fbpx
Lietuviški filmai

Lietuvos jubiliejus ir jam skirti filmai: ar antroji metų pusė buvo dosnesnė?

Kadras iš filmo „Grybų karas“

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga finansinę paramą gavo septyniolika kino projektų. Jų sąrašą – visa sukakties minėjimo filmų programą – galite rasti Lietuvos kino centro tinklapyje. Rugsėjį Kinfo.lt autorė Auksė Podolskytė jau rašė apie anksčiau pasirodžiusius vaidybinius, animacinius, dokumentinius filmus. Dalis projektų pakliuvo į sudėtingą ir dažnai išsitęsiantį filmų kūrimo procesą ir todėl didžiuosius ekranus pasieks tik 2019-ais metais. Kad laukimas neprailgtų, trumpai supažindinsiu su antrojoje metų pusėje pristatytais filmais bei užsiminsiu, ko galima laukti kitąmet.

Animacinis filmas „Grybų karas“ (rež. Antanas Skučas)

Mažiausiems bei nostalgijoms kupiniems skirtas „Grybų karas“ vaizdu paverčia tradicinę Justino Marcinkevičiaus poemą.

„Grybų karas“ su Lietuvos šimtmečiu turi tiek pat bendro, kiek ir J. Marcinkevičius, t. y. praktiškai nieko. Bet jeigu manysime, jog vasario 16-oji ir kovo 11-oji skiriasi labiau vienu mėnesiu nei septyniasdešimt dvejais metais, o juk ir valstybinė reikšmė vienodos svarbos, tuomet viskas susidėlioja į savo vietas. J. Marcinkevičiaus asmenybę galima vertinti įvairiai, tačiau daugelio žmonių akyse jis išlieka svarbiu Sąjūdžio laikų veikėju. Gal šiame kontekste „Grybų karas“ pasiūlys reflektuoti ir diskutuoti apie Nepriklausomybę, jos herojus. O jeigu ir ne – užtat kokį baravyką mums nupiešė A. Skučas!

Visą filmą galite pamatyti „Vimeo“: 

Dokumentinis filmas „Išeiti iš namų“ (rež. Miglė Satkauskaitė)

Dokumentikos „Išeiti iš namų“ pavadinimas – tai keliautojo Algimanto Jucevičiaus ištarta frazė, nusakant didžiausią pergalę. Savo ryžtu ir puikiu pavyzdžiu A. Jucevičius įkvėpė kitus išeiti ne tik iš namų, bet toliau savo kasdienio horizonto matomumo ribų. Kaip filmą apibūdina režisierė Miglė Satkauskaitė: „Tai pasakojimas apie komandos dvasią, apie įkvepiančią lyderystę. Tuo metu, kai esi pavargęs, alkanas ir neišsimiegojęs, labai gerai atsiskleidžia tikrieji veidai ir vertybės.“ Filmo kūrėjai siūlo nesureikšminti individualumo ir daugiau dėmesio skirti komandiniam darbui bei nepamiršti vieno iš pagrindinių filmo ir gyvenimo veikėjų – gamtos. Tikriausiai apie tai siūloma galvoti ir Lietuvos žiūrovams.

Filmo anonsas: 

Ar žiūrėti?

Monikos Gimbutaitės (15min.lt) lietuviško kino premjerų apžvalga.

Dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“ (rež. Andrius Lekavičius)

Visiems, kuriems atrodo, jog lietuviški filmai būna dviejų rūšių – pirma, kai be žodžių dvi minutes rodomos į liepsną žvelgiančios akys, ir antra, kai „Domino“ teatro pojūčiai su visa ten esančia gelme perkeliami į juostą, metas suklusti. „Spec. Žvėrynas“ yra naujos ir netikėtos formos filmas. Režisierius A. Lekavičius jungia dokumentinius kadrus ir „Ziliton“ žaidimų estetikos animaciją pasakodamas apie neoficialų Lietuvos kariuomenės padalinį, ruoštą nepriklausomybėms kovoms. Kaip interviu su „370“ sakė režisierius: „1990-aisiais berniukai visame pasaulyje iš VHS kasečių žiūrėjo „Rembo“ ir kitus bajavykus, svajojo būti veiksmo filmų herojais. Specialiojo būrio jaunuoliai – ne išimtis, jie irgi žiūrėjo tuos pačius veiksmo filmus, mokėsi ir įkvėpimo sėmėsi iš tų pačių herojų“. Toks nepatriotiškas patriotinės temos sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo sveikintinas ir būtent toks, kokio norėtųsi iš šimtmečio mininčios šalies kino kūrėjų, tačiau pirmosios apžvalgos kupinos skepsio ir kritikos kūriniui. Kaip yra iš tikro – pažiūrėkite patys. „Scanoramoje“ debiutavęs filmuose Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo kitų metų sausio vidurio.

Filmo anonsas: 

Ar žiūrėti?

Monikos Gimbutaitės (15min.lt) lietuviško kino premjerų apžvalga.

Dokumentinis filmas „Nijolė“ (rež. Sandro Bozzolo)

Prieš kelis metus jau matėme filmą („Gyvenimas yra šventas“) apie buvusį Bogotos merą, spalvingąjį Antaną Mockų. Režisierius Sandro Bozzolo tiki, jog ne ką mažiau įdomesnė A. Mockaus mama – Nijolė Šivickas. Leipcigo dokumentinių filmų festivalyje debiutavusi dokumentika „Nijolė“ pasakoja lietuvės-emigrantės skulptorės biografiją, bet iš tikro, kaip sako pats režisierius, yra istorija apie „meilę ir kūrybą, apie šeimą, atmintį ir laisvę“. Lietuvoje Nijolė Šivickas ir jos kūryba nėra sulaukusi didesnio dėmesio, tad menininkės istorija Lietuvos žiūrovams turėtų būti nauja ir įdomi. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste „Nijolė“ siūlo pažvelgti į lietuvių emigraciją iš kito rakurso: išeivija gali būti neprarasti žmonės, bet atrasti kūrėjai.

Filmo anonsas: 

Dokumentinis filmas „Lituanie, mano laisve“ (rež. Martina Jablonskytė)

Visi žinome 1918-ųjų svarbą Lietuvai, bet režisierę Martiną Jablonskytę labiau domina kitais metais vykusi Paryžiaus taikos konferencija ir Lietuvos delegacijos vizitas joje. Ten nuvykusiems „teko išradingiausiais būdais Lietuvos vardo mokyti ne tik prancūzų visuomenę, bet ir pasaulio didžiuosius, nes tokios valstybės naujai braižomuose Europos žemėlapiuose net nesišvietė“, sakė režisierė. M. Jablonskytė kratosi standartinės dokumentikos šablonų ir Lietuvos Nepriklausomybės ištakų paieškoms siūlo O. Milašo poeziją.

Filmo anonsas: 

Dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“ (rež. Eimantas Belickas)

„Norėjau priartinti Vaižgantą, padaryti jį savą, šiuolaikišką, o ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus“, – sako dokumentinio filmo „Tumo kodeksas“ režisierius Eimantas Belickas. Sunku pasakyti, ar šios gražios intencijos pakaks pritraukti Nepriklausomybės kartai, kuriai Vaižgantas greičiau siejasi su ne pačiomis įdomiausiomis literatūros pamokų akimirkomis. Pagrindinį vaidmenį atlieka galimai platesnę auditoriją pritrauksiantis Ramūnas Cicėnas. Filmo kūrėjai itin giria aktorių pasirodymą. Pati komanda (režisierius ir scenarijaus juostos autorė) pažįstama jau seniai – bene dešimtmetį, tačiau tai pirmas jų kūrybinis darbas 

Filmo anonsas: 

Filmą neseniai rodė LRT, tad jį pamatyti galite savo televizijos tiekėjo įrašų nuomoje ar LRT mediatekoje.

Na, o jau 2019-aisiais metais kino salėse pasirodys likę Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirti filmai, tarp kurių yra tematiškai artimiausias, vaidybinis Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“ apie tarpukario profesoriaus bandymą sukurti valstybę užjūryje; dramatiška pokario drama „Purpurinis rūkas“ (rež. Raimundas Banionis); dokumentika apie garsiausią semiotiką (ir jos kūrėjas) – „Greimas. Varžtų sistema“ (rež. Saulius Beržinis); dokumentinis filmas apie pirmuosius Amerikos lietuvių kontaktus su okupuota Lietuva „Kelionės į Lietuvą“ (rež. Ramunė Rakauskaitė) bei Marijos Stonytė dokumentinis žvilgsnis į moteris savanores filme „Švelnūs kariai“.

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.