„Garsiausia Holivudo lietuvė“, „Vienintelė lietuvė, turinti žvaigždę„ Holivudo šlovės alėjoje“ – tokiais ir panašiais epitetais mirga žiniasklaidos straipsniai apie Kanadoje gimusią lietuvių kilmės aktorę Rutą Lee (tikr. Ruta Mary Klimonis). Rutos Lee vardas nėra žinomas vien tik Amerikos lietuviams, jis pažįstamas ir daugeliui mūsų šalis gyventojų, mat čia jis jau seniai tapo lietuvio sėkmės kino industrijoje, Holivude, sinonimu. Tačiau retas, žinantis šį vardą, būna matęs bent vieną Holivudo filmą, kuriame vaidino lietuvių kilmės aktorė, net ir šio straipsnio autorius, prieš nusprendęs rašyti apie R. Lee, ją buvo regėjęs tik viename filme. Kaip atrodė aktorės karjera Holivude ir kokia yra jos žvaigždės paslaptis?
Aktorė gimė 1935-ųjų gegužės 30 dieną Monrealyje, Kanadoje, išeivių Juozo ir Marijos Klimonių šeimoje. Tėvai Lietuvą paliko trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Prieš tai gyveno Alytaus apskrityje, šalia Daugų miestelio įsikūrusiuose to paties vardo kaimuose, tėvo – Klimonių – šeima gyveno į pietus nuo Daugų nutolusiame Bukaučiškių antrajame kaime, tuo tarpu mamos – Kamandulių – šeima gyveno šiauriau nuo Daugų įsikūrusiame Bukaučiškių pirmajame kaime.
Atvykęs į Kanadą tėvas Juozas pirma vargo dirbdamas žemės ūkio darbus, o kiek vėliau mieste ėmėsi sau artimo amato – tapo siuvėju. Siuvėja dirbo ir Rutos mama, beje, vėliau ji dukrai sukūrė ne vieną rūbą, kuriuo pasipuošusi ji keliavo į filmų ir spektaklių premjeras. Kanadoje tėvams klimatas pasirodė gerokai per šaltas, o ir vyko čia, matyt, tik todėl, jog patekti į JAV buvo daug sunkiau. Juost traukė į šiltesnius kraštus, ir 1948 metais šį troškimą šeima įgyvendino – persikraustė į pasaulio kino sostinę, saulėtą Los Andželo miestą Kalifornijoje.
Į Kaliforniją atsikrausčiusi dvylikametė Klimonių dukra Ruta jau buvo spėjusi pagarsėti tarp lietuvių išeivių: „MR. & MRS. JOS. KLIMONIS SU DUKRA RUTA, zymus Montreal lietuviu kolonijos veikejai, atvyko i Los Angeles tikslu apsigyventi. Ruta yra gabi ir daug zadanti sokeja. Mums malonu susilaukti daugiau lietuviu sioje kolonijoje ir dar is taip toli. Linkime, kad visuomet cia butu silta“, – 1948 m. kovą naujakurius sveikino Kalifornijos lietuvių žurnalas „Kalifornijos lietuvis“.
Kaip pasakoja pati R. Lee, dar jai esant mažutei, mama, pamačiusi kine filmus su populiaria to meto mažąja aktore Shirley Temple, nusprendė, jog ir jos dukra tikrai gali pasirodyti ne prasčiau. Tad ir pradėjo ruošti dukrą scenai, visų pirma – vesti į šokių pamokas. Pastarosios R. Lee iš pradžių, atrodo, nė nepatiko, tad gal iš jų nieko ir nebūtų pavykę, tačiau tiek šokių mokytojai, tiek mergaitę stebėję aplinkiniai sutarė – ji tikrai turi talentą! Pasipriešinti vaikas dar nesugebėjo, tad artiste tapo prieš savo norą. Netrukus mažoji R. Lee jau šoko ir vaidino įvairiuose Monrealio lietuvių pasirodymuose.
Atvykusi į Kaliforniją mergaitė jau buvo visai patyrusi artistė, netrukus to paties „Kalifornijos lietuvio“ žurnalo puslapiai mirgėjo R. Lee nuotraukomis – vienur ji pasipuošusi tautiniais rūbais šoka, kitur – vaidina spektaklio scenoje. Su Kalifornijos lietuvių šokamais tautiniais šokiais, veikiausiai pirmą kartą, 1949-ųjų spalį, ir bus pasirodžiusi televizijoje.
Greitai jaunam talentui nebeužteko vien išeivijos lietuvių renginių. M. Klimonienės svajonė, jog jos dukra prilygs Shirley Temple, atrodė vis realesnė: „RŪTA KLIMONIS liepos mėn. sėkmingai suvaidino Corliss Archer rolę veikale „Kiss and Tell“, kuris buvo statomas Pasadinoj, Calif. Prieš keletą metų šią rolę vaidino Shirley Temple“, – 1949-ųjų vasarą skelbė tas pats „Kalifornijos lietuvis“.
Šokanti ir dainuojanti aktorė vis labiau traukė teatro prodiuserių akį, o ekrane pirma debiutavo televizijoje – 1953 metais suvaidino nedidukę paauglės rolę seriale „Supermeno nuotykiai“ (Adventures of Superman, 1951–1958). Teatro scenoje merginą pastebėjo ir didžioje ekrano – kino – talentų medžiotojai, jie pasiūlė jai sudalyvauti kino filmo „Septynios nuotakos septyniems broliams“ (Seven Brides for Seven Brothers, rež. Stanley Donen, 1954) aktorių atrankoje.
Dėl pirmojo vaidmens kine R. Lee teko gerokai paplušėti, mat pagal Brodvėjaus miuziklą pastatytame muzikiniame vesterne ji turėjo ir šokti, ir dainuoti, ir, žinoma, nepamiršti vaidinti. Visa tai R. Lee jau tikrai mokėjo daryti – aktorių atrankoje ji tuo įtikino komisiją sušokdama jai lietuvišką polką, mat pastaroji reikalavo ko nors liaudiško, tradicinio, filmo veiksmas juk vyksta laukiniuose vakaruose… Tiesa, R. Lee dainų partijas filme įgarsino kita dainininkė.
Filmas pasakojo istoriją apie septynis Oregono valstijos miškuose dirbančius brolius – dėl darbo ir gamtos sąlygų jie retai nusileidžia iš miškingų kalnų į civilizuotą miestelį. Vyriausiam broliui iš išvykos į miestą sugrįžus su jauna nuotaka kiti broliai taip pat užsigeidžia vestuvių. Įkvėpti pasakojimų apie sabinių pagrobimą, broliai sau patinkančias miestelio merginas taip pat pasigrobia ir parsigabena į namus. Miestelėnai žinoma nepatenkinti, tačiau merginų vaduoti jie gali atvykti tik praėjus žiemai – broliai sukėlė sniego griūtį tarpeklyje, taip atkirsdami vienintelį miestelį ir juos jungiantį kelią. Atėjus pavasariui ir įpykusiems miestelėnams susiruošus keliauti vaduoti merginų, šios jau nenori palikti savo pagrobėjų.
Nors R. Lee vaidmuo filme buvo sąlyginai nedidelis, jis nebuvo toks svarbus kaip vyriausio brolio (akt. Howard Keel) ir jo nuotakos (akt. Jane Powel), tačiau jis savo reikšme niekuo nenusileido likusiems penkių brolių ir jų nuotakų vaidmenimis, tad nuvertinti jo tikrai nereikėtų – tai tikrai puikus debiutas kine. Filmas buvo populiarus ir komerciškai sėkmingas, nominuotas penkiems „Oskarams“ (iš jų laimėjo vieną – už geriausią muziką). Nors šiandien filmo scenarijus morališkai pasenęs, tačiau spalvingi šokių ir muzikos numeriai, aukšta produkcijos kokybė vis dar prikausto prie ekrano – laiko išbandymą filmas atlaikė, 2004-aisiais buvo priimtas saugoti JAV Kongreso bibliotekos kaip „svarbus kultūriškai, istoriškai ar estetiškai“.
Reklamuodama filmą R. Lee su kitomis „nuotakomis“ ir „broliais“ keliavo po JAV ir Kanadą, aktorę visur pasitikdavo vietos lietuviai, su kuriais ji kiek galėdama bendravo ir vakarodavo. Sėkmingas filmas suteikė stiprų postūmį tolesnei karjerai kine. Ateinantį dešimtmetį R. Lee intensyviai darbavosi Holivude. Tiesa, į pirmo plano aktores taip ir neiškilo, tačiau smulkesnių ir stambesnių antraplanių rolių jai tikrai netrūko. Jei pirmajame savo kino filme ji pasirodė dar kaip Ruta Klimonis, tai vėlesnių filmų titruose jau figūravo Rutos Lee slapyvardžiu.
Šiandien plačiausiai prisimenamas aktorės filmas – „Kaltinimo liudytojas“ (Witness for the Persecution, rež. Billy Wilder, 1957). Viena geriausių detektyvo karalienės Aghata Christie to paties pavadinimo dramos ekranizacijų.
Filme aktorė kartu vaidno su tokiomis legendomis kaip Marlene Dietrich ir Tyrone Power, o į filmavimo aikštelę ją netiesiogiai atvedė dainininkas Frank Sinatra. R. Lee teigimu, vieno dainininko koncerto naktiniame klube metu, ji buvo tiesiog užhipnotizuota jo pasirodymo. Į dalininką akis įsmeigusią R. Lee pastebėjo filmo prodiuseris, teigęs, jog filmui jam reikia moters, kuri tokiu pačiu žvilgsniu žiūrėtų į kaltinamųjų suole sėdintį, turtingos senutės nužudymu kaltinamą Tyrone Power vadinamą personažą.
Gal istorija ir kiek pagražinta, tačiau su F. Sinatra vėliau Rutą tikrai sies graži draugystė. Aktorė suvaidins pagrindinį moters vaidmenį prabangiame, „vyriškame“ F. Sinatra ir jo bičiulių – vadinamos „žiurkių gaujos“ (rat pack) – vesterne „Seržantai 3“ (Sergeants 3, rež. John Sturges, 1962), o dainininkas apie ją ir jos talentą atsilieps gražiausiais žodžiais.
Vesternai – gana dažnai sutinkamas žanras R. Lee karjeroje. Panašiu metu ji atliko nedidelę rolę filme su JAV publikos numylėtiniu Mickey Rooney „Krislas Dievo akyje“ (The Twinkle in God‘s Eye, rež. George Blair, 1955), pati mojavo šautuvu, vaidindama blogiuko mylimąją filme „Kulka blogiukui“ (Bullet for the Badman, rež. R. G. Springsteen, 1964) ir kitur. Už nuopelnus vesterno žanrui kine ir televizijoje aktorė 2002-aisiais buvo apdovanota „Auksinio bato“ („Golden Boot“) apdovanojimu.
6-7 dešimtmečio aktorės kino vaidmenų sąraše netrūksta melodraminių filmų, kuriuose ji vaidina tai seksualią meilužę, tai prisimena savo šokių pamokas. Ne visi šie filmai vykę, štai 1961 metais pasirodęs filmas „Operacija Eichmanas“ (Operation Eichmann, rež. R. G. Springsteen, 1961), kuriame aktorė vaidino vieno iš Holokausto architektų – nacio Adolf Eichmann – meilužę, šiandien atrodo kaip sensacinis, makabriškas bandymas pasipelnyti iš tuo pat metu Jeruzalėje vykusio šio nacių nusikaltėlio teismo (apie jį bei teismo procesą filmavusį Vilnietį Jakobą Jonilowiczių jau rašėme anksčiau). Kol vyko nusikaltėlio teismas, filmas Izraelyje buvo uždraustas.
Tačiau septintojo dešimtmečio viduryje R. Lee vaidmenų versmė didžiajame ekrane išdžiūvo, kaip išdžiūsta Kalifornija vidurvasaryje. Tarp 1965 ir 1983 metų aktorės vardas pasirodo tik viename kino filme, vėliau rolių atsirado daugiau, tačiau žiūrovas susipažindamas su vėlesnėmis aktorės rolėmis jaučiasi lyg važiuodamas amerikietiškais kalneliais – čia, žiūrėk, visai neblogas filmas, o čia jau akis skaudinantis vaizdelis iš pačios kino industrijos apačios. Bent keletą tokių filmų paminėti taip pat norisi, nes nors ir prastoki, tačiau su tinkama kompanija jie irgi gali būti visai maloniai pažiūrėti.
Tarp tokių – mokslinės fantastikos B klasės filmas „Lemties mašina“ (Doomsday Machine, rež. Herbert J. Leder, Harry Hope, Lee Shloem, 1972). Filmas pasakojo apie tai, kaip prieš kinų komunistams sunaikinant Žemę, JAV paskutinę minutę į Venerą išsiunčia mišrią – vyrų ir moterų – astronautų misiją. Šie astronautai – vienintelė žmonijos atkūrimo kitoje planetoje viltis.
Filmas pradėtas filmuoti 1967-aisiais, tačiau dėl biudžeto stygiaus filmavimas buvo nutrauktas, o filmas baigtas tik 1972-aisiais, be originalių aktorių ir scenografijos. Matyt, nė nereikia sakyti, jog galutinis produktas nėra itin vykęs, tačiau būtent dėl to jis šiandien žavi auditoriją – yra gerai vertinamas prastų filmų mėgėjų, kai kiti, geriau sukurti, panašūs to laikotarpio mokslinės fantastikos kūriniai seniai užmarštyje.
Kitas panašus kūrinys – gerokai labiau vykusi komedija „Moteris-pterodaktilė iš Beverli Hilso“ (Pterodactyl Woman from Beverly Hills, rež. Phillippe Mora, 1996). Filme R. Lee vaidina turtingą moteriškę, slapta stebinčią, kaip dėl paleontologui vyrui mesto indėnų prakeiksmo jo žmona, R. Lee personažo kaimynė, virsta skraidančiu dinozauru – pterodaktiliu. Šį kartą nedidelio biudžeto komedija kurta su aiškiai suprasta ironija, kryptingai atleidus visus stabdžius ir siekiant pakritikuoti Holivudo turčių gyvenimą. Filmą kurtas kultinėje „Troma“ studijoje, pastarosios kūriniai turi ištikimą savo gerbėjų ratą, o tarp joje kurtų filmų galime rasti tokius siužetus kaip: banglentininkai-neonaciai, zombiai-degtindariai, miuziklas apie kanibalus ir pan. Tad šio filmo scenarijus niekuo nestebino bendrovės kūrinių gerbėjų.
O kur dar visa eilė filmų, skirtų tik mažajam ekranui. Čia taip pat – keli perlai ir daug angliukų. R. Lee vaidino tikrai dideliuose televizijos filmų pastatymuose, kad ir „Saldus jaunystės paukštis“ (Sweet Bird of Youth, rež. Gavin Lambert, 1989) su Elizabeth Taylor. Tačiau jos karjeroje netrūksta ir visiškai neįkvėptų, vidutiniškai nufilmuotų, vidutiniškai suvaidintų, eilinių romantinės tematikos televizijos eterio laiko kamšalų. Tokių kaip filmas „Kalėdų perdarymas“ (Christmas Do-Over, Catherine Cyran, 2006) – pigesnis ir prastesnis filmo „Švilpiko diena“ (Groundhog day, rež. Harold Ramis, 1993), tik su Kalėdine tematika, variantas. Jame R. Lee vaidino kiek per daug išgerti mėgstančią, užpakalius žnaibančią močiutę.
Dešimt metų tikrai sėkmingų antraplanių vaidmenų Holivudo kino produkcijose ir daug neaiškios kilmės ir vertės juostų… Tai už ką gi tada ta 2006-aisiais suteikta žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje? Patikėkite, tikrai yra už ką! Ir, tikriausiai, mažiausiai už vaidmenis kino filmuose.
Mat Holivudo šlovės alėjoje žvaigždės ne vien už kino filmus dalinamos. Jei atidžiau įsižiūrėsime į R. Lee skirtą žvaigždę, joje pamatysime ne kino kameros simbolį, o dvi kaukes – ši žvaigždės kategorija skiriama už pasižymėjimą gyvais pasirodymais scenoje. Aktorė pripažino, jog būtent scenoje, matydama gyvus žiūrovų veidus, girdėdama neįrašytus aplodismentus, ji jaučiasi geriausiai.
Aktorė dešimtmečius vaidino įvairiuose spektakliuose, daugiausiai miuzikluose, su jais išmaišė visą JAV. Tereikia įsijungti nors vieną R. Lee interviu ir iškart suprasi – žodžio kišenėje ji neieško, laisvai improvizuoja, tad ir scenoje turėtų jaustis kaip žuvis vandenyje.
Svarbus ir jos indėlis į televiziją – čia R. Lee debiutavo pačioje, taip vadinamo, JAV televizijos aukso amžiaus aušroje. Tuomet daugelis televizijos laidų, serialų taip pat filmuoti ir transliuoti gyvai. Jei kine R. Lee vaidmenų galima suskaičiuot keliolika, tai televizijoje jų rasime bent kelis šimtus.
Nors aktorė niekuomet neturėjo savo serialo, kurio pagrindine žvaigžde būtų (siūlė – atsisakė – vėliau kiek gailėjosi), tačiau jos epizodinių televizijos vaidmenų sąraše visa amerikietiškos televizijos istorija: „Alfredas Hičkokas pristato“ (Alfred Hitchcoock Presents, 1955-1965), „Maverikas“ (Maverick, 1957-1962), „Bonanza“ (1959-1973), „Prieblandos zona“ (The Twillight Zone, 1959-1964), „Liusės šou“ (The Lucy Show, 1962-1968), „Meilės laivas“ (The Love Boat, 1977-1986), „Džesika Flečer“ (Murder, She Wrote, 1984-1996), „Rozana“ (Roseanne, 1988-1997) ir daugelis kitų. O kur dar pačios vesti televizijos žaidimai ir pokalbių laidos.
Plačiau apžvelgti aktorės kelią scenoje ir televizijoje neužtenka trumpo straipsnelio, tam reikia išsamios, biografinės knygos (to, beje, ir linkime sulaukti!). Užtenka pasakyti, jog JAV kine, televizijoje ir scenoje 7-is dešimtmečius pradirbusi R. Lee niekuomet nesakė – „Dieve, duok darbo!“. Jo jai netrūko, dirbo daug, kartais, kartais, gal priimdama, kaip matyti iš kelių minėtų pavyzdžių, tikrai ne itin gerų vaidmenų pasiūlymus. Tačiau žmogus sugebėjęs taip ilgai išlaviruoti pavojingoje pasaulio pramogų industrijos sostinėje tikrai nusipelnė savo žvaigždės.
Įspūdinga, jog net ir turėdama tiek darbo, neprarado ryšio su lietuvių išeivių kolonijomis Amerikoje. Buvo nuolatinė įvairiausių lietuviškų renginių vedėja, draugijų ir būrelių narė, organizavo labdaros akcijas, paramas ir peticijas Lietuvos klausimais. Gal todėl išeivijos lietuviai ir nesikabinėjo nei prie lietuviškos pavardės iškeitimo į „amerikonišką“ slapyvardį – Lee, nei prie vizitų į sovietų okupuotą Lietuvą. Mat ją R. Lee taip pat pasiekė anksčiau nei jos filmai.
Aktorė dar 1964-aisiais du kartus lankėsi Lietuvoje, griežtesnis Amerikos lietuvių patriotas tokius vizitus galėjo pasmerkti kaip okupacinio režimo legitimaciją! Juolab kad aktorė čia ir su Justu Paleckiu fotografavosi, ir televizijos laidose filmavosi, ir į suktus žurnalistų klausimus atsakinėjo.
Sovietinis režimas, žinoma, norėjo išnaudoti aktorės vizitą savo tikslams. Tačiau tuomet aktorė su tėvais Lietuvoje turėjo savo misiją – parsivežti iš Lietuvos į Ameriką savo močiutę. Aktorės seneliai iš motinos pusės – Martynas ir Liudvisė Kamanduliai – dar 1946 metais buvo ištemti į Sibirą. Martynas dar tremiant mirė, o Liudvisei teko gerokai pasikamuoti.
Tiesa, kitaip nei dažnai rasime užsienio straipsniuose, R. Lee pati močiutės 1964 metais iš Sibiro netraukė, ir su Nikita Chruščiovu tiesiogiai telefonu nekalbėjo. Senelė iš tremties paleista buvo dar 1958-aisiais, o kalbėjo su įvairiais administracijos, ambasadų darbuotojais. Sėkmingai parsivežė senukę, ji savo baigė dienas jau Amerikoje.
„Misija: parsivežti senelę“ savu laiku plačiai nuskambėjo tiek Lietuvos išeivijos, tiek pasaulio spaudoje. Išeiviai R. Lee, atrodo, taip pat buvo patenkinti – nusprendė, jog ji Lietuvoje neprisikalbėjo, ko nereikia, net anekdotus apie jos vizitą į sovietų okupuotą kraštą pradėjo kurti. Dar į sovietų okupuotą Lietuvą aktorė buvo atvykusi 1986-aisiais, o vėliau jau keliavo į laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Čia turi daug artimesnių ir tolimesnių giminių. 2007-aisiais prezidentas Valdas Adamkus Lietuvos vardą užsienyje garsinusiai aktorei įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, 2019-aisiais jai suteikta Lietuvos pilietybę.
Vienos iš viešnagių Lietuvoje metu, 2016-aisiais, aktorė nusifilmavo ir lietuviškame televizijos seriale. Mūsų tautinės „Santa Barbaros“ serialo „Giminės“ tęsinio „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ epizode. Vėlgi, gal ir ne pats geriausias serialas, bet – pirmas lietuviškas su aktore, turinčia savo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
