„Inter arma silent Musae“ (Ginklams žvangant mūzos tyli) byloja senovės išmintis. Gal ir yra tiesos, kultūra karo metais tikrai nebūna pagrindinis valdžios rūpestis, tačiau, kaip rodo ne tokios tolimos istorijos pavyzdžiai, mūzos karo metu anaiptol netyli – stiprūs, ekstremalūs išgyvenimai tampa menininkų kūrybos įkvėpimu, o dažnas civilis pasislėpti nuo rūsčios karo dienų realybės bando teatre, kino salėje ar mėgstamos knygos puslapiuose. Šią istoriją taip pat pradėsime nuo karo – 1914-1918 m. vykusio Didžiojo karo, šiandien geriau žinomo Pirmojo pasaulinio karo pavadinimu.
Prasidėjęs karas gerokai sujaukė ir Kaune gyvenusios Kadisonų šeimos gyvenimą. Kaunas buvo miestas-tvirtovė, o antisemitinė carinės Rusijos vadžia niekuomet palankiai nežiūrėjo į žydus, matė šiuos kaip potencialią grėsmę imperijai. Tad netrukus po to, kai prasidėjo Didysis karas, visi žydai iš Kauno buvo ištremti, kad šiukštu neatskleistų priešui kokių tvirtovės paslapčių, neapnuodytų šulinių, ar dar kokių nedorybių nepridirbtų.
Kadisonų šeima – tėvas Leibas, motina Chana ir trys vaikai – buvo priversti persikelti iš Kauno į Vilnių. Jame Leibas Kadisonas (1881–1947) ir ėmėsi darbo prakalbinti mūzas. Tai daryti jis jau seniai turėjo patirties. Jaunystėje kūrė įvairiausias parduotuvių ir firmų iškabas, po to ėmėsi scenografijos, o nuo 1906 m. ir pats režisuodavo žydų teatro pastatymus Kaune, aktyviai veikė 1907 m. įkurtoje Kauno žydų dramos ir muzikos draugijoje. Panašią veiklą Leibas tęsė ir ištremtas į Vilnių.
Miestą užėmus vokiečių kariams išsirūpino leidimą čia steigti teatro trupę ir kartu su kitais 1915-aisiais įkūrė žymiausia pasaulyje tapusią jidiš teatro trupę, šiandien labiausiai žinomą „Vilniaus trupės“ (jid. Vilner trupe) vardu. Trupėje dirbo ir pats, ir jo jauniausia dukra Liuba (angl. Luba Kadison, 1907–2006), bet kol kas Kadisonus palikime nuošalyje, mat šis straipsnis skirtas ne jiems, o žinomiausiam žymiausios jidiš teatro trupės artistui – Josefui Bulofui (angl. Joseph Buloff, 1899–1985), kuris, kaip galima spėti iš to, jog straipsnis publikuojamas serijoje „Lietuviai pasaulio ekranuose“, paliko pėdsaką ne tik teatro scenoje, bet ir kino pasaulyje.
Josefas Bulofas gimė 1899-aisiais Vilniuje, senoje Vilniaus žydų šeimoje. Tiesa, tuomet jis dar nebuvo Bulofas, gimimo metrikose įrašytas kaip Samuelis Bulkinas, Benjamino ir Saros Bulkinų vaikas. Tėvas Benjaminas buvo kailininkas – siuvo, taisė, tvarkė, pardavinėjo įvairius kailinius drabužius. Kaip prisiminė Josefas, ankstyvos vaikystės dienas jis leisdavo turgaus aikštėje, prie šiukšlių konteinerio, su kitais vaikais kurdami savo „turgų“, tarpusavyje pardavinėdami, keisdami įvairius vaikiškus „lobius“ – sagas, akmenukus, smėlio pyragus. Nuo mažens dažnai pasinerdavo į fantazijų pasaulį, turėjo ir aktoriaus gyslelę – mėgo įsikūnyti į vieną ar kitą knygos, kino filmo personažą, turėjo puikią atmintį, tad nesunkiai įsimindavo veikėjų žodžius, o po to ruošdavo vaidinimus savo draugams ar klasiokams.
Aktoriaus karjerą taip pat pradėjo turgaus aikštėje – būdamas paaugliu buvo įtrauktas į vieną iš savo plevėsos dėdės avantiūrų, kurios metu Lukiškių aikštėje turėjo dalyvauti magijos šou, vaidinti senuką Sibiro magą. Tiesa, šių atsiminimų nereikėtų priimti už gryną pinigą, mat fantazuoti Josefas mėgo ir suaugęs. 1916 m. vasarį Lukiškių aikštėje stovėjusiame Cirko paviljone įvyko ir kitas debiutas, čia Žydų dramos artistų susivienijimas (jid. Farejn fun Jidiše Dramatiše Artistn, FADA), vėliau žinomas kaip „Vilniaus trupė“, viešai atliko savo pirmą spektaklį – Sholemo Ascho komediją „Kraštietis“ (Der Landsman, 1911).
Tarp pirmojo „Vilniaus trupės“ spektaklio aktorių nei Samuelio Bulkino, nei Josefo Bulofo nerasime, tuomet jis trupėje dar nevaidino. Tvirtam paaugliui karas nebuvo patogus metas meninei kūrybai, tik pasirodyk gatvėje ir žiūrėk – iškart prisistatys koks uniformuotas pareigūnas pasidomėti, ką tu veiki gyvenime, ar dirbi, ar mokaisi, o gal visgi geriau pasitarnautum kokiais kariniais tikslais… O valdžios ir uniformos Vilniuje keitėsi greitai – rusai, vokiečiai, lietuviai, komunistai, lenkai – tik spėk gaudytis.
Josefui teko „pasitarnauti“ ne vienai pusei, tiesa, be didelio entuziazmo, kaip pats teigė, gyvam išlikti padėjo tai, jog mokėjo kelias skirtingas kalbas, skaityti, tad galėjo būti naudingesnis kaip vertėjas, o ne kaip patrankų mėsa. O kai nesislapstydavo ar netarnaudavo kokiam naujam krašto šeimininkui, spėdavo ir pavaidinti. Visgi prie žymiosios „Vilniaus trupės“ aktorius prisijungė tik 1920-aisiais, tuomet grupė jau buvo persikėlusi į Varšuvą, kurioje atsidūrė ir iš Lenkijos kariuomenės paleistas Bulofas.
Prasidėjo intensyvus teatrinės kūrybos laikotarpis. Atrodo, jog „Vilniaus trupėje“ vyravo kolegiška, demokratiška atmosfera, išskirtinių žvaigždžių čia nebuvo – viename pastatyme galėjai vaidinti pagrindinį vaidmenį, o kitame – jau tik mažą epizodinį. Kaip ir kiti žydų teatrai, „Vilniaus trupė“ buvo mobilus teatras, daug judėjo, leisdavosi į ilgus turus, trupės veiklai nebuvo svarbios valstybių sienos, jos buvo aktualios tik tiek, kiek pastangų reikėdavo įdėti norint jas kirsti, mat teatro veiklos geografija buvo labai plati – kur yra didesnė jidiš kalba kalbančių žydų bendruomenė, ten savo pasirodymus ir bandydavo rengti teatras. Žinoma, tai galėjo atsiliepti trupės atliekamam repertuarui – reikėjo statyti populiaresnius, lengviau suprantamus kūrinius, jog šie būtų prieinami plačiai publikai, tiktų tiek dideliam miestui, tiek mažesniam miesteliui.
J. Bulofas spėjo suvaidinti ir garsiausiame teatro pastatyme – žydų folkloru ir mitologija paremtoje S. Anskio dramoje „Dibukas“, kurią „Vilniaus trupė“ pastatė pirmoji, 1920-ųjų gruodžio 9-tą, praėjus mėnesiui po iškilaus rašytojo mirties. Šis spektaklis tapo savotiška teatro vizitine kortele, pirmuosiuose jo pastatymuose J. Bulofas atliko du nedidelius (ješivos studento Henecho ir „kupriaus“) vaidmenis. O kaip pats teigė, ryškiau pastebėtas ir įvertintas buvo kitame S. Anskio veikalo pastatyme, autoriaus taip ir nebaigtoje dramoje – „Diena ir naktis“ (Tog un Nakht), pastatytoje 1921-ųjų lapkritį. Su „Vilniaus trupe“ gastroliuodamas po Europą J. Bulofas jau naudojo nebe tikrąjį savo vardą, o sceninį slapyvardį, jį skliaustuose randame ir 1922 m. jam išduotame Lenkijos žydų aktorių draugijos pažymėjime, kuriame aktoriaus vardas užrašytas – Samuel Bułkin (Bułow).
Vaidinant trupėje artimiau bendravo ir su Kadisonais. Trupės įkūrėjas Leibas Kadisonas pats režisavo kai kuriuos spektaklius, kuriuose vaidino Bulofas, kartu su juo dalinosi scena, vis dažniau scenoje pasirodydavo ir jauniausia trupės narė – Leibos dukra Liuba. Tarp jos ir Josefo užsimezgė ne vien tik kolegiški santykiai, 1925-aisiais, Liubai sulaukus 18-kos, pora atšventė vestuves. Jos vyko Rumunijoje, Galacio (Galați) mieste, mat nuo 1923 m. būtent Rumunija tapo pagrindiniu trupės veikimo centru. 3 deš. viduryje „Vilniaus trupės“ vardas tarp Europos žydų buvo taip gerai žinomas, jog juo dalinosi net keli aktorių kolektyvai.
Kai viena oficiali „Vilniaus trupė“ šventė Josefo ir Liubos vestuves Rumunijoje, kita oficiali trupė vaidino Didžiojoje Britanijoje ir ruošėsi keliauti į kitą vandenyno pusę, į Ameriką. Prie šios aktorių grupės norėjo prisijungti ir trupės įkūrėjas Leibas su žmona, tad prieš tolimą kelionę laimindamas jaunos dukros santuoką tėvas džiaugėsi – Europoje ji neliks viena, turės tėvams gerai pažįstamą vyrą, kartu lengviau įveiks sunkumus. Tačiau po tėvų išvykimo nepraėjus nė dvejiems metams, kelionės į JAV idėja susižavėjo ir patys jaunavedžiai. 1927-aisiais (kitur nurodoma 1926-aisiais) paliko trupę ir taip pat išvyko į JAV.
„Vilniaus trupei“ Amerikoje sekėsi gerokai prasčiau nei Europoje. Į JAV išvykusi trupės atšaka amerikietiškam šou pasaulyje neprasimušė ir greitai išsibarstė. Tad į Niujorką atvykę Josefas ir Liuba čia prie „Vilniaus trupės“ prisijungti jau nebegalėjo. Tačiau dar prieš išvykdami jie jau turėjo kvietimą iš „Jidiš meno teatro“ (Yiddish Art Theatre) Niujorke įkūrėjo Maurice‘o Schwartzo prisijungti prie jo teatro kolektyvo, ką netrukus ir padarė. Greitai suprato, kuo darbas Europoje skyrėsi nuo JAV – jei „Vilniaus trupė“ buvo artimas aktorių kolektyvas, kartu ieškojęs meninių sprendimų, ilgai ruošdavęs pastatymus, tai čia aktoriai dažniausiai buvo samdomi trumpam laikotarpiui ir mokytis vaidmenis neretai pradėdavo likus vos savaitei iki premjeros.
Jautėsi ir kultūriniai skirtumai – JAV publikai švari literatūrinė Europoje išgryninta jidiš kalba skambėjo neįprastai, skyrėsi teatrų repertuaras (dar daugiau komercijos!), bet bent jau apie tokią sceną ir techniką kaip Niujorke „Vilniaus trupės“ nariai Europoje galėjo tik pasvajoti.
Visgi Josefui svarbiau buvo ne pelnas, o kūrybinė laisvė, todėl Niujorką iškeitė į Čikagą, kurioje tapo mėgėjiškos teatro trupės – Yiddish Dramatishe Gesellschaft – meniniu vadovu. Pats rinko trupės repertuarą, dažnai eksperimentinį, nors dėl to nuolat teko sukti galvą, kaip toliau sudurti galą su galu. Po kelerių metų, 1930-aisiais, vėl grįžo į Niujorką, čia, Bronkse, vėl bandė atkurti amerikietišką „Vilniaus trupės“ atšaką, tačiau nieko nepavyko – po vieno sezono užmačias teko mesti. 1931-aisiais teatralai buvo išprašyti iš JAV – baigėsi visos darbo vizos, o ilgiau jų pratęsti negalėjo.
Tiesa, prieš grįždamas į Rumuniją Niujorke spėjo sudalyvaut ir dar kitokioje veikloje – nusifilmuoti filme. Jei Holivudas buvo JAV kino sostinė, tai Niujorkas tikrai buvo JAV jidiš kino sostinė. Auksiniu jidiš kino laikotarpiu, 1936–1939 m., šiame mieste sukurti bent 24 filmai šia kalba. J. Bulofas kine debiutavo 1930-aisiais, trumpametražėje komedijoje „Batsiuvio meilė“ (jid. Schuster Liebe, 1930), režisuotoje legendinio jidiš filmų režisieriaus ir prodiuserio, nuo 1912 m. kine dirbusio išeivio iš Odesos, Sidney M. Goldino (tikr. Samuel Goldstein). Deja, šiandien apie J. Bulofo kino debiutą informacijos mažai.
Europoje Josefas ir Liuba bei jos tėvai toliau vaidino Rumunijoje, tačiau čia ilgai neužsibuvo – Amerika vis dar traukė. Gelbėjo aktorių kūrybai simpatizavęs JAV konsulas Bukarešte. Jis pasirūpino dokumentais ir šeima vėl grįžo į JAV. Kadangi JAV tuo metu visu pajėgumu siautė Didžioji ekonominė krizė, Josefas susigundė pasiūlymu išvažiuoti į ilgą vaidybinį turą Pietų Amerikoje. Jo sėkmė – pačiam buvo netikėtumas. Publika nebuvo išlepinta, gerai priėmė europietį aktorių, o ir vaidinti jis galėjo rimtesnius vaidmenis nei Niujorke. Jam taip patiko, jog vėliau mielai dar ne kartą grįžo ilgiems mėnesiams vaidinti Argentinoje ar Brazilijoje. Krizei nurimus toliau vaidino JAV jidiš teatrų pastatymuose, o nuo ketvirto dešimtmečio vidurio vis dažniau pasirodydavo ir Brodvėjaus pastatymuose anglų kalba.
Brodvėjuje debiutavo 1936-aisiais, pirmųjų didesnių sėkmių sulaukė pačioje 5-ojo dešimtmečio pradžioje, o tikrą „aukso puodą“ laimėjo 1943-aisiais. Tų metų kovą Brodvėjuje pastatytas miuziklas „Oklahoma!“, pirmasis bendras kompozitoriaus Richardo Rogerso ir libretisto Oscaro Hammersteino II darbas, kurie vėliau kartu sukūrė tokius Brodvėjaus hitus kaip „Karalius ir aš“ (The King and I, 1951) ar „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, 1959).
„Oklahoma!“ taip pat tapo milžinišku hitu, miuziklas Brodvėjuje be pertraukos rodytas ištisus 5-rius metus, per juos atliktas 2216 kartus. J. Bulofas jame vaidino persų prekeivį Ali. Vaidmuo nebuvo pagrindinis, tačiau tikrai svarbus, turėjęs ir įsimintiną solo muzikinį numerį, dainą „Tai skandalas“, kurią Bulofas atlikdavo pusiau dainuodamas pusiau kalbėdamas.
„Oklahomoje!“ J. Bulofas išsilaikė bene ilgiausiai iš visų premjerinių miuziklo aktorių – daugiau nei trejus metus. Brodvėjaus sėkmė leido lengviau atsidusti – Josefui su Liuba persikelti į didesnį butą, mažiau sukti galvą dėl pinigų, juolab jog dabar pora turėjo ir vaiką – 1942-aisiais susilaukė dukters, vienturtės Barbaros. Žinoma sėkmę temdė įvykiai Europoje – tuo metu, kai Bulofas išgarsėjo miuzikle „Oklahoma!“, didesnė dalis Europoje likusių jo draugų, giminių, „Vilniaus trupės“ narių jau buvo išžudyti nacių ir jų pagalbininkų.
Sėkmė Brodvėjuje atvėrė duris ir į kiną. Nors J. Bulofas ir niekuomet nesiekė iškeisti scenos į kiną. Aktyviau jame vaidino 1941-1957 m., tačiau šiuo periodu pasirodė tik 9-iuose kino filmuose, kuriuose atliko ne pagrindinius, o antraplanius ar epizodinius vaidmenis. Visgi tarp filmų, kuriuose vaidino J. Bulofas, galima atrasti tikrai įdomių kūrinių, taip pat padedančių suprasti ir to laiko JAV kino pasaulį.
Štai antrasis aktoriaus filmas anglų kalba, 1941-ųjų romantinė muzikinė komedija „Jie susitiko Argentinoje“ (They Met in Argentina, rež. Leslie Goodwins, Jack Hively). Jame J. Bulofas suvaidino argentinietį Santiagą – dėl savo akcento Holivude visuomet buvo priverstas vaidinti užsieniečius. Drama atspindėjo trumpą Holivudo laikotarpį, kai dėl Europoje įsisiautėjusio Antrojo Pasaulinio karo JAV nebegalėjo į ją sėkmingai eksportuoti filmų, dėl to industrija prarasdavo nemažai anksčiau turėto pelno. Holivudo studijos ieškojo kitų kraštų, kuriuose galėtų padidinti savo pelną, kaip vienas tokių matyta Pietų Amerika. Tad studijos pradėjo „kepti“ filmus, kurių veiksmas vyko Pietų Amerikoje, tikėdamiesi taip bent iš dalies padengti nuotolius.
Vienas iš tokių ir buvo „Jie susitiko Argentinoje“. JAV kritikai filmą maišė su žemėmis – neva tai tik greitai sukirptas prastas miuziklas. Visa tai būtų nieko, jei filmas kaip tikėtasi būtų uždirbęs kalną pinigų Pietų Amerikoje. Tačiau kur tau – ir čia nesisekė. Pasirodo, kad tos pačios Argentinos kino teatruose jau ir taip dominavo Holivudo filmai, tad filmai su „vietine“ tematika naujų žiūrovų būrių nesutraukė, kas norėjo ir galėjo sau leisti jau ir taip dažniausiai žiūrėjo amerikietiškus filmus. Kaip greitai studijos „užsikrėtė“ Pietų Amerikos tematikos filmais, taip greitai visos ją ir metė.
Finansinė nesėkmė savu laiku buvo ir paskutinis iš 9-ių filmų, 1957-aisiais pasirodęs miuziklas „Šilkinės kojinės“ (Silk Stockings, rež. Rouben Mamoulian). Nors filmas finansiškai nesėkmingas, tačiau liaupsintas tiek anų dienų, tiek šiandienos kino kritikų, bei puikiai prisimenamas kino istorikų. Filmo nesėkmę lėmė besikeičiantys laikai ir publika, o ne jo turinys ir kokybė. Tai – vienas paskutiniųjų klasikinio Holivudo laikotarpio miuziklų, su tikra kino miuziklo ikona – aktoriumi Fredu Astaire‘u. Filmo pabaigoje aktorius sutrypė savo cilindrą, tai buvo simbolinė scena. Netrukus po filmo premjeros F. Astaire‘as pareiškė baigiąs karjerą kino miuzikluose (per 25 metus lig tol buvo nusifilmavęs bent 30-yje).
Juostos nesėkmės priežastis dalinai buvo įvardintos ir pačiame filme. Įsimintiname aktorių Fredo Astairo ir Janis Paige atliekamame muzikiniame numeryje „Stereofininis garsas“ (muzikos ir žodžių autorius Cole Porter) aktoriai dainavo, jog šiais laikai publikai neberūpi filmo turinys, o tik stereofoninis garsas, plačiaekranis ir spalvotas vaizdas, kitaip – techniniai triukai, specialieji efektai. Tiesa, visą tai filmas turėjo, bet ir tai jo neišgelbėjo – pokariu JAV išgyveno aukso amžių, žmonės masiškai gimdė vaikus, kraustėsi į namus užmiesčiuose, toli nuo kino teatrų, namuose visagale tapo žaibišku greičiu plintanti televizija, retas Holivudo filmas sulaukdavo didelės sėkmės, o tie, kas sulaukdavo – dažnai nebeatitiko klasikinio Holivudo formulių, kurias griebėsi kopijuoti televizija.
„Naujasis Holivudas“ siekė žmones grąžinti į kino teatrus šokiruojančiomis, skandalingomis ar sunkiomis temomis, seksualizuotais ar smurtiniais vaizdais, kurių nebuvo galima rodyti visai šeimai televizijoje. Šiandien, kitokiame kontekste, filmas žiūrisi daug geriau – puiki techninė kokybė ir pastatymas, muzika ir nepriekaištinga choreografija, lengvas sąmojis, jokio nereikalingo smurto ar nuogybių – tikras klasikinio Holivudo perlas, retenybė nūdienos kino kontekste!
Juostoje pasakojama apie amerikiečių prodiuserį Styveną (akt. Fred Astaire), kuris Paryžiuje savo naujam filmui įdarbino čia besilankantį žymų sovietų kompozitorių (akt. Wim Sonneveld). Tačiau sovietų valdininkai Maskvoje pradėjo įtarinėti, jog kompozitorius per daug susižavėjo supuvusiu Vakarų kapitalizmu ir užsimojo jį bet kokia kainą susigrąžinti į „motušę Rusiją“. Tuo reikalu išsiunčiami trys komisarai vyrai, tačiau, kai ir jie pradingsta Paryžiaus salonuose ir restoranuose, imamasi „sunkiosios artilerijos“ – susigrąžinti kompozitoriaus pasiunčiama pati griežčiausia ir ištikimiausia partijai komisarė Ninočka (akt. Cyd Charisse). Ar ir ji pasiduos kapitalizmo, o gal Styveno vilionėms?
Josefas Bulofas filme atliko vieno iš trijų sovietų komisarų vaidmenį, turėjo nuostabius partnerius – vengrų aktorių Peterį Lorre (geriausiai žinomą kaip žudiką iš Fritzo Lango 1931-ųjų filmo „M“) ir Brodvėjaus kolegą, aktorių, dainininką Julesą Munshiną. Kartu jie sudarė įsimintiną komišką ir muzikinį trio, kuris savo muzikiniuose numeriuose net apdainavo kaip sovietų vadovybė jį ištrems į Sibirą… Filmas griežtai pajuokė SSRS politiką, juk kurtas buvo pačiame Šaltojo karo įkarštyje.
Gerokai kitoks paskutinis kino filmas, kuriame vaidino J. Bulofas – „Raudonieji“ (Reds, rež. Warren Beatty, 1981). Epinių apimčių istorinis-biografinis filmas pasakojo apie amerikiečių žurnalistą, tapusį revoliucionieriumi, Johną Reedą (1887-1920 m., akt. Warren Beatty). Žurnalistas stebėjo, aprašė ir įsitraukė į revoliucinius judėjimus Meksikoje ir Rusijoje. 1917-ųjų revoliucija Rusijoje čia aklai nekritikuojama, o bandoma pavaizduoti realistiškai, su daugybe vidinių prieštaravimų, taip pat vaizduoti ir XX a. pradžios JAV socialistų ir komunistų judėjimai.
1957-aisiais, kai JAV dar tik neseniai buvo praūžusi „Raudonosios panikos“ banga, kurios metu Holivude ir valstybės institucijose ieškoti ir iš darbo išmetinėti galimi komunistai, toks filmas tikrai nebūtų sukurtas. O štai 1981-aisiais jis surinko įspūdingą Holivudo aktorių – Warrenas Beatty‘s, Diane Keaton, Jackas Nicholsonas – komandą, ir net buvo rodytas Baltuosiuose rūmuose prezidentui Ronaldui Reaganui. J. Bulofas čia vaidino komišką personažą, senuką, kuris į Rusiją važiuojančiame traukinyje moko J. Reedą rusų kalbos ir nesustodamas pasakoja anekdotus, aktorius savo scenose laisvai kalbėjo angliškai ir rusiškai, kalba kurią prisiminė dar nuo vaikystės Vilniuje laikų.
Filmas „Raudonieji“ įdomus ir kitu aspektu – brangus (32 mln. USD biudžetas), epinis Holivudo kūrinys iš tiesų buvo labai eksperimentinis. Ekrane vykstantį „istorinį“ veiksmą dažnai filme pertraukia „modernūs“ epizodai – pasirodo senjorai, kurie prieš kamerą pasakoja savo prisiminimus apie įvykius, aplinką, kuri matoma filme. Tai gyvi likę J. Reedo amžininkai, draugai, ar priešai, jų komentarai ne tik papildo filme rodomą veiksmą, jie neretai jam (ar kitų amžininkų komentarams) prieštarauja, o kartais tiesiog konstatuoja, jog „visiškai to neprisimena“.
Taip parodoma, kokie sudėtingi, daugiasluoksniai, prieštaringi gali būti istoriniai įvykiai, ir primenama, jog linijinis, vientisą ir nuoseklią istoriją pasakojantis filmas, nebūtinai yra geriausias istorijos mokytojas. Filmo autoriai surinko ir į filmą inkorporavo daugiau nei 30-ies tokių amžininkų interviu, atliko didelį ir gilų istorinį tyrimą, tam pasitarnavo filmo istorikas konsultantas – Robertas A. Rosenstone‘as, šiandien, žinomas ir kaip vienas ryškiausių istorikų, svarsčiusių apie kino ir istorinės vaizduotės santykį. Neabejotina, jog ir J. Bulofas būtų turėjęs ką papasakoti apie revoliucinę Rusiją, tačiau jis filme dalyvavo kaip aktorius.
Dažniau nei didžiajame kino ekrane J. Bulofas pasirodydavo mažuose televizorių ekranuose. Nuo 1950-ųjų reguliariai vaidino televizijoje, atlikdavo epizodinius vaidmenis įvairiuose televizijos serialuose, TV filmuose, dalyvavo laidose. Tarp jų būta ir ilgalaikio darbo, pavyzdžiui, dirbo 44-iose (iš 46-ių) situacijų komedijos „Dvi merginos Smit pavarde“ (Two Girls Named Smith, 1951) serijose, kuriose vaidino merginų kaimyną ir patarėją – bohemišką poetą. Serialas savu laiku gerai vertintas TV apžvalgininkų. Taip pat pasirodė ir keturiose, vienos pirmųjų JAV televizijoje situacinių komedijų, „Goldbergai“ (The Goldbergs, 1949–1956, prieš tai, 1929–1946 m. transliuotas kaip radijo serialas) serijose, beje, šiame seriale vaidino ir su savo žmona Liuba. Taigi, stovėjo ir modernių šiandienos televizijos sitkomų ištakose.
Iš viso, pradedant pirmuoju vaidmeniui jidiš filme 1930-aisiais, iki savo mirties 1985-aisiais Josefas Bulofas sukūrė beveik 40 vaidmenų kine ir televizijoje. Be viso to, nuolat vaidino teatre – tiek jidiš, tiek anglų kalba Brodvėjuje, aktyviai gastroliavo, dažnai vaidino Izraelyje ir Pietų Amerikoje. Teatras buvo pagrindinė aktoriaus aistra, o ypač – jidiš teatras.
Kaip pats teigė, „uždirbdavau pinigus amerikiečių scenoje ir užkasdavau juos jidiš teatre“. Apsigyvenęs JAV aktorius Vilniuje jau nebeapsilankė, tačiau palaikė ryšius su litvakais visame pasaulyje, buvo geri bičiuliai su Kaune gimusiu dailininku Neemija Arbitblatu (1908–1999), ir šiandien Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas Neemijos Arbiblato tapytas Josefo Bulofo portretas.
J. Bulofas mirė 1985-aisiais Niujorke. Paliko gražius jidiš kalba rašytus atsiminimus apie savo vaikystę Vilniuje. 1991-aisiais jie išleisti anglų kalba[1], tikrai verti būti išleisti ir lietuviškai. Taip pat didelį jidiš teatro archyvą, perduotą Harvardo koledžo bibliotekai (Harvard College Library). J. Bulofo žmona Liuba buvo paskutinė likusi gyva „Vilniaus trupės“ narė, apie trupės veiklą, asmeninį gyvenimą, ji taip pat paliko atsiminimų knygą[2]. Po vyro mirties, 1986-aisiais, lankėsi Vilniuje, mirė 2006-aisias.
[1] Joseph Buloff. „From the Old Marketplace. A Memoir of Laughter, Survival, and Coming of Age in Eastern Europe“. Cambridge/London: Harvard University Press, 1991
[2] Luba Kadison, Joseph Buloff, Irving Genn. „On Stage, Off Stage. Memories of a Lifetime in the Yiddish Theatre“. Cambridge: Harvard University Library, 1992.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
