1930-ųjų kovo 3-iosios vakarą prie kino teatro „Palladium“, stovinčio Latvijos sostinės Rygos centre, įėjimo vyko lyg tol dar nematytas sujudimas. Įprastą kino teatro publiką: jaunuolius, darbininkiją, vidurinės klasės miestiečius, šį vakarą keitė frakuota to meto Latvijos politikos ir kultūros grietinėlė. Į kino salę ėjo net pats šalies prezidentas Gustavs Zemgals, ką jau kalbėti apie visokius pirmininkus, ministrus ir jų antrąsias puses.
Pavydžiomis akimis kino teatro slenkstį minančius žmones palydėjo plati prie jo susigrūdusių žmonių minia – bilietą į šį seansą įsigyti pavyko nedaugeliui, ne visi gavo bilietą ir į vėliau vykstantį filmo seansą. Kodėl toks sujudimas?
O sujudimui progos tikrai būta rimtos. Tą dieną „Palladium“ vyko pirmo pilnametražio latvių vaidybinio filmo „Lačplėsis“ (Lāčplēsis, rež. Aleksandrs Rusteiķis, 1930) premjera. Juosta pasakojo apie latvių galiūną, žmogaus ir lokės sūnų Lačplėsį (filme akt. Voldemārs Dimze), kuris gina Latvijos žemę nuo okupantų – juodojo riterio ir jo pakalikų. Filmas buvo paremtas to paties pavadinimo XIX a. pabaigoje rašytojo Andrejs Pumpurs (1841–1902) sukurta epine poema.
Vietos folkloru alsuojantis romantizmo epas gretai buvo pamiltas ir išgarbintas skaitytojų, „Lačplėsis“ pradėtas tituluoti nacionaliniu Latvijos tautos epu. Šiandien po Lačplėsio pavadinimu Latvijoje gali slėptis daug kas – valstybinės šventės ir apdovanojimai, sporto klubai, roko operos, alaus rūšys ir panašiai, lygiai kaip pas mus išnaudojamas Žalgirio mūšio pavadinimas ir jo data.
Atrodo, jog ir 1930-aisiais pasirodžiusio filmo pastatyme dalyvavo visa Latvija. Ketvirtadalį 40 000 latų sudariusio biudžeto padengė Latvijos vyriausybė, filmavimą tiek finansiškai, tiek žmogiškaisiais ištekliais (kariais masinėms scenoms) aktyviai rėmė Latvijos kariuomenė ir Aizsargų organizacija (latviškas mūsiškės Šaulių sąjungos atitikmuo). Skaičiuota, jog viso filmo gamybą parėmė daugiau nei 75-ios Latvijos įmonės ar organizacijos, sulaukta ir gausių privačių aukotojų aukų. Tad prie kino teatrų durų filmo premjeros dieną susirinkusi milžiniška minia neturėjo stebinti – dažnas aukotojas jautėsi turįs teisę būti premjeroje. Deja, kėdžių kiekis salėje buvo gerokai mažesnis nei filmo rėmėjų būrys.
Kviestinių politikų salėje laukė ir kita širdį glostanti smulkmena – dalis jų ekrane galėjo išvysti patys save. Filmo kūrėjai suaktualino Andrejs Pumpurs kūrinį, papildė jį netolimos Latvijos praeities vaizdais. Žiūrovai ekrane matė ne tik jiems jau pažįstamą „Lačplėsio“ siužetą, didvyrio kovą kardais su šarvuotu riteriu, tačiau ir naują siužetinę liniją, kuri rodė visai neseniai, po Didžiojo karo (1914-1918), vykusias Latvijos kovas dėl nepriklausomybės.
Dažnam filmo aktoriui teko dviguba rolė, štai Voldemārs Dimze vienose scenose vaidino kailiniuotą Lačplėsį, o kitose – jau uniformuotą savanorį Janį Vanagą, 1919-aisiais kovojantį su bermontininkais. Kad žiūrovui nebūtų per lengva sekti siužetą, įterpta dar ir 1905 m. Rusiją supurčiusios revoliucijos Latvijoje bei Didžiojo karo scenų.
Taip sakant, prieš akis pateikiama visa Latvijos kovos už nepriklausomybę istorija. Ekrane matomas ir Latvijos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. lapkričio 18 d. Kadangi tuomet jis nebuvo nufilmuotas, viską teko naujai atkurti prieš kameros objektyvą. Būtent čia ir turėjo progos pasireikšti senesni Latvijos politikos vilkai. Jie vaidino patys save, ir po daugiau nei dešimties metų „vėl“ paskelbė Latvijos nepriklausomybę.
Būtent nepriklausomos Latvijos dešimtmečiui ir buvo skirtas juosta, tik ji kiek pavėlavo pasirodyti ekranuose. Šiandien filmas atrodo stipriai vidutiniškas, žiūrovui jo siužetas gali pasirodyti perdėm painus, kai kurios scenos visai nereikalingos, personažai – plokšti ir šabloniški, tempas gana nelygus ir t. t. Tačiau savo laiku jam negailėta liaupsių, juk tai – Latvijos kino pirmagimis, tuo metu ambicingiausiasis, didžiausias, dar nematytas, tad jam daug kas buvo atleista.
Juosta Latvijoje tapo tikru hitu. Rodyta ir už jos ribų. Šaltą (-25 °C) 1931-ųjų vasario pradžią, filmas „Lačplėsis, arba Ryga liepsnoje“ (skelbtas ir kitais panašiais pavadinimo variantais), pradėtas rodyti ir Kauno kino teatre „Rambynas“. Lietuvoje filmas taip pat susilaukė susidomėjimo, Kaune kartotas tų pačių metų birželį, pasiekė ir kitus Lietuvos miestus. Na, o filmą žiūrėjusiam kultūringesniam kauniečiui ekrane išvydus latvių kalba užrašytą režisieriaus pavardę Aleksandrs Rusteiķis, galėjo ateiti ir netikėtas „nušvitimas“ – gi čia tas pats mūsų Aleksandras Rusteikis, dar visai neseniai gyvenęs ir dirbęs Kaune!
Išties pavardės Rusteikis ar Rusteika gan dažnai sutinkamos tiek šiandienos, tiek anuometinėje Lietuvoje. Ir nors „Lačplėsio“ režisierius Aleksandras Rusteikis (1892–1958) gimė Rygoje, tačiau tarp jo tėvų latvių nebuvo. Mama Augustė buvo vokietė iš Leipcigo, tuo tarpu tėvas, taip pat Aleksandras, iš Lietuvos. Pora gyveno Rygoje, čia pirma susilaukė dukters Marijos, o po penkerių metų ir sūnaus Aleksandro. Spaudžiami finansinių sunkumų netrukus po sūnaus gimimo Rygą iškeitė į Vilnių, kur apsigyveno pas Aleksandro vyresniojo gimines, turėjusius nemažą namą miesto pakraštyje.
Vilniuje, lietuviškoje Šv. Jono (dab. Šv. Jonų) bažnyčioje mažasis Aleksandras buvo pakrikštytas, šiame mieste ir augo. Panašu, jog Aleksandras krikštytas buvo net du kartus, mat liuteronė motina, nenorėdama, jog vaikai būtų krikštyti tik katalikų bažnyčioje, juos dar krikštijo ir liuteroniškai.
Dar vaikystėje Aleksandras susidomėjo astronomija ir mechanika, o kartu ir kinu, juk jis amžių sandūroje buvo tikra technologinė naujovė. Teigta, jog šeima namuose net turėjo kino projektorių, kuriuo jaunuolis kartais rodydavo gautas kino juostas. Aistra kinui atsiliepė ir mokslams, kartais jaunuolis pamokas nelegaliai iškeisdavo į apsilankymą kino teatre.
1909 m. baigęs gimnaziją Vilniuje su tėvo palaiminimu išvyko į Kyjivą studijuoti inžinieriaus-mechaniko specialybės vietos politechnikume. Čia aktyviai įsitraukė ir į studentų kultūrinį gyvenimą, vaidino studentų statytuose spektakliuose. Vieno tokio spektaklio metu Aleksandrą scenoje pastebėjo mieste gastroliavusios Maskvos teatro trupės aktoriai, po vaidinimo jį aktyviai įkalbinėję, jog tokio aktorinio talento nereikėtų švaistyti mokantis mechanikos ir inžinerijos, jį reiktų ugdyti aktorystės mokykloje. Po įtemptų svarstymų Aleksandras priėmė lemtingą savo gyvenimo sprendimą – metė techninius mokslus ir 1911 m. išvyko į Peterburgą, kur buvo priimtas į A. Suvorino teatro mokyklą.
Po kelerių metų Peterburge, 1914-aisiais, gavo pasiūlymą jungtis prie Maskvos dailės teatro trupės, tapo žymiojo teatro pedagogo Konstantino Stanislavskio mokiniu. 1915 m. kartu su Stanislavskiu vaidino A. Puškino „Mažosiose tragedijose“, Rusteikis – kompozitorių Mocartą, Stanislavskis – Saljerį. Tai – ryškiausiais A. Rusteikio vaidmuo Maskvos teatrų scenose. Čia susipažino su taip pat Stanislavskio studijoje dirbusia pianiste, koncertmeistere Ida Chvas (1892–1945), kartu susilaukė dukters Alos (1920–2008), vėliau išgarsėjusios kaip poetės.
Tačiau poros keliai greitai išsiskyrė, o Rusiją nusiaubusios revoliucijos audra nubloškė Aleksandrą Rusteikį į Uzbekiją, Taškentą, kur jis kelerius metus vadovavo miesto teatro studijai – mokė vaidybos, statė ir režisavo spektaklius. Šioje studijoje susipažino su antrąja žmona Galina, Taškente su ja susilaukė dukros Irenos (1921–1944?). Karo ir revoliucijos suirutėms aprimus atsirado galimybė sugrįžti į ženkliai politiškai ramesnę ir saugesnę Lietuvą, kuria Aleksandras Rusteikis netruko pasinaudoti.
1923-ųjų pradžioje atvyko į Kauną. Šiame mieste tuo metu gyveno ir A. Rusteikio sesuo Marija su sūnumi. Nors A. Rusteikis niekuomet nebuvo statęs operos ar baleto, solidžią kūrybinę patirtį turintis teatro aktorius ir režisierius Kaune buvo įdarbintas Lietuvos valstybės operos režisieriumi. Čia repetavo Georges Bizet „Karmen“, Antono Rubinšteino „Demoną“, buvo komandiruojamas į Berlyną, jog susipažintų su operos pastatymais Vokietijoje bei surastų fortepijoną, kurį galėtų įsigyti operos teatras.
Gana aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Štai 1924 m. kovą Kaune, Baltosios gulbės (Rotušės) salėje, skaitė paskaitą „Gaivaliniai pradai teatro mene“. Nors skelbta, jog paskaita bus skaitoma rusų kalba, tačiau, kaip prisimena A. Rusteikio duktė, jos tėvas buvo tikras poliglotas, mokėjo rusų, latvių, lietuvių, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Visgi gyvenimas naujojoje laikinojoje Lietuvos sostinėje nebuvo lengvas – didžiausia problema mieste buvo būsto klausimas.
Sesuo, pati gyvenusi nuomojamame kambaryje, Aleksandro su šeima priimti negalėjo, teko glaustis pas vaikystės draugus, o būsto trūkumo klausimai tuo metu spręsti aukštu politiniu lygiu – kaip skelbia Lietuvos centriniame valstybės archyve rasti dokumentai: „1923 m. spalių mėn. 8 d. Ministerių kabinetas nutarė pripažinti reikalingu sekvestruoti Valstybės Operos Režisieriui Rusteikiui butą“.
Režisieriaus teigimu būste turėjo gyventi 7-i asmenys. Tai – jo ir sesers šeimos. Gyvenant Kaune režisieriaus šeima dar pagausėjo, 1924 m. į pasaulį atėjo trečioji dukra Natalija.
Nors Kaune dirbo operos srityje, meilė kino menui neišblėso. Pats A. Rusteikis kine debiutavo dar 1914-aisiais Maskvoje. Atliko vieną pagrindinių vaidmenų dramoje „Bėglys“ (Беглец, rež. Aleksandras Volkovas, 1914) pagal Michailą Lermontovą. Filmas iki šių dienų išlikęs tik dalinai. Na, o kiek vėliau Taškente A. Rusteikiui kilo mintis kurti ir kino aktorių studiją. Būtent šį projektą jis pabandė įgyvendinti Kaune.
1924 m. vasarį švietimo ministrą pasiekė Aleksandro Rusteikio ir Lietuvoje gyvenusio operatoriaus, aktyvaus tarpukario Lietuvos kino kūrėjo Feognijaus Dunajevo prašymas leisti Kaune įsteigti „Kino Meno Mokyklą, siekiančią tikslo – išleisti gabių, ganėtinai išmokintų ir visapusiai išlavintų filmo artistų, kas gali duoti galimybes Pirmo Meno Kino Atelje Lietuvoje įsteigti“.
Su prašymu buvo pateiktas kino mokyklos taisyklių ir programos projektas. Užsimota plačiai – būsimi mokyklos mokiniai turėjo mokytis vaidybos, fechtavimo, važiavimo automobiliu, grimo subtilybių, kostiumo istorijos, pažinti pasaulio ir Lietuvos kultūros ir meno istoriją, narplioti kino ir fototechnikos subtilybes ir t. t. Pagrindiniais mokyklos mokytojais nurodyti jos kūrėjai – A. Rusteikis ir F. Dunajevas, tačiau numatyta, jog mokykloje dėstys ir kiti asmenys – Olga Dubeneckienė (ritmika, meloplastika, šokiai ir baletas), Petras Vaičiūnas (lietuvių kalbą), Juozapas Albinas Herbačiauskas (Vakarų Europos literatūra) ir kt.
Leidimas mokyklai kurti buvo duotas, tačiau pati mokykla taip ir neatsirado. Nežinia, kas įvyko – ar pritrūko paramos, ar pinigų. Po pusmečio Lietuvoje nebeliko ir Aleksandro Rusteikio – su šeima jis išvyko į Latviją, Rygą. Norint dirbti kino srityje Ryga tikrai atrodė patrauklesnis pasirinkimas – tai buvo didesnis, labiau industrializuotas miestas su daugiau kino teatrų, o ir savo filmų kūrybos srityje gerokai toliau pasistūmėjęs. Čia vietos operatoriai jau reguliariai kūrė ir kino teatruose rodė savos gamybos kino kronikas, kurios Lietuvoje tuo metu dar buvo retenybė.
Gal svarstykles Rygos pusėn svėrė ir asmeninės priežastys. Jūrmaloje gyveno tuo metu su vyru jau išsiskyrusi A. Rusteikio mama. Tiesa, 1926-ųjų vasarą sugrįžęs į Rygą, A. Rusteikis pernakt netapo kino filmų režisieriumi. Jis ir toliau dirbo teatre – buvo Rygos rusų teatro aktorius ir režisierius, nepamiršo ir lietuvių – mokė vaidybos lietuvių jaunimo draugijos „Rūta“ Rygoje narius.
Visgi Aleksandras Latvijoje labai greitai atsidūrė ir prieš kameros objektyvą. 1925-aisiais atliko kelis epizodinius vaidmenis visai šalia Lietuvos sienos, Daugpilyje, filmuotame išeivio iš Rusijos režisieriaus Viktoro Tružanskio filme. Čia, tuo metu Prancūzijoje gyvenęs režisierius, filmavo epinį, beveik trijų valandų trukmės, filmą pagal Jules‘io Verne‘o romaną „Mykolas Strogovas“ (Michel Strogoff, rež. Viktor Tourjansky, 1926). Daugpilyje filmuotos įspūdingos kovos scenos. Sakyta, jog joms filmuoti Latvijos kariuomenė „išnuomojo“ apie 4000 kareivių! Aleksandras Rusteikis su Viktoru Tružanskiu palaikė gerus santykius, o darbas filmavimo aikštelėje galėjo tapti puikia mokykla ir įkvėpimu – juk kovos scenų vėliau netrūko ir „Lačplėsyje“.
Kino režisieriaus karjera nebuvo lengva – teatralas rašė scenarijus latviškos tematikos filmams, kurie taip niekuomet ir neišvysdavo šviesos, kurdavo skirtingas įmones filmams kurti, per trumpą laiką jų buvo bent trys – „Latkino“, „Baltfilma“, „Stars“ (vėliau tapusi „Sfinkss“). Buvo rimtų nusivylimų.
Štai pirmasis didesnis bandymas – filmas pagal rašytojo Rūdolfs Blaumanis 1904 m. pjesę „Indranai“ (Indrāni, rež. Aleksandras Rusteikis, Alfreds Amtmanis-Briedītis 1928) buvo pradėtas filmuoti, bet dėl lėšų trūkumo taip ir liko nebaigtas. Pirmuoju proveržiu tapo 1928-ųjų lapkritį pasirodęs Latvijos Aizsargų finansuotas trumpas filmas „Apie Tėvynę“ („Par Tēvzemi“).
Jis vaizdavo šalies nepriklausomybės kovas 1919 m. ir bolševikų invaziją, taip pat supažindino Aizsargu gyvenimu. Kuriant filmą prisidėjo ir Latvijos kariuomenė. Jame vaidino nemažai A. Rusteikio kino aktorių studijos „Stars“ mokinių. Užsakovai ir žiūrovai liko patenkinti, o su gynybos sektoriumi užmegzti ryšiai netrukus labai pagelbėjo kuriant „Lačplėsį“. Po šio filmo sėkmės Aleksandras Rusteikis jau visiškai galėjo atidėti kino kūrybai, kuo ir vertėsi Latvijoje visą ketvirtą dešimtmetį.
Ketvirtąjį dešimtmetį Aleksandras Rusteikis dažnai kurdavo įvairių organizacijų užsakytus, vadinamus kultūrinius filmus. Tokių jis sukūrė daugiau nei dešimt. Jų centre dažnai atsidurdavo skirtingų Latvijos regionų etnografiniai papročiai ir tradicijos, šalies pramonė, organizacijų veikla, iškilios asmenybės.
Tarp jų – tokie filmai kaip pirmuoju garsiniu Latvijos filmu tituluota „Daugava“ (1934), vaizdavusi kelionę plaustu Dauguvos upe, ar paskutinis režisieriaus darbas, valstybės finansuotas pilnametražis vaidybinis filmas „Užtvanka“ (Aizsprosts, 1940), pasakojęs kareivio, jaunos gražuolės ir pirklio meilės trikampį. Užsakymų netrūko, nors, žinoma, daugelis asmeninių svajonių projektų, pavyzdžiui, filmas apie kelionę į kosmosą (juk buvo karštas astronomijos mylėtojas!), taip ir liko neišpildyti.
Aktyvią kūrybinę veiklą kino srityje sustabdė Latvijos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas. Karo metais Latvijos kino pramonė gerokai susitraukė, režisierius įsidarbino fotografu Jūrmaloje, kurioje tuo metu gyveno. Na, o pokariu, sovietinėje Latvijoje, darbo kino srityje režisierius gauti negalėjo.
„Lačplėsis“ buvo akivaizdžiai patriotinis, Latvijos nepriklausomybę ir kovas prieš okupantus aukštinęs kūrinys. Nenuostabu, kad visą sovietmetį filmas buvo slepiamas ir nerodomas, kaip ir menkinami bet kokie kiti nepriklausomos Latvijos pasiekimai, juk sovietai skelbė – jog viska, kas geriausia tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, buvo atnešta su komunizmu. Taip pat viešumoje buvo pamirštas ir šio filmo režisierius. Rusteikis darbavosi bendrovės „Rūpkombināts“ klubo vadovu, organizavo bendrovės darbuotojų renginius, spektaklius, koncertus. Žmona Galina dirbo kino teatro kasininke, tad filmus visa šeima žiūrėjo reguliariai. Aleksandras mirė viešoje užmarštyje 1958-aisiais nuo tuberkuliozės.
Deja, per karų ir okupacijų metus dingo ar buvo sunaikinta ir absoliuti dauguma A. Rusteikio sukurtų filmų. „Lačplėsis“ stebuklingai išliko. Jis ir jo režisierius vėl prisiminti griūvant sovietų imperijai. 1988 m. pagal epą „Lačplėsis“ sukurta Zigmārs Liepiņš roko opera tapo atgimstančios Latvijos garso takeliu, o A. Rusteikio filmas vėl pasirodė kino ir televizijos ekranuose, buvo restauruotas. Jūrmaloje, ant namo, kuriame gyveno A. Rusteikis, pakabinta atminimo lenta, jauniausios, ketvirtosios, režisieriaus dukros Tatjanos (1929–2006) iniciatyva name įrengta apie režisierių ir jo kūrybą pasakojanti ekspozicija (dabar perduota Jūrmalos miesto muziejui), taip pat pasirodė jos parašyta A. Rusteikiui skirta biografinė-atsiminimų knyga, kuria gausiai remtasi ruošiant šį straipsnį. Šiandien filmas „Lačplėsis“ yra pripažintas kaip vienas svarbiausių, pamatinių filmų Latvijos nacionalinio kino istorijoje.
Mums „Lačplėsio“ ir jo kūrėjo istorija gali tapti puikia pamoka. Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos spaudoje filmas, jo režisierius ir šio lietuviška kilmė dažnai prisiminta kaip neišnaudotas šansas. Teigta, jog ir Lietuvoje turėjome talentų galinčių kurti kino filmus, tačiau juos iššvaistėme, stipresnės kino pramonės taip ir nesukūrėme. Nacionalinio kino kelias Latvijoje taip pat buvo gana duobėtas, tačiau į filmų gamybą galiausiai aktyviai įsitraukė, ją rėmė įvairios valstybės institucijos, atskiros organizacijos, net pavieniai asmenys, tuo tarpu Lietuvoje vyko atvirkščias procesas – kinas paliktas entuziastams, didesnės valstybės paramos taip ir negavo, o valstybės prezidentas net viešai jį menkino ir ragino juo nesižavėti[1].
[„Lačplėsio“] „Režisorium buvo buv. Maskvos dailės teatro aktorius Rusteikis, sulig tautybės lietuvis. Tūlą metą jis buvo Lietuvos operos režisierium, bet lietuviai jo tinkamai neįvertino. Latvijoj gi Rusteikis įgijo visuotinos pagarbos ir jį įvertina kaipo didelį ir retą menininką. Taigi „savo žemėje pranašu negalima būti“, – situaciją liūdnai tuomet įvertino Rygos lietuvių laikraštis „Rygos balsas“.
Džiugu, jog šiandien kino padėtis Lietuvoje atrodo daug geriau, pasistenkime, jog taip būtų ir toliau, o žiūrėdami į Latviją ir prisimindami A. Rusteikį, galime sakyti: „Ei, braliukai, pusė to „Oskaro“ už „Potvynį“ (rež. Gints Zilbalodis, 2024), yra mūsų!“.
[1] Plačiau apie tai kviečiu skaityti kadaise publikuotoje straipsnių serijoje „Kinas tarpukario Lietuvoje“.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
