 1936–1937 m. išleistų argentiniečių filmų pavadinimus „Lietuvos žinios“.
Tiesa, jei šiuos filmus bandysite žiūrėti, nė vieno iš jų titruose T. Toy vardo nerasite – aktorė juose atliko nežymias, dažniausiai, statisto roles. Bet susidomėjimas ja Lietuvos spaudoje kilo ne tiek dėl jos rolių, o kiek dėl fakto, jog „Tita Toy – Regina Labanavičiūtė – yra gimusi Biržų apskr. 1920 m. sausio 22 d. Iki 5 m. amž. geltonkasė Regina augo savo gerų tėvelių globoje Šliužuose [gal Sližiuose? – A. D.]. Jos kojos pažįsta rasotus Lietuvos dirvonus, ji prisimena lakštingalos čiulbėjimą ir sniegais apklotus Lietuvos laukus“.
Būdama 5-rių metų Regina buvo tėvų išsivežta į Argentiną, čia augo ir baigė mokslus, mokėsi šokti baletą, nuo 15-os metų amžiaus pradėjo vaidinti statiste filmuose, o būdama 17-os atliko pirmą svarbesnį, Rositos, vaidmenį filme „Seržanto Laprido mirtis“ („Murió el sargento Laprida“, rež. Tito Davison, 1937), čia jos vardas jau buvo užrašytas ir puikavosi prie pagrindinių aktorių.
Drama apie karininko ir gaisrininkų viršininko kovą dėl moters meilės buvo gana stambi produkcija, tai pirmasis filmas, kurio premjera įvyko tuomet neseniai atsinaujinusiame Buenos Airių Operos teatre (Ópera Orbis Seguros). Šio, pirmojo ryškesnio, vaidmens proga ir pašėlo lietuvių spauda, iš dar tik bekylančios aktorės kaip įprasta nulipdžiusi jau žymią tautinę kino žvaigždę. O vaidmenų buvo ir ryškesnių.
1939 m. suvaidino pagrindinį vaidmenį filme apie meilę „Šešėliai upėje“ („Sombras en el río“, rež. Hans Jacoby, 1939), tačiau į pirmo plano aktores taip ir neiškilo. Vėliau atliko septynis antraplanius vaidmenis melodramose, tokiose kaip „Tango žvaigždė“ („El astro del tango“, rež. Luis Bayón Herrera, 1940) ar „Ryt aš nusižudysiu“ („Mañana me suicido“, rež. Carlos Schlieper, 1942). Tiesa, juose pasirodė ne Lietuvoje išgarsintu Titos Toy slapyvardžiu, o artimesniu tikrajam, Reginos Laval, vardu.
Juo geriau prisimenama ir Argentinos kino istorijoje. Paskutinį vaidmenį kine atliko 1944-aisiais filme „Mano mergina yra vaiduoklis“ („Mi novia es un fantasma“, rež. Francisco Mugica, 1944), žinoma, taip pat apie meilę. Kiną metė, ištekėjo. Su vyru Juozu Marcijonu Buenos Airių oro uoste turėjo užkandinę, maistu aprūpindavo skrydžių bendroves. Palaikė santykius su vietos lietuviais, kartas nuo karto šmėkštelėdavo pasaulio lietuvių spaudoje.
Ilgaamžiškesne ekrano karjera galėjo pasidžiaugti kitas lietuvis, panašiu metu kaip ir Regina atvykęs į Pietų Ameriką. Tai – Pranas Čepukaitis (1911–2000), kine debiutavęs 1944 m. Jis per pusšimtį metų suvaidino daugiau nei 50 braziliškų filmų ir pasirodė keliolikoje televizijos serialų bei muilo operų. Tačiau, žinoma, ne vieno iš šių kūrinių titruose nerasite sunkiai brazilų ištariamo Prano Čepukaičio vardo, jis juose slepiasi už slapyvardžio – Francisco Dantas.
Būsimasis Francisco gimė Vilniuje, po Pirmojo pasaulinio karo su tėvais persikėlė į Kauną. Čia augdamas kelis kartus išbandė jėgas scenoje – vaidino mėgėjiškuose spektakliuose, tačiau sunkios gyvenimo sąlygos skatino galvoti ne apie vaidybą, o ieškoti laimės. 1926 m., būdamas vos 15-os, išvyko į Braziliją, tėvus ir gimines palikęs Lietuvoje. Kelionėje jaunuolį „globojo“ kita šeima, plaukti vienas dar negalėjo. Na, o toliau – žanro klasika…
Niekas jaunuolio išskėstomis rankomis nepasitiko, teko trenktis į fazendas prie žemės ūkio darbų. Po pusmečio legalios vergovės kantrybė plyšo – pabėgo. Su keliais vokietukais bandė pėsčiomis iš San Paulo nužygiuoti į JAV, kelionę baigė Bolivijoje susirgęs drugiu, pasveikus – atgal į fazendas. Trejus metus ganė galvijus, noro pabėgti buvo, tik šį kartą užteko ir proto to nedaryti.
Kiek prakutęs įsidarbino restorane Tres Lagoas mieste, Mato Grosso regione, pietvakarių Brazilijoje. Bet ilgai ten neužsibuvo, mat šalia pasimaišė kitos imigrantės, italės Zairos Mediči įkurta keliaujanti teatro trupė „Companhia de Teatro Zaira Médice“. Pranas, prisiminęs vaidinimus Lietuvoje ir prižadėjęs trupei būtų bei nebūtų dalykų, įsiprašė keliauti kartu su ja. Šešerius metus trankėsi po visą Mato Grosso provinciją ir nors pradžioje dar sunkiai kalbėjo portugališkai, po kurio laiko jau vaidino pagrindines roles klasikiniuose italų pastatymuose.
Atsidavimas scenai neliko nepastebėtas aplinkinių, Pranui pasiūlytas darbas Porto Alegre miesto teatre, pietų Brazilijoje – nuolatiniam keliavimui ir teatro trupės karavanui atėjo galas. Čia ir gimė Francisco Dantas, mat keliaujančioje grupėje vaidino Francisco Silva vardu, tik kad tų Silvų Porto Alegre ir taip buvo pakankamai, slapyvardį teko keisti. Porto Alegre vaidino iki 1941-ųjų, o tuomet Francisco jau buvo atviri ir Rio de Žaneiro bei San Paulo teatrai, vaidino su žymias to meto Brazilijos aktoriais, tiesa, dažnai antraplanius vaidmenis.
Antraplaniai vaidmenys atitekdavo ir kine bei televizijoje, kurioje itin aktyviai dirbo nuo 1970-ųjų. Tačiau nesiskundė – iki pat mirties buvo populiarus, mėgstamas aktorius ir darbo teatre ar prieš kamerą niekuomet netrūko. 7-ajame dešimtmetyje buvo atvykęs ir į Lietuvą, viešėjo pas gimines, kurių prieš tai ieškojo per spaudą ir laiškus, mat nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ryšys su Lietuvoje likusiais tėvais nutrūko, kelis dešimtmečius nieko nežinojo apie jų likimą. Dalyvavo ir Brazilijos lietuvių visuomeniniame gyvenime.
Prano Čepukaičio – Francisco Dantas – istorija gerai iliustruoja lietuvių išeivių Pietų Amerikoje viltis ir vargus, šiuo atveju istorijos finalas buvo (labai) laimingas, daugeliui taip nepasisekė. Ja ir baikime šį straipsnį, nors Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės, veikiausiai, dar turėtų nemažai ką papasakoti.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
