Praėjusioje straipsnių serijos dalyje pasakojome apie Lewis J. Selznicką – iš Lietuvos (tuometinės Rusijos Imperijos) į JAV atvykusį žydų kilmės verslininką ir čia, pačioje kino aušroje, pastačiusį svarbią, tačiau trumpai gyvavusią savo kino imperiją. Rašydami straipsnį sąmoningai neminėjome Lewis J. Selznicko vaikų, nors skaitytojams žadėjome tikrą Holivudo pionierių dinastiją. Dabar pažadą tęsime, jei pirmasis straipsnis buvo skirtas dinastijos pradininkui, tai šis – jo atžaloms.
Lewis J. Selznickas su žmona Florence susilaukė keturių vaikų. Vyriausias – sūnus Howardas (1897-1980) kentėjo nuo nediagnozuoto psichinio sutrikimo ar negalios (dabar sunku pasakyti) ir, deja, panašu, jog tėvai jo kiek gėdijosi. Gydymas Howardui pradėtas jau tik suaugus, kai jis turėjo žmoną ir kelis vaikus, nes tėvai anksčiau į gydytojus nesikreipė, nors ir suprato auginantys „kitokį“ vaiką. Howardas – vienintelis iš Lewiso ir Florence sūnų, aktyviai nedalyvavęs kino veikloje, gal todėl buvo ir ilgaamžiškiausia šeimos atžala – pergyveno visus kitus vaikus.
Po metų pora susilaukė kito sūnaus, jį pavadino Myronu (1898-1944), o dar po ketverių metų gimė ir trečias sūnus – Davidas (1902-1965). Dukters porai turėti buvo nelemta, nors mergaitė, pavadinta Ruth vardu, gimė 1904-aisiais. Ji mirė kūdikystėje, nesulaukusi nė metukų.
1913-aisiais, kai Lewis J. Selznickas patraukė į kino verslą, Myronui jau buvo 15-ka, Davidui – 11-ka metų. Netrukus du jaunuoliai lydėjo tėvą į verslo susitikimus bei gelbėjo jam kasdienėje firmos „Selznick Pictures“ veikloje. Tėvas ruošė sūnus kaip savo pamainą. Myronas turėjo rūpintis filmų produkcija, tuo tarpu Davidas platinimu ir reklama, pastaroji buvo itin svarbi „Selznick Pictures“ veikloje, mat tėvas mėgdavo matyti savo vardą tiek didžiausių žurnalų puslapiuose, tiek švieslentėse Niujorko centre.
Jau 1919-aisiais pasirodė pirmasis „Selznick Pictures“ filmas, kurio titruose prodiuseriu buvo nurodytas ne Lewis J. Selznickas, bet jo sūnus Myronas. Tai – filmas „Viršuje ir apačioje“ (Upstairs and Down, rež. Charles Giblyn, 1919) su sparčiai kylančia to meto kino žvaigžde Olive Thomas pagrindiniame vaidmenyje. Myronas aktorę prisiviliojo fantastišku tuo metu atlyginimu – 2500 dolerių per savaitę. Kadangi sutarties pasirašymo metu pagal valstijos įstatymus dar buvo nepilnametis, už Myroną sutartį pasirašė jo motina.
Žinoma, sutartis darbo davė ir jaunėliui Davidui, ją reikėjo išgarsinti spaudoje, o Times‘o aikštėje Niujorke iškilo dvi filmą ir jo aktorę reklamuojančios švieslentės. Šiandien filmas laikomas dingusiu, tuo tarpu Olive Thomas vos po metų tragiškai mirė perdozavusi savo vyro vaistų nuo sifilio – nors teismas nusprendė, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, tačiau klausimas – tyčia ar ne – visuomenėje netilo. Jaunos ir populiarios aktorės mirtis tapo vienu pirmųjų Holivudą supurčiusių dideliu žvaigždžių skandalu.
Per kelerius metus Myronas kaip prodiuseris buvo nurodytas šešiuose „Selznick Pictures“ gamybos filmuose. Tuo tarpu Davidas be reklamos ir platinimo taip pat ėmėsi „Selznick Pictures“ kino kronikos gamybos reikalų, turėjo užtikrinti, jog kino ekranus kas savaitę pasiektų dvi naujos kino kronikos. Visa tai jaunuolis derino su mokslais mokykloje, o vėliau universitete Niujorke.
Be abejo, ilgainiui vaikai būtų visiškai perėmę tėvo verslą, jei šis iki to laiko nebūtų bankrutavęs. 1923-aisiais šeima buvo priversta palikti tarnų apsuptus 17-os kambarių apartamentus Niujorko centre, šeimos turtas buvo areštuotas. Nuo šiol 5-ių asmenų šeima glaudėsi gerokai kuklesniame nuomojamame trijų kambarių butuke, kur namų ruošos darbais ir maistu tekdavo rūpintis patiems, visų pirma motinai Florence. Tiesa, kaip prisimena Davidas, motina tuo nesiskundė – gyvenimas imigrantei iš Rytų Europos buvo davęs gerokai kartesnių iššūkių, o štai vaikams tai buvo naujiena.
Karjerą kine pradėję tėvo įmonėje, norėdami ją tęsti dabar jaunuoliai buvo priversti darbo ieškoti pas konkurentus, o turint Selznicko pavardę (tėvas buvo susiriejęs su puse kino industrijos) tai buvo nelengva. Pirmasis į Holivudą patraukė Myronas, užsiiminėjo visokiais smulkiais darbeliais studijose, prodiusavo kelis filmus mažesnėse nepriklausomose studijose, kol galiausiai rinkoje įsitvirtino kaip talentų agentas. Sudarinėdavo kontraktus aktoriais ir režisieriais, jų vardu derėdavosi su studijomis dėl sutarčių, bandydamas iš studijų nulupti savo klientams kuo didesnį atlyginimą, mat 10% nuo jo visada nubyrėdavo Myrono agentūrai. Savu laiku pagarsėjo keliais rekordus laužančiais kino žvaigždžių sandoriais, teigta, jog kaip kadaise jo tėvas, taip ir jis buvo atsakingas už gerokai padidėjusius kino žvaigždžių honorarus – neva, tai buvo Myrono kerštas didžiosioms Holivudo studijoms, „suvalgiusioms“ jo tėvo įmonę.
1926-aisiais į Holivudą atvyko ir Davidas. Po kiek laiko įsidarbino didžiausioje to meto studijoje – „Metro-Goldwyn-Mayer“, tiesa, prieš paties studijos vadovo Louis B. Mayerio valią. Mat Mayeris pareiškė, jog joks žmogus su Selznicko pavarde jo studijoje niekuomet nedirbs. Nereikia nė sakyti, Louisas B. Mayeris ir Davido tėvas nebuvo geriausi draugai. Tačiau vienas iš studijos prodiuserių – Harry Rapftas – buvo skolingas Davidui paslaugą, ir šio prašymu įdarbino jį kaip scenarijų skaitytoją už 75 dolerius per savaitę, bandomajam dviejų savaičių laikotarpiui. Pareigos tokios žemos, jog Mayeris Selznicko jose nė nepastebėjo. Šiam gi reikėjo skaityti potencialius scenarijų pasiūlymus filmams ir spręsti, ar verta juos perduoti svarstyti aukščiau, ar nieko gero iš jų tikėtis negalima.
Darbas Davidui tiko, mat nuo vaikystės, norėdamas įtikti tėvui, skaitė literatūros klasiką – Charles Dickensą, Levą Tolstojų ir kitus. Pradėjęs nuo scenarijų skaitytojo sparčiai kopė karjeros laiptais, netrukus ėmė vadovauti studijos rašytojams, o vėliau pasuko į produkciją, pirma tapo Harry Rapfto asistentu, o 1928 m. pats prodiusavo kelis nebylius vesternus su populiariu to meto kino kaubojumi Timu McCoy. Louisas B. Mayeris, žinoma, jau buvo pastebėjęs, kad žmogus su Selznicko pavarde visgi dirba jo studijoje, tačiau jis taip pat suprato, jog Selznickas studijai buvo naudingas, dirbo gerai, greitai ir nebrangiai.
Visgi D. Selznickas netruko įrodyti, jog yra panašus į tėvą. Kaip ir tėvas buvo kietakaktis, nemėgęs nusileisti ir priimti kitų nuomonės. Nuo sąlyginiai nedidelių vesternų paskirtas prabangaus didelio filmo prodiuserio asistentu, netruko susirieti su savo vadovu, aršiai ir tikriausiai nelabai cenzūriniais žodžiais gynė savo nuomonę, sakė, jog „geriau jau mane atleiskit, nei darykit taip“, ir, žinoma, jį atleido.
Tiesa, vos tik ugniai aprimus siūlė sugrįžti, suprato, jog pasikarščiavo abi pusės, tačiau įsižeidęs D. Selznickas patraukė pas konkurentus ir įsidarbino „Paramount“ studijoje. Lyg to būtų maža, dirbdamas „Paramount“, 1930-aisiais, vedė buvusio boso Louiso B. Mayerio dukrą Irene (1907–1990). Nereikia nė sakyti, jog Mayeris vėl buvo nepatenkintas, neužteko, jog prieš jo valią Selznickas pateko į jo paties studiją, dabar jis įsivežė ir į šeimą!
Davidas tikrai buvo panašus į tėvą. Abu buvo užsispyrę, nevengę mesti iššūkio autoritetams, visko siekę savo rankomis. Kaip ir tėvas mėgo riziką, smarkiai rizikavo tiek kine, tiek prie pokerio stalo, beje, praturtėję vaikai nepamiršo šio tėvo pomėgio. Iki Lewis J. Selznicko mirties (1933 m.) aprūpindavo jį pinigais, skirtais būtent pokeriui lošti. Kaip ir tėvas Davidas Selznickas mėgo matyti savo vardą žybsintį didelėmis raidėmis.
Filmų titruose, reklamose ir plakatuose prisistatydavo David O. Selznick vardu. Raidė „O“ varde buvo visiška fikcija, ją sugalvojo pats, jokio antro vardo Davidas neturėjo ir jokiuose oficialiuose dokumentuose „O“ nefigūravo. Ji buvo skirta tik pompastiškumui ir geresniam skambesiui pridėti bei atsiskirti nuo bendravardžio giminės.
Galiausiai, kaip ir tėvas laikė save visų pirma amerikiečiu, tik šiuo keliu žengė dar toliau, atrodo, jog žydų papročius ir religiją apskritai niekino. Teigė, jog judaizmas tai lyg pusbroliai iš Lietuvos – įsileisk į namus vieną ir tuoj sugūžės visi, įsileisk į namus truputį judaizmo ir kuo tai baigsis…
Tiesa, aplinkiniai neretai Davidą Selznicką matė kitaip nei jis pats save. Štai kai žymus Holivudo scenaristas Benas Hechtas pasiūlė Davidui prisidėti prie aukų rinkimo hitlerininkų persekiojamiems Europos žydams remti, Selznickas jam atšovė, jog jis nėra žydas ir visokios „politinės“ žydų iniciatyvos jo visai nedomina. Žinodamas azartišką Selznicko būdą Hechtas pasiūlė jam lažybas, paskambinti trims Selznicko pažįstamiems ir paklausti jų, kas yra Davidas Selznickas – amerikietis ar žydas, jei bent vienas jų atsakys, jog jis yra žydas, Selznickas turės paaukoti inciatyvai apvalią sumelę. Pusiau anekdotinė istorija teigia, jog amerikiečiu Selznicko nepavadino nė vienas iš žmonių, kuriems buvo paskambinta…
Kompanijoje „Paramount“ Davidas Selznikas pradirbo 3 metus. Per juos prisidėjo prie 13 filmų gamybos. Toliau sekė darbas neseniai (1929 m.) įkurtoje, tačiau vienoje iš didžiausių Holivude, studijoje „RKO“. Tapo studijos produkcijos vadovu. Nors joje pradirbo neilgai, nepilnus dvejus metus, tačiau paliko svarų pėdsaką joje, gerokai padidino jos efektyvumą, sutaupė milijonus dolerių, nepakenkdamas filmų kiekiui ir kokybei, kas buvo itin svarbu pasaulį užgriuvusios Didžiosios ekonominės krizės metu, taip pat uždegė žalią šviesą bene žymiausiam „RKO“ filmui, legendiniam – „King Kongui“ (rež. Merian C. Cooper, Ernest B. Schoedsack, 1933).
Galiausiai, 1933-aisiais grįžo atgal į „MGM“. Louis B. Mayerio širdis jau buvo atsileidusi, dukters vedybas tėvas palaimino, o jaunuosius apdovanojo prabangiais namais. Veikiausiai širdį kiek palengvino ir akivaizdi žento sėkmė kitose studijose. Į „MGM“ Davidas Selznickas grįžo jau kitomis sąlygomis, nei kai čia įsidarbino prieš septynerius metus. Dabar jis tapo kompanijos viceprezidentu, vadovavo prestižinių filmų kūrybos grupei.
Būtent šiuo laikotarpiu nieko nereiškianti raidė „O“, įsiterpusi tarp Davido Selznicko vardo ir pavardės, pradėta tapatinti su „Oskaro“ apdovanojimu. Per dvejus metus studijoje Davidas prodiusavo 11-ka didelių filmų, trys iš kurių buvo nominuoti geriausio filmo „Oskarui“.
Pirmasis – biografinis pasakojimas apie XIX a. pab. Meksikos revoliucionierių „Viva Villa!“ (rež. Jack Conway, 1934), antras – Ch. Dickenso romano adaptacija „Deividas Koperfildas“ (David Copperfield, rež. George Cukor, 1935), trečiasis – to paties autoriaus „Pasakojimas apie du miestus“ (A Tale of Two Cities, rež. Jack Conway, 1935).
Studijoje dirbo su žymiausiomis žvaigždėmis. Davido prodiusuotose filmuose matyti vaikystės potraukis klasikinei literatūrai, be Dickenso prodiusavo ir Tolstojaus „Aną Kareniną“ (Anna Karenina, rež. Clarence Brown, 1935) su legendine aktore Greta Garbo. Ji po šio filmo pareiškė, jog savo filmus prodiusuoti ji leis tik dviem prodiuseriams – Irvinui Thalbergui ir Davidui Selznickui.
Thalbergas, Selznickas, Walteris Wangeris šiandien laikomi svarbiausiais trimis klasikinio Holivudo laikotarpio prodiuseriais. „MGM“ kurti Selznicko filmai sėkmingai rodyti visame pasaulyje ir Lietuvoje.
„MGM“ sekėsi puikiai, bet Selznickas čia ir vėl ilgai neužsibuvo. Norėjo kurti filmus, kurie buvo per dideli net pačiai didžiausiai to meto Holivudo studijai. Kaip pats teigė, to meto kino industrijoje pelningiausi buvo arba labai pigūs, arba labai brangūs filmai, o jis norėjo kurti brangiausius. Nepriklausomą nuosavą kino kompaniją bandė kurti ir anksčiau, tačiau tuomet nesugebėjo užsitikrinti pakankamo išorės finansavimo, dabar, kai Holivude jau tapo įžymybe, tai padaryti nebuvo sunku. 1935-aisiais, panašiai kaip kadaise jo tėvas, sukūrė kompaniją, kurios pavadinime puikavosi jo paties vardas – „Selznick International Pictures“.
Per 4-rius metus kompanija išleido 11-ka prestižinių filmų, beveik pusė jų buvo spalvoti – dar reta ir itin brangi praktika tuo metu. Selznickas toliau dirbo su žinomomis žvaigždėmis, pavyzdžiui, vienas pirmųjų studijos filmų buvo „Alacho sodas“ (The Garden of Allah, rež. Richard Boleslawski, 1936) su Marlene Dietrich. Bendrovė pati sukūrė kelias sėkmės istorijas – pastatė pirmąjį filmą JAV su švedų aktore Ingrida Bergman, į Holivudą prisiviliojo britų režisierių Alfredą Hitchcocką.
Filmų kūrimas bendrovėje išsiskyrė. Didžiosios Holivudo studijos, tokios kaip „MGM“, pastatydavo apie pusšimtį pilnametražių filmų per metus, kurie dar nesukurti ir nematyti jau būdavo parduodami kino teatrams, studijos negalėjo perdėm nukrypti nuo griežtų produkcijos planų, mat privalėjo užtikrinti nuolatinį ir stabilų produkcijos tiekimą.
Tuo tarpu Selznickas savo studijoje filmus statė lyg katedras, po vieną vienu metu, skyrė milžinišką dėmesį kiekvienai filmo detalei. Nors samdė geriausius kino industrijos profesionalus, Davidas Selznickas nuolat jiems nurodinėjo, ką ir kaip daryti, buvo tikras mikrovadybininkas, kurio filmai turėjo kuo tiksliausiai atitikti jo viziją. Nenuostabu, jog „Selznick International Pictures“ filmų kūrimo metu netrukdavo konfliktų, jei matydavo, kas jam nepatinka, Selznickas nepagailėdavo šimtų tūkstančių dolerių ir papildomų savaičių, kad perfilmuotų ištisas filmo scenas (labai reta praktika Holivudo studijose), nesivaržydavo pakeisti filmo operatoriaus ar net režisieriaus jau prasidėjus filmavimą.
Žinoma, dėl tokio elgesio Davido Selznicko filmų biudžetai dar labiau išsipūsdavo, tačiau pirminė kompanijos idėja „dideli filmai = dideli pelnai“ pasiteisino. Geriausiai tai įrodo žymiausio studijos filmo – „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, rež. Victor Fleming, 1939) – pavyzdys. Filmas tuo metu (ir dar kone dešimtmetį po premjeros) buvo brangiausiu visų laikų filmu, studijai atsėjęs daugiau nei 4 milijonus (dabar tai būtų vargani 90 mln.) dolerių.
Tačiau juosta, kurios gamybą lydėjo milžiniškas reklamos ir žiniasklaidos dėmesys, buvo itin pelningas. Įsivaizduokite, nors „MGM“ per metus sukurdavo apie 50 filmų, tačiau 1940-aisiais pusė bendrovės pelno atėjo iš „Vėjo nublokšti“, kurio bendrovė pati net nestatė, o tik (už procentus nuo pajamų) platino ir paskolino kelias kino žvaigždes. Atsižvelgus į infliaciją, filmas ir šiandien laikomas daugiausiai uždirbusiu kino filmu pasaulio istorijoje, skaičiuojama, jog jis surinko 4,3 milijardus dolerių ir kone 400 milijonais lenkia antroje vietoje likusį „Avatarą“ (Avatar, rež, James Cameron, 2009).
Išties, „Vėjo nublokšti“ buvo toks populiarus, jog Selznickui teko išformuoti savo paties studiją. Kaip nepriklausomas prodiuseris jis neturėjo filmavimo paviljonų (juos nuomojo iš kitų studijų) ar nuosavo kino teatrų tinklo. Milžiniško „Vėjo nublokšti“ pelno nebuvo įmanoma „kūrybiškai“ reinvestuoti į kitas sritis, tad bendrovei grėsė neįtikėtino mąsto pelno mokesčiai, kurių Selznickas neturėjo didelio noro mokėti. Išeitis – „kūrybiškai“ per kelerius metus likvidavo studiją ir išpardavė jos produkciją. Tą ir padarė.
Atrodo, tam buvo metas. Po tokios „katedros“ statybos Davidas Selznickas buvo pervargęs. Prodiuseris turėjo ir savo tamsiąją pusę, kurdamas filmus taip įsitraukdavo, jog negalėjo apsieiti be amfetamino – tai padėdavo ištempti darbo valandas, iki 16-20 per dieną. Nevengė papiktnaudžiauti ir galia, nors nieko įrodyti dabar nepavyktų, tačiau jei dirbtų šiandien, veikiausiai jo (bei daugelio jo to meto kolegų Holivude) vardą išgirstume #MeToo skandalų kontekste.
Davido broliui Myronui taip pat nesisekė itin gerai – broliai konkuravo tarpusavyje, Myrono talentų agentūra neblogai paplonino ir Davido kišenes. Tačiau Myronas kentėjo nuo depresijos ir alkoholizmo, mirė nusigėręs iki mirties, būdamas vos 45-erių.
Išformavus kompaniją Selznickui vis dar priklausė daugybė išskirtinių darbo sutarčių su žymiais aktoriais ir režisieriais, kuriomis jie buvo įsipareigoję dalyvauti nustatytame kiekyje Selznicko filmų. Prodiuseris vietoje to, kad pats statytų filmus, nuomojo sau „priklausančius“ kino talentus kitoms studijoms už didesnę nei buvusią sutartyse kainą – sau pasilikdavo kainų skirtumą.
Verslas pasirodė ne ką mažiau pelningas ir reikalavo daug mažiau jėgų, tiesa, daugiau draugų tarp aktorių ir režisierių Selznickas dėl to nesusirado. Sutartims baigus galioti niekas jų atnaujinti neskubėjo. Jau po Antrojo pasaulinio karo grįžo prie filmų gamybos, tačiau visuomet buvo persekiojamas „Vėjo nublokšti“ šešėlio, nors bandė pakartoti filmo sėkmę, bet tai nė iš tolo nepavyko. Pakitusį pokario publikos skonį Selznickui sekėsi užčiuopti sunkiau nei anksčiau, galiausiai apskritai pareiškė, kad Holivudas mirė, ir pasitraukė iš kino.
Davidas Holivudą kiek pergyveno, mirė 1965-aisiais, nuo kelių pasikartojusių širdies smūgių. Kino dinastiją toliau, tik jau mažajame ekrane, tęsė antrasis Davido ir Irene sūnus – televizijos prodiuseris Danielis Selznickas (1936–2024). Po Danielio mirties šių metų rugpjūtį kone šimtmetį kino ir televizijos ekranų užkulisiuose besitęsusi Selznickų istorija pirmą kartą nutrūko.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
