„Kaip kasdien pateka saulė, kaip kasmet keičiasi metų laikai, taip organiškai Ispanijoje minima Semana Santa (Didžioji savaitė), kurios metu nuo viduramžių vykstančios religinės procesijos pritraukia tūkstančius žmonių“, – sako filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ kūrėjai. Prieš kelerius metus jie dvi savaites gyveno Valjadolide, filmavo vietinę broliją ir įamžino įspūdingą velykinio laikotarpio procesiją, kurios metu miesto gatvėmis nešamos kelis šimtus kilogramų sveriančios skulptūros.
Balandžio 10 d. į Lietuvos kino teatrus atkeliaujančiame meninės dokumentikos filme režisierė Aistė Žegulytė žiūrovus kviečia pasigrožėti meno kūriniais, jų restauracijos procesu ir įstabiai nufilmuotais viską apraizgančiais mikroskopiniais grybais. Viena iš filmo siužeto linijų atvingiuoja iš Ispanijoje vykstančios Didžiosios savaitės renginių.
„Procesija Valjadolide man buvo svarbi kaip žmonių bendruomenės ritualas. Čia veikia nebe asmuo kaip asmenybė, o visa apjungianti bendruomenė, ir tu jauti bendrą žmonių energiją, kuri teka miesto gatvėmis lyg lava. Norėjosi tai perteikti ir filme. Svarbu, kad taip susirenkama jau šimtus metų, bendrystėje atliekami ritualai, kuriais tarsi nugalima mirtis, kad būtų galima švęsti gyvenimą. Procesijų dalyviai patiria tai, kas amžina ir nesunaikinama. Semana Santa Ispanijoje – visuotinė religinė šventė ir manau, kad vietos žmonėms svarbu išjausti šį ritualą tam, kad išsaugotų bendrystę“, – sako A. Žegulytė.
Valjadolide – lyg laiko kapsulėje
Apie unikalią ritualinę procesiją filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ režisierei papasakojo operatorius Vytautas Katkus, kuris viešėdamas Valjadolido kino festivalyje išgirdo daugybę pasakojimų apie Semana Santa unikalumą
„Su Aiste filmavome meno kūrinių restauravimą, freskas bažnyčiose, mumifikuotus palaikus. Pagalvojau, kad iš gilios praeities atkeliavęs ir daugybę metų vykstantis ritualas galėtų praturtinti filmą tiek vizualumu, tiek savo istoriniu autentiškumu. Aistei idėja patiko ir internete puolėme ieškoti vaizdų“, – pasakoja V. Katkus.
Valjadolidas operatoriui pasirodė magiškas miestas, kuriame pasijunti lyg atsidūręs laiko kapsulėje, ypač į procesiją įsimaišius turistams. Atrodo, lyg nusikeli kelis šimtus metų atgal, o atsitiktiniai praeiviai tave sugrąžina į dabartį.
Įsileido vietinė brolija, prisiminė A. Sabonį
Filmo kūrėjai, padedant ispanakalbiams draugams, susisiekė su keliomis vietinėmis brolijomis. Viena seniausių, įkurta dar 1596 m., Mūsų Tėvo Jėzaus iš Nazareto atgailos brolija (Insigne Cofradía Penitencial de Ntro. Padre Jesús Nazareno de Valladolid) sutiko kūrėjus priimti ir leido fiksuoti visą procesiją – nuo pasiruošimo, autentiškų drabužių apsirengimo, vėliavų išskleidimo, nešamos skulptūros iškėlimo iš bažnyčios iki iškilmingo keliavimo miesto gatvėmis, skambant lydinčio orkestro atliekamai muzikai.
Kūrybinė komanda Valjadolide praleido dvi savaites, kur ne tik stebėjo brolijos gyvenimą, bet ir nuosekliai tyrinėjo procesijos maršrutą, ieškodama vietų, pavyzdžiui, privačių apartamentų balkonų ar Valjadolido katedros bokšto, iš kurių būtų tinkamiausia įamžinti šį unikalų reginį.
„Per dvi savaites su vietine brolija labai susidraugavome, jie mums leido filmuoti visą procesiją ir pasiruošimą jai ir beveik nekėlė jokių reikalavimų – tik išlikti pagarbiems. Tai galėtų paneigti sklandančią nuomonę, kad religinės bendruomenės yra labai uždaros, sunkiai įsileidžia nepažįstamus žmones“, – pasakoja filmo prodiuserė Migla Butkutė.
„Brolijos nariai prisiminė, kad Valjadolido komandoje žaidė Arvydas Sabonis, turbūt tai mums irgi pridėjo pasitikėjomo taškų. Be to, vienas iš mūsų garso režisierių gyveno Ispanijoje, o tai leido lengviau komunikuoti su vietiniais ir filmavimo metu greitai išspręsti kylančius iššūkius“, – priduria režisierė A. Žegulytė.
Didžiosios savaitės metu Valjadolido gatvėmis savo bažnytines skulptūras nustatytais miesto maršrutais neša daugiau nei dešimt brolijų. Dalies jų keliai susikerta. Kiekvienoje eisenoje dalyvauja po kelis šimtus kiekvienos brolijos narių, o keliasdešimčiai iš jų pamainomis tenka ant pečių laikyti kelis šimtus kilogramų sveriančias pilnavidures viduramžius menančias skulptūras.
Ritualas įsišaknijęs lyg grybų augimas žemėje
Daug laiko praleidę su ispanais filmo kūrėjai pastebėjo, kokią reikšmę turi vietinės brolijos. Pasak režisierės A. Žegulytės, brolija nėra vien tik apie religiją, o apie bendruomenę – jose stipriai jaučiama brolybė, pasitikėjimas vienas kitu, kultūra.
„Ritualas Valjadolide ir brolijos gyvenimas įsišaknijęs taip pat stipriai, kaip grybų augimas žemėje. Be to, filme norėjosi parodyti, kaip skirtingai mes ir ispanai tęsiame ir puoselėjame savo ritualus. Ispanijoje jie tokie teatrališki ir didingi, pas mus – kuklūs, bet savotiškai mieli“, – pasakoja režisierė.
Kaip atrodo operatoriaus V. Katkaus įamžintos Didžiosios savaitės procesijos Valjadolide kartu su minia keliaujant miesto gatvėmis – Aistės Žegulytės meninės dokumentikos filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ nuo balandžio 10 d.
Filmą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ platina „Lokys, liūtas ir šakelė“, prodiuseriai – lietuvių „Studio Uljana Kim“ kartu su Prancūzijos kompanija „To Be Continued“ ir latvių „Studio Locomotive“. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino centras CNC, Latvijos nacionalinis kino centras bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmo viešinimą dalinai finansuoja Lietuvos kino centras.
Filmo anonsas: