Prieš metus, 2022-aisiais, Lietuvos kino ekranuose pasirodė savotiška anomalija – puikus lietuviškas siaubo filmas „Rūpintojėlis“ (rež. Jonas Trukanas, 2022). Pristatydamas ir kalbėdamas apie šį filmą jo režisierius Jonas Trukanas dažnai pabrėžia, jog lig šiol Lietuvoje neturime susiformavusios siaubo filmų žiūrėjimo kultūros. Iš tiesų, jei tarpukario Lietuvos kino ekranuose žiūrovas galėjo išvysti visus klasikinius siaubo filmų personažus – grafą Drakulą, Frankenšteino monstrą, zombius ar vilkolakius – tai sovietų okupacijos metais siaubo filmai dingo iš ekranų ir grįžo jau tik prasidėjus videokasečių (VHS) vajui, dar trijų dešimtmečių prireikė, kad lietuvių kino kūrėjai patys išbandytų jėgas siaubo filmų žanre („Rūsys“, rež. Ričardas Matačius, 2014).
Tačiau tai nereiškia, jog nėra iš kur semtis įkvėpimo. Kol Lietuvoje siaubo filmai miegojo žiemos miegu, šiame žanre spėjo pasižymėti išeivijos lietuviai, pirmasis tarp tokių būtų Bronius Vešota (1922–1976), kino titruose pažįstamas Bruno VeSota (kartais Ve Sota) vardu.
Bronius Vešota gimė 1922-aisiais Čikagoje lietuvių išeivių Kazimiero (Charles, 1885-iki 1950) ir Eleonoros (merg. Sergelytė, 1894–1964) Vešotų šeimoje. Abu Broniaus tėvai gimė Lietuvoje, iš kur kilo tėtis – nepavyko nustatyti, o mama – nuo Širvintų, Taučiulių kaimo. Tėvas Kazimieras į JAV išvyko apie 1908-uosius, o Eleonora – prieš pat Didįjį karą, žinoma, jog Lietuvoje liko jos brolis ir sesuo. Susipažino, apsivedė Čikagoje ir čia netrukus susilaukė trijų vaikų – visi sūnūs: vyriausiasis Kazimieras (Charles, 1918–2013), vidurinėlis Bronius ir jaunėlis Vytautas (Vito, 1924–2006). Auklėti vaikai lietuviškai, mokėsi Šv. Jurgio parapijinėje mokykloje Bridžporte (Čikagos dalis), tad tvirtai susirišo su gausia vietos lietuvių bendruomene, ne tik ėmė iš jos, bet ir patys jai davė, mat visi berniukai pasirodė esantys talentingi scenos artistai.
Pirmasis į sceną žengė vyresnysis Kazys – turėjo puikų balsą, dainavo „Keistučio“ klubo chore, atlikdavo operų solo partijas. Akivaizdi buvo ir vaidybos gyslelė, nuolat pasirodydavo vietos lietuvių vaidinimuose, garsėjo kaip puikus komikas. Bronius dainuoti negalėjo, bet kaip ir Kazys vaidino ir juokavo scenoje, lietuvių radijo programose, o taip pat pats rašė medžiagą mėgėjiškoms lietuvių vaidinimams.
Štai 1944-aisiais abu broliai „Keistučio“ choro renginyje „Į pergalę 1944-aisiais!“ atliko du savo parašytus komiškus numerius – angliškai „negro act“, o lietuviškai – škicą apie į „Keistučio“ choro renginį išėjusios žmonos namuose paliktą vyrą. Pastarasis su draugu namuose pats surengė tokį koncertą, jog maža nepasirodė, galiausiai du draugužiai patys nusprendė ateiti į renginį, mat nutarė kaip tik spėsiantys į programos dalį „baro atidarymas“. Čikagos lietuvių laikraštis „Naujienos“ teigė, jog per brolių pasirodymą visa salė leipo ir ašarojo iš juoko: „Du lietuvių dramaturgai, kurie niekuomet nenuvils publikos: Kazimieras ir Bronius VeŠotai!“ – konstatavo laikraštis. Aktoriumi scenoje pabuvojo ir jaunėlis Vytautas, tik iš visų brolių mažiausiai. Kol pastarieji juokavo scenoje, jis tarnavo karinėse oro pajėgose Antrojo pasaulinio karo metu, vėliau Čikagos policijos departamente.
Lietuvių išeivių renginių metu Bronius Vešota ir gavo pirmąsias savo vaidybos, dramaturgijos, režisūros pamokas. Pradėjęs nuo komiškų numerių su broliu, netrukus ėmėsi rimtesnių sumanymų, ėmėsi vaidybos už lietuvių išeivių bendruomenės ribų, o ir pastarojoje turėjo ženkliai didesnių ambicijų, mat jas kėlė po Lietuvos okupacijos į JAV pasitraukę teatro profesionalai, Čikagoje tokiu buvo aktorius, režisierius Stasys Pilka (1898–1976).
Stasiui Pilkai Čikaga jau buvo kiek pažįstama, vaidino čia dar 1926–1929 metais, o dabar, artėjant Raudonajai armijai, pasitraukęs iš Lietuvos, perėjęs DP stovyklas Vokietijoje ir 1948-aisiais grįžęs į Čikagą, čia užsimojo kurti tikrą „Lietuvių teatrą“. Kuriant pastarąjį lietuvių režisieriui gerokai gelbėjo jau vietos scenoje pasižymėjęs Bronius Vešota, net aktyviai agitavo teatrui rasti nuosavas patalpas, ko, deja, taip ir nepavyko padaryti. Teatro aktorių trupę, be paties S. Pilkos, sudarė iš Lietuvos pasitraukę – Julius Balutis, Alfas Brinka, Stasė Kielaitė, Petras Mečys, Kazys Oželis, Elena Petrokaitė, bei keli Čikagos lietuviai, tarp jų ir vyresnysis Broniaus brolis Kazys. O Bronius kartu su Stasiu Pilka ėmėsi aktyvaus režisūrinio darbo.
1951-aisiais dviese režisavo Edgaro Allano Poe misteriją „Kalbanti širdis“, Ludwigo Fulda komediją „Gyveno kartą keturi draugai“; 1952-aisiais Bronius vienas režisavo Albino Valentino komediją „Skrenda paukštelis“, o kartu su Pilka pastatė bene sėkmingiausią teatro pastatymą – Petro Vaičiūno „Naujieji žmonės“, iš viso rodytą net 11-ka kartų, o kur dar visokie mažesni darbeliai – koncertų ir pramoginių vakarų programų režisavimas. Pasižymėjo Bronius ir kitais talentas, pavyzdžiui, piešdamas išeivijos lietuvių šaržus, kuriais kartais ir teatro pastatymus pareklamuodavo. Tačiau tuo aktyvus Broniaus Vešotos bendradarbiavimas su Stasiu Pilka ir Čikagos lietuvių teatralais ir baigėsi, mat 1952-ųjų pabaigoje Bronius pakeitė gyvenamąją vietą, išvyko į Kaliforniją, arčiau naujų darbų, arčiau Holivudo.
Atrodo, jog Holivudas visuomet traukė Bronių, tačiau jis nebuvo naivuolis, manantis, jog į Holivudą galima nujoti ant mėgėjiškų lietuviškų vaidinimų. Todėl atkakliai arė ir kitą darbo vagą – buvo vienas televizijos Čikagoje pionierių. Dar 1945-aisiais kaip nepriklausomas prodiuseris ėmė organizuoti pastatymus pirmajai Čikagos televizijos stočiai WBKB (dabar WBBM-TV), o 1948 balandį, susikūrus antrajai Čikagos televizijos stočiai WGN-TV, įsidarbino joje pilnu etatu, kaip vienas iš dviejų stoties transliacijų režisierių (JAV lietuvių laikraščiuose dviprasmiškai vadintas „televizijos direktoriumi“).
„Prasimušti į teatro sceną ar į filmas – sunku. Visos pozicijos daugumoj užimtos. Televizija – naujas laukas, čia daugiau galimybių, tai ir pasinešiau ta kryptimi“, – 1948-aisiais teigė interviu laikraštyje „Draugas“. Pats ne tik režisuodavo televizijos pastatymus, bet neretai rašydavo jų scenarijus, juose vaidindavo, pakviesdavo pasirodyti ir pažįstamus lietuvius, jų kolektyvus. Skaičiuota, jo iš viso bus režisavęs bene 2000 televizijos transliacijų, deja, nieko iš jų nėra išlikę, mat transliuota tada gyvai, „į orą“, o įrašyti transliacijas buvo per brangu. Veikiausiai aktorinis ir režisūrinis darbas, pažintys televizijoje, o ne lietuvių teatro scenoje, ir atvėrė kelius į Holivudą.
Ne visi buvo patenkinti Čikagos lietuvio iškeliavimu į Holivudą, mat liko nebaigtas svarbus pradėtas darbas. Jau nuo 1946-ųjų metų Bronius spaudoje skelbė norįs JAV susukti pirmą garsinį lietuvišką filmą, o 1949-ųjų pabaigoje šį planą ir pradėjo įgyvendinti. Filmo „Mažojo žmogaus gyvenimas“ scenarijaus pagrindui pasirinko paskutinįjį Kazio Binkio kūrinį – dramą „Generalinė repeticija“ (1940). Scenarijų rašė kartu su Stasiu Pilka, o režisuoti ėmėsi pats. Vaidino filme tie patys lietuvių teatro Čikagoje aktoriai: „Vaidintojai kasdienę duoną pelno fabrike. Vakarais nuo septintos iki antros nakties dirba filmos gaminimo studijoje. Skuba namo, kad trejetą valandų numigę septintą iš ryto jau galėtų vėl stoti į savo darbą įmonėse. Taip – trys, keturi vakarai savaitėje, o sekmadieniais išbūna studijoje kartais ir keturiolika valandų. Sunku rasti tokį pasišventimą lietuviškam menui“, – 1950-aisiais teigė Juozas Prunskis laikraštyje „Draugas“.
Jei dėl aktorių problemų nekilo, tai su finansais sekėsi sunkiau: „Šiaip dosnūs lietuviai piniguočiai šį kartą nelinkę rizikuoti, nors gerai žinodami Vešiotą ir tai, jog jis padarys, ką sako. Tačiau finansiniai sunkumai nebuvo neperžengiama kliūtis Vešiotai <…> Jis kreipėsi pas amerikiečius, ir gavęs 20.000 dolerių pradėjo savo plano realizavimą praėjusių metų rugsėjo mėn.“, – tais pačiais metais rašė Almus Šalčius „Lietuvių dienose“, prie straipsnio pridėdamas ir fotografiją iš filmo filmavimo aikštelės, įrodančią, jog skaitytojų jis neklaidina ir filmas tikrai bus.
Finansai gerokai varžė filmo kūrėjus, todėl pasirinkta filmą sukti 16 milimetrų juosta („nes tokiai filmai nereikia unijų leidimų“), tačiau užmojų būta nemažų, kalbėta net apie pasiruošimą Fort Sheridan apylinkėse filmuoti kovos scenas, kurioms prireiksią 500 statistų! Mat filmas turėjo pasitarnauti išeivijos lietuvių propagandai prieš sovietus: „Kai Lietuvoje jau keleri metai sovietiniai okupantai suka propagandinę filmą apie Stalino didmergę Melnikaitę, tai Chicagoje Brunonas Vešiota pasiryžo tapti tikruoju lietuviškos filmos pionieriu“, – rašė A. Šalčius. Tik kad ėjo metai, jau kiti, o paties filmo taip ir nebuvo. Panašu, jog pirma baigėsi pinigai, daugiau jų rasti nepavyko, bet viltis dar nebuvo prarasta, bent jau iki tol, kai iš Čikagos pasitraukė ir pats filmo režisierius bei prodiuseris, Bronius Vešota. Tuomet… 1953-ųjų sausį, Čikagoje minint Kazio Binkio mirties dešimtmetį, ir parodytas „Mažojo žmogaus gyvenimas“. Tai buvo ne vientisas filmas, o tik spėtos nufilmuoti jo scenos, kur jos dabar – niekas nežino.
Holivude, didžiajame ekrane, Bruno VeSota debiutavo antraplaniu vaidmeniu nenusisekusiame „Warner Bros.“ film noir‘e „Sistema“ (The System, rež. Lewis Seiler, 1953), tais pačiais metais taip pat pasirodė ir sėkmingesniame filme su Marlonu Brando „Laukinis“ (The Wild One, László Benedek, 1953), tik kad čia vaidmuo buvo visai mažytis, bevardis, na, bent jau ekrane galėjo apkulti kylančią kino legendą. Beje, tai buvo ne vienintelė legenda, su kuria teko apsikumščiuoti, vos po metų ekrane tai darė su Anhtony Quinnu (The Long Wait, rež. Victor Saville, 1954).
Čikagos lietuviai susidomėję sekė savo tautiečio karjerą Holivude: „Bruno Vešota tikrai, kaip buvo pranešta „Naujienose“, vaidina filme „The System“ nemažą rolę. Rašančiajam teko matyti filmą, kuriame B. Vešota vaidina slapto arklių lenktynių lažybvietės maklerio rolę. // Ekrane B. Vešota pasirodo visiškai be grimo, net kuone tais pačiais drabužiais, kuriuos jis dėvėjo Chicagoje. Filmo eigoje jis pasirodo du kartu: <…> Pirmoje scenoje su savo nuolatiniu cigaru dantyse, o teismo scenoje labai vykusiai, sukeldamas teismo žiūrovų tarpe juoką, duoda savo parodymus. <…> Malonu matyti savo seną pažįstamą filme. Bruno Vešota (filme jis vadinamas Bruno Ve Sota), atrodė jau įsitaisė Warner Bros. filmų bendrovėje, taigi tenka jam palinkėti geros sėkmės, o pasiekus didesnio autoriteto bendrovėje, bandyti iškelti ir mūsų tautos reikalus, pavaizduojant juos filmo scenarijuje arba įpinant į kurio filmo epizodus“, – apie debiutą kine rašė „Sabelis“ Čikagos „Naujienose“.
Tautiečių aspiracijas bent iš dalies VeSota patenkino 1954-aisiais pasirodžiusiame filme su Elizabeth Taylor „Paskutinis kartas, kai mačiau Paryžių“ (The Last Time I Saw Paris, rež. Richard Brooks, 1954). Nors suvaidino čia nedidelę, bevardę, tačiau – lietuvio rolę! Ekrane net kažką kalbėjo lietuviškai apie nepriklausomybę ir Napoleono žygį per Lietuvą į Rusiją. Amerikos lietuviai su pasididžiavimu konstatavo, jog tai pirmasis kartas, kas dideliame Holivudo filme prakalbama lietuvių kalba. VeSotai tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Deja, nei didesnių lietuviškų projektų Holivude, nei didesnio autoriteto pagrindinėse studijos, ar kaip aktorius, ar kaip režisierius, VeSota daugiau neišsimušė. Holivude visuomet buvo antraplanių, epizodinių vaidmenų aktorius, o svarbesnius vaidmenis ir pareigas užimdavo ne didžiųjų studijų, bet nepriklausomų kūrėjų produkcijoje, tokių kaip legendinio – Rogerio Cormano (1926-).
Interneto duombazės imdb.com duomenimis nuo savo karjeros kine pradžios 1954-aisiais, Rogeris Cormanas režisavo 56-is, o prodiusavo daugiau nei 500 kino filmų, bei, kaip pats teigė savo autobiografijoje, tai darydamas „neprarado nė cento“. Cormanas daugiausiai kūrė nebrangius B klasės mokslinės fantastikos, siaubo, veiksmo filmus ir vesternus. Darbas su šiuo režisieriumi dažnai tapdavo tikra mokymų aikštele Holivude norintiems prasimušti naujokams, už pagalbą karjeroje jam dėkingi tokie režisieriai kaip Francis Fordas Coppola ar Martinas Scorsese, aktoriai Peteris Fonda ir Jackas Nicholsonas. Holivude panašiu metu dirbti pradėję Bruno VeSota ir Rogeris Cormanas taip pat netruko sukirsti rankomis.
Tarp 1956-959 m. Bruno VeSota suvaidino net 7-iuose R. Cormano režisuotuose filmuose. Pradėjo vesternuose kaip „Oklahomos moteris“ (The Oklahoma Woman, 1956) ir „Šaulys“ (Gunslinger, 1956), baigė fantastiniu siaubo filmu „Moteris vapsva“ (The Wasp Woman, 1959), jei skaičiuosime R. Cormano ar jo žmonos prodiusuotus filmus, bendrų darbų rasime net 13-ka. Būtent šiuose B klasės filmuose tuo metu ir sukūrė geriausius, įdomiausius savo kino vaidmenis, juolab jog R. Cormano filmai nors ir buvo pigūs, bet visuomet buvo kokybiški. Ko nepasakysi apie kai kuriuos kitus Bruno VeSota filmus.
Per R. Cromaną šauniai įsisuko į B klasės filmų pasaulį, čia aktyviai bendradarbiaudavo ir su režisieriumi, aktoriumi, prodiuseriu Jerry Warrenu (1925–1988). 1962–1966 m. nusifilmavo bent penkiuose jo filmuose, tokiais pavadinimais kaip „Žiaurieji ir prakeiktieji“ (The Violent and the Damned, 1962), „Majų mumijos ataka“ (Attack of the Mayan Mummy, 1964), „Vaikščiojančios mirties padaras“ (Creature of the Walking Dead, 1965) ir panašiai. O čia jau buvo statinės dugnas. Mat Jerry Warrenas dažniausiai pirkdavo pigius siaubo filmus iš Pietų Amerikos, o JAV iš jų konstruodavo naujus, jau Šiaurės Amerikos žiūrovui suprantamus filmus – permontuodavo, įrašydavo kitus angliškus dialogus, jei reikdavo nufilmuodavo ir kokią originalią sceną (čia ir pasirodydavo Bruno VeSota). Žinoma, jis nebuvo vienintelis, tai darė ir Rogeris Cormanas, ir pas jį dirbęs Francis Fordas Coppola, tik kad Jerry Warrenui tai sekdavosi prasčiau nei kitiems…
Persikėlęs į Holivudą čia taip pat režisavo filmus, nors jų biudžetai buvo didesni nei bandyto susukti filmo pagal Kazį Binkį, tačiau ne itin gausiai. Visgi, kitaip nei pastarąjį, bent keturis filmus Holivude Bruno VeSota baigė. Debiutavo 1955-ųjų film noir‘u „Moterų džiunglės“ (Female Jungle, rež. Bruno VeSota, 1955). Žiūrovai painiai suraizgytą filmą apie jaunos aktorės nužudymą ir patį dėl to save įtariantį jį tiriantį pagiriotą policininką sutiko gana šaltai, bet šiandien filmas prisimenamas kaip pirmasis sėkmingos aktorės Jayne Mansfield vaidmuo.
Žiūrovai prastai priėmė ir tais pačiais metais pasirodžiusį kartu su Johnu Parkeriu režisuotą siaubo filmą „Demencija“ (Dementia, rež. Bruno VeSota, John Parker, 1955). Daugeliui filmas apie jaunystės traumą patyrusią ir dėl to vyrus (ir turtuolį vaidinusį Bruno VeSota) žudančią moterį pasirodė sunkiai suprantamas. Žinoma, nepadėjo tam ir tai, jog filme nebuvo nė žodelio dialogų, tik vaizdas ir muzika!
Po kelerių metų filmas perleistas pavadinimu „Siaubo dukra“ (Daughter of Horror, 1958) jau su veiksmą kiek paaiškinančiu užkadriniu balsu. Nors savo laiku JAV filmas sutiktas šaltai, tačiau prancūzų kino snobai jį priėmė gerokai šilčiau, tarp to meto B klasės siaubo filmų, „Demencija“ tikrai išsiskyrė, parodė išprotėjusio žudiko pasaulį jo paties akimis, pasižymėjo efektingu montažu ir kameros darbu, todėl jam prikabinta „art horror“ etiketė. Šiandien filmas turi ištikimų gerbėjų, yra laikomas kultiniu, ir sėkmingai toliau įvairiomis formomis gyvuoja ekranuose, pavyzdžiui, filmas (ir Bruno VeSota) tapo pagrindu roko grupės „Faith No More“ dainos „Separation Anxiety“ vaizdo klipo pagrindu.
Išbandė jėgas ir mokslinės fantastikos žanre, 1958-aisiais su Rogerio Cormano finansine pagalba pastatė mokslinės fantastikos siaubo filmą „Smegenų ėdrūnai“ (The Brain Eaters, 1958). Filmas pasakojo apie mažame JAV miestelyje išsilaipinusius nežemiškus (?) kirminus primenančius ateivius, įsisiurbę į žmogaus kaklą jie užvaldydavo jį. Pradėję nuo mažo miestelio mero ir kitų aukštų pareigūnų, ateiviai tikisi užimti visą pasaulį, kelią jiems užkirsti bando įvykių tirti atvykęs slaptųjų tarnybų agentas.
Fantastikos mėgėjams filmo siužetas gali pasirodyti girdėtas. Grdėtas jis pasirodė rašytojui Robertui A. Heinleinui, padavusiam filmo kūrėjus į tesimą už jo romano „Lėlininkai“ (The Puppet Masters, lietuviškai išleistas 1995) plagiavimą. Su rašytoju Cormanas susitarė už teismo ribų, išmokėjo jam 5000 dolerių, kas sudarė veik 1/5 viso filmo biudžeto, taip pat sutiko filmo titruose neminėti Roberto Heinleino vardo, mat autoriui filmas neatrodė labai vykęs. O paskutiniu režisuotu filmu – komedija „Žvaigždžių padarų invazija“ (Invasion of the Star Creatures, 1962) – VeSota pasijuokė iš B klasės mokslinių ir siaubo filmų tropų, filmas pasakojo apie du kvailus amerikiečių kareivius, patekusius pas žemę užkariauti trokštančias dailias ateives, kareivėliai ne tik išgelbėjo visą žmoniją, bet dar ir susirado nežemiškos kilmės žmonas.
Žinoma, Bruno VeSota kino karjeroje būta įvairių darbų: žymių televizijos serialų kaip barmeno vaidmuo daugiau nei dvidešimtyje „Bonanzos“ (Bonanza, 1959–1973) epizodų; daug filmų apie lenktynes ir baikerius kaip originalūs „Greiti ir įsiutę“ (The Fast and the Furious, rež. Edward Sampson, John Irelan, 1954) ar „Pragaro angelai ant ratų“ (Hells Angels on Wheels, rež. Richard Rush, 1967) su Jacku Nicholsonu.
Tačiau kartą Holivude įklimpęs į fantastišką kino siaubūnų pasaulį iš jo neišsikapanojo iki pat savo dienų galo, vienas paskutiniųjų Bruno Vesota vaidmenų atliktas būsimos kino legendos, Steveno Spielbergo siaubo filme televizijai „Kažkas pikta“ (Something Evil, rež. Steven Spielberg, 1972). Aktorius, režisierius, dramaturgas Bronius Vešota – Bruno VeSota – mirė nuo širdies smūgio savo namuose Kalifornijoje 1976-aisias eidamas 56-us metus, paliko žmoną ir šešis vaikus.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
