Jau labai greitai šiauliečiai turės galimybę tapti ypatingo įvykio liudininkais – koncertiniame kino seanse bus pristatyta „Polifonijos“ 50-mečiui skirta dokumentinio kino premjera. „50!“ – tai ne tik metų skaičius, bet ir visas meninės kūrybos kelias, kupinas iššūkių ir pasiekimų. Šis projektas, kuriame susitinka muzika, kinas ir intymūs atlikėjų portretai, skleidžia ypatingą žinią apie kultūros išliekamąją vertę ir kviečia kiekvieną iš mūsų ją puoselėti ir palaikyti.
Pakalbinome šio projekto kūrybinę komandą ir dalinamės menininkų įžvalgomis, mintimis ir pasidalinta patirtimi.
Kompozitorė iš Lenkijos, jaunosios kartos kūrėja – Zuzanna Koziej
Garso takelis, kuriame dominuoja choristų mintys apie muziką, atrodo itin asmeniškas. Kaip, jūsų nuomone, šios intymios refleksijos transformuojasi į universalią patirtį ir kokį semantinį sluoksnį suteikia muzikos kontekstui?
Tai parodo, kad nepaisant mūsų skirtumų, mes visada galime rasti bendrą kalbą, bendrus interesus ir kažką, kas mus vienija. Be to, įvairovėje slypi grožis – mes galime vieni iš kitų mokytis ir semtis įkvėpimo iš kiekvieno žmogaus unikalios aistros. Tai nuostabi mintis, kad muzika yra tas bendras siūlas, kuris mus jungia. Kurdama, stengiausi muzikinėmis priemonėmis perteikti kiekvieno individualią aistrą ir atradau, kad dalijamės daug daugiau nei tik muzika: kvėpavimu, vaikščiojimu ar bėgimu, kalbėjimu ar šaukimu, meditacija, šypsenomis ar juoku, ir be abejo, dar daug kuo.
Ar matote skirtumus kuriant muziką, kuri turi lydėti vizualinį pasakojimą, ir savarankišką muzikinę kompoziciją? Kaip tai keičia jūsų požiūrį į ritmą, struktūrą ir melodijos „temporalumą“?
Kurdama savarankišką muzikinę kompoziciją, esu atsakinga už visus kūrinio aspektus. Pagrindą dažniausiai sudaro pasirinktasis tekstas, kuris gali būti ir įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra prasme apribojantis kai kuriuos meninius sprendimus. Tuo tarpu kuriant muziką, lydinčią vizualinį pasakojimą, vaizdinis elementas dažnai tampa pagrindiniu dėmesio centru. Tačiau šis projektas yra unikalus tuo, kad muzika nėra vien tik lydimasis elementas – ji yra pagrindinė varomoji jėga. Skirtingai nei daugelis garso takelių, čia muzika ir vaizdas buvo kuriami vienu metu. Aš remiuosi kino režisieriaus sprendimais ir idėjomis lygiai taip pat, kaip jis remiasi mano mintimis. Galutinis produktas yra nuolatinio mūsų bendradarbiavimo ir idėjų mainų rezultatas.
Kaip šis tarpdisciplininis projektas keičia jūsų kompozicinį stilių? Ar galima kalbėti apie naujas kryptis jūsų kūryboje, kurios atsirado dirbant šiame projekte?
Šio projekto vaizdo įrašai mane labai įkvėpė. Jie suteikė man laisvę eksperimentuoti ir tyrinėti naujas idėjas, žinant, kad turiu tokių talentingų ir nuostabių atlikėjų palaikymą. Galima sakyti, kad aš tiesiog smaginuosi – ir tai nebūtų toli nuo tiesos! Džiaugsminga „Polifonijos“ jubiliejaus šventė kartu su lengvu ir pozityviu vaizdo įrašų tonu leido man visiškai pasinerti į savo idėjas, žaisti su muzika ir tiesiog mėgautis kūrybiniu procesu.
Tai jau antrasis jūsų bendradarbiavimas su choru „Polifonija“. Kaip pasikeitė jūsų požiūris į šį kolektyvą, lyginant pirmąją patirtį su dabartiniu projektu?
Ankstesnis projektas buvo orientuotas tik į patį kūrinį. Nors tai buvo gražu, neturėjau galimybės artimiau pažinti choro narių asmeniniame lygmenyje. Šį kartą turėjau galimybę užmegzti ryšį su kiekvienu jų ne tik kaip su dainininkais, bet ir už choro ribų. Man didelė garbė dalyvauti tokiame giliame bendravime, ir kuo labiau juos pažįstu, tuo labiau juos vertinu.
Kaip šis projektas jus įkvėpė kurti garso takelį? Ar iš pradžių turėjote kokią nors viziją muzikai?
Iš pradžių, tiesą pasakius, buvau išsigandusi! Net nežinojau, nuo ko pradėti. Bet būtent Kristijonas ir Jokūbas, su savo unikaliu požiūriu į realybę, mane be galo įkvėpė. Pagrindiniuose elementuose radau įkvėpimą: vizualiniuose kadruose, choristų aistrose ir jų refleksijose apie gyvenimą ir muziką, kurias įtraukiau kaip kūrinio tekstus. Kartais naudojau juos lietuviškai, o kartais perdirbdavau į anglų kalbą.
Jei galėtumėte susitikti su bet kuriuo mirusiu ar gyvenančiu kompozitoriumi, su kuo norėtum pabendrauti ir apie ką kalbėtumėtės?
Negalėčiau išsirinkti vieno kompozitoriaus. Kiekvienas kompozitorius patiria ir prieina prie muzikos skirtingai, o dalijimasis savo įžvalgomis ne visada būna visiems naudingas. Tačiau labai įdomu, kaip kiekvienas kūrėjas suvokia kūrybinį procesą savaip. Prisimenu, kai sutikau Ēriksą Ešenvaldą. Jis kompoziciją lygino su tapyba: spalvų maišymu, šviesos ir pusiausvyros pasirinkimu. Asmeniškai aš visada įsivaizduodavau muzikos kūrimą kaip pastato statybą – užtikrinant struktūrą, geras proporcijas, stabilumą, įdomią formą ir aiškią funkciją, kad jis turėtų prasmę ar perduotų idėją.
Kaip manote, jei nebūtumėte pasirinkusi kompozitorės kelio, kokią profesiją pasirinktumėte?
Kaip galėjote atspėti iš ankstesnio atsakymo, jei nebūčiau tapusi kompozitore, tikriausiai būčiau pasirinkusi architektės karjerą.
Linas Balandis
Toliau į mūsų klausimus atsakė choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyr. dirigentas, projekto iniciatorius Linas Balandis
Choras dažniausiai pažįstamas kaip klasikinio chorinio repertuaro atlikėjas, bet šis projektas peržengia tradicinę choro raišką. Kiek šis eksperimentas atliepia tradicijas, ir kiek tai – radikalus posūkis „Polifonijos“ chorui? Juk tai ne pirmasis eksperimentinis projektas…
Tradicinė choro raiška yra peržengta tik iš dalies, mat visas pasaulis jau senokai linksta link įprasto chorinio dainavimo ribų praplėtimo. Nebeužtenka vien nekonceptualiai sudėlioti muzikinius kūrinėlius ir atlikti 45 min. trukmės programą, jau norisi apimti visumiškumą. Šį projektą galima būtų pavadinti tarpdisciplininiu, nes jame veikia kelios disciplinos: tai ir choras, šiuo atveju, ir vaizdas.
Nepasakyčiau, kad pačiam chorui „Polifonija“ šis posūkis yra radikalus, nes turėjome daug radikalesnių patirčių. Na, pavyzdžiui, kad ir pernai gimęs projektas „Aušra Foucault šešėlyje“, kuris iš ties buvo konceptualus, itin šiuolaikinis, su giliomis filosofinėmis idėjomis. Šis, 50-mečiui skirtas kino projektas yra radikalus tuo, kad polifoniečiai įsileido kino režisierių ir vaizdo kamerą į savo namus. Apskritai, viena iš mano vystomų idėjų, kurią jau pradėjome vystiti ir su Augustu Gornatkevičiumi, kurdami „30 metų šviesos“, kad visą naratyvą ir visą istoriją pasakotų patys choristai, nes apskritai Lietuvoje choristų atitraukimas nuo, hm, žinomumo, galbūt, yra įprastas reiškinys. O šiuo atveju, kaip tik norisi iškelti žmones į šviesą, kad jų dėka vystytųsi visas būsimo kūrinio naratyvas.
Muzikiniu požiūriu, projektas kaip ir atliepia tradicijas, nes muziką rašo Zuzanna Koziej (Lenkija), josios muzika nors ir yra šiuolaikinė, yra tonali, nieko ekstremalaus joje nėra, muzika atlieps vaizdui ir kiekvienam choristui. Muzika yra tas tradiciškumas, kuris susijungia su novatoriškumu, nes Kristijonas Dirsė daro tuos video, kurie bus scenoje kartu su garsu.
Dainininkų asmeninio gyvenimo įtraukimas į šį filmą sukelia įdomių klausimų apie performatyvumą. Kaip matote choristų „rolę“ čia – ar jie daugiau atlikėjai ar dokumentiniai veikėjai, išreiškiantys savo asmeninę tapatybę?
Aš manau, kad jie yra ir dokumentiniai veikėjai, ir išreiškiantys savo asmeninę tapatybę atlikėjai. Nes įsileisti į savo tvirtovę, tai kaip ir identifikuoja tave, atskleidžia tapatybės dalį. Tai čia yra viea pusė, kur choristai yra nufilmuoti ir tai tampa nekintama (ta prasme, kad jau nufilmuota), tačiau kiekvienas jų bus kintantys danuojant ir atliekant tą muziką pačių koncertų, premjerų matu.
Kaip, jūsų nuomone, šis projektas rezonuoja su platesne Lietuvos muzikos scenos dinamika? Ar galima jį traktuoti kaip atsaką į šiuolaikinės muzikinės reprezentacijos problemas?
Į šį klausimą yra ganėtinai sudėtinga atsakyti, nes nenorėčiau veltis į klausimus apie šiuolaikinės muzikos reprezentacijos problemas, nesu muzikologas. Bet vieną problemą galiu iškelti, kurią bandau po truputį išgyvendinti iš Lietuvos, iš bendro kultūrinio lauko, kad choras nėra nuasmenintų asmenybių kolektyvas, kaip yra priimta manyti, nes visuomet scenoje stovi dirigentas, jis nusilenkia po koncerto už chorą, susirenka visus komplimentus ir kritiką, o choras tėra instrumentas. Ne. Choras yra sudarytas iš atskirų, unikalių, individualių, kuriuos mes ir pamatysime. Tai būtent šiuo požiūriu, mes pasirenkame požiūrio kampą, kurį bandome kultivuoti ir atskleisti choristus kaip individualias asmenybes.
Jei galėtumėte praleisti dieną su bet kokiu menininku, nesvarbu, kurioje srityje, kas tai būtų ir kodėl?
Na, sunku būtų vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti. Gal būt norėčiau pabendrauti su istoinėmis asmenybėmis, pavyzdžiui su Johanu Sebastianu Bachu, nes šio kompozitoriaus muzika mane apskritai visame kame labai įkvepia. Su Arnoldu Šionbergu susitikčiau, link modernizmo lenkiant… bet, su kuo norėčiau praleisti dieną šiandien, tai su mediku chirurgu, kuris persodina širdis žmonėms, nes man asmeniškai medikų specialybė kelia didžiulą pagarbą ir man būtų didžiulė dovana praleisti dieną su žmogumi padedančiu kitiems išvgyventi. Būtų be galo įdomu.
Kokia veikla už scenos ribų Jums suteikia didžiausią džiaugsmą?
Man tikrai labai daug džiaugsmo teikia kelionės drauge su mano tėvais, taip pat mėgstu skaityti geras istorines, biografines knygas. Žinoma, ne tas, kuriose viskas romanizuojama, pagražinta, bet kur pasakojamas tikrasis realus gyvenimas, mėgstu dokumentinius filmus. Taip pat „žiauriai“ mėgstu analizuoti kūrinius, tiesiog su jais ir jų kūrėjais susigyventi ir pažvelgti, kaip aš pats matau tą kūrinį.
Lietuvos meno scena pastaraisiais metais liudija nemažai eksperimentinių projektų. Kaip, jūsų nuomone, šis projektas įsirašo į šiuolaikinės meninės reprezentacijos diskursą ir ar jis siūlo naują požiūrį į choro muzikinės patirties perteikimą?
Kuriamas naujas požiūris į choristo esmę ir būtį. Pasikartosiu, kad choras nėra nuasmenintų asmenybių koletyvas, tai indivdualių kuriančių ir net koncerto diskurą kreipiančių menininkų sambūris, bendruomenė.
Monikos Andrulytės nuotrauka
Prie mūsų pokalbio prisijungia ir kino operatorius Jokūbas Miškinis.
Stebimoji dokumentika dažnai remiasi minimalistiniu estetiniu požiūriu. Kaip jūsų kinematografinis stilius prisidėjo prie šio projekto, ir ar buvo siekis kurti vizualinius sprendimus, kurie leistų muzikinės patirties „paslėptus“ sluoksnius atsiskleisti per vaizdą?
Vienas iš režisieriaus Kristijono siųstų pavyzdžių –„referencų”, buvo prancūzų fotografės Stephanie Lacombe fotografijų ciklas “bienvenue chez nous” (Sveiki atvykę pas mus). Jame vaizduojamos su buitimi arba darbu susijusios situacijos iš mažo miestelio ir kaimo gyventojų aplinkos. O fotografės žvilgsnis į jas toks paveiksliškas. Bendro plano kompozicija formuojama aplink situaciją, o ne žmogų, tarsi siūlo pažvelgti į šių gyventojų kasdienybę iš šono, į ją perdaug nesikišant ir jos vienaip ar kitaip nepaveikiant suasmenintu žvilgsniu. Tas man iškart labai patiko, nes jutau, jog ir mano pačio salytis su pasauliu per fotografiją ar naratyvinį kiną veikiamas panašių principų. Kompozicijos pasitelkimas pasakoti vidinį kadro naratyvą naudojantis kadre esančiu kontekstu man visuomet buvo ir yra pats įdomiausias iššūkis kadangi jis reikalauja atrasti santykį tarp dramaturgijos ir estetikos. Nežinau ar tai galima vadinti minimalistiniu estetiniu požiūriu, tačiau statant kiekvieną bendro plano kadrą yra tikslas išsigryninti ką būtent tas kadras turi papasakoti. Kadangi su kiekvienu iš filme esančiu veikėju praleisdavome nedaugiau dviejų valandų, tokia filosofija padėjo visų pirmiausia “nepasimesti” ir išlaikyti estetinę pasakojimo formą, kurios tikslas ir buvo atskleisti personažus per juos supančią aplinką.
Kaip dirbote su filmo ritmine ir vizualine struktūra, siekdami sukurti harmoniją tarp lėto kasdienybės ritmo ir dinamiškos muzikinės veiklos?
Kadangi vadovavomės stebimosios dokumentikos principais, tai ir kažkokio siekio specialiai sutirštinti spalvas nebuvo. Filmavimo metu stengėmės laikytis nusibrėžtų taisyklių, tad veikėjų kasdienybė ir muzikinė veikla nebuvo filmuojama kažkaip skirtingai. Ir nemanau, kad muzikinė veikla yra savaime dinamiškesnė nei kasdienybė. Juk gali būti ir priešingai. Tai labiau žmogaus asmeninio santykio su tomis veiklomis klausimas. Tad norėjosi tą santykį gerbti ir iš anksto nenuspręsti kaip turi būti patiriama choro veikla “primetant” kažkokią išskirtinę vizualinę formą. Dažnai dokumentiniai filmai “gimsta” montažo etape, tad manau, jog ir šis filmas atskleis jungtis tarp kasdienybės ir choro veiklos labiausiai montažo pagalba.
Šis projektas jungia asmenišką ir profesinę choristų gyvenimo sferas. Kiek operatorius įsikiša į šią ribą, ar jūsų vizualiniai sprendimai buvo labiau stebimi, ar kuriami manipuliuojant tikrovės suvokimu?
Čia filosofinis klausimas kiek iš esmės dokumentika manipuliuoja tikrove. Kai pasirenkam kažką rodyti, tuo pačiu ir pasirenkam kažko neparodyti, o taip jau kuriasi atitinkamas tikrovės paveikslas. Tad sunku atsakyti kiek šiame filme yra sąmoningai manipuliuojama. Kažkiek turbūt yra, nes visada yra ką “pataisyti” vardan kadro, tačiau aš kiek galėdamas stengiausi nesikišti į tai kas vyksta prieš kamerą.
Jei galėtumėte pasirinkti bet kokią pasaulio vietą filmavimui, kur norėtum dirbti?
Bet kur, kur lydėtų artima profesionali komanda!
Ar yra kas nors, ką Jums būtina turėti su savimi filmavimo aikštelėje, kad jaustumėtės pasiruošęs?
Kažkokio daikto kurį turėčiau prie savęs turėti nėra, tačiau dienos pradėti be kavos negaliu, tai ir filmavimo dieną juodos kavos puodelis prieš darbą būtinas! Kas artimiau liečia patį darbą tai man labai svarbu būti sau įsivardijus esminius tikslus. Nesvarbu ar tai būtų kadro estetika ar filmo pagrindinė mintis – turiu galėti sau atsakyti į šiuos klausimus vienu sakiniu, nes tik tada jaučiu, jog yra paklotas tvirtas pamatas kūrybiniams sprendimams.
Na ir galiausiai į klausimus atsakyti pasiryžo projekto režisierius – Kristijonas Dirsė.
Jūsų pasirinkimas naudoti stebimosios dokumentikos stilių atveria neįprastą perspektyvą choristų kasdienybei. Kaip šis stilistinis sprendimas reflektuoja jūsų požiūrį į dokumentinį kiną? Kiek čia yra kūrybinės intervencijos, o kiek – „grynosios“ realybės?
Kadangi pats nuo vaikystės iki mokyklos baigimo po šešias valandas per savaitę praleisdavau chore, mačiau kaip šis kolektyvinis instrumentas veikia iš vidaus. Choro repeticijos, gastrolės ir su niekuo nepalyginamas bendrumo pojūtis – vieni ryškiausių mano paauglystės atsiminimų, kur užsimezgė stipriausios draugystės, besitęsiančios iki šiol. Manau, kad tam tikra nostalgija šiam laikui ir tuo pačiu noras parodyti, kad choras susideda iš daugybės dažnai labai skirtingų individų, gebančių reikiamu metu tapti vienu, o po to vėl būti po vieną – ir buvo šios idėjos išeities taškas.
Stebimosios dokumentikos žanras savo paradoksalumu mane domino dar nuo studijų laikų, kai pirmą kartą pamačiau cinéma vérité filmus ir susipažinau su šiuo intriguojančiu žanru. Žinoma, kad jau vien pasirinkimas, ką kadruoti, ar net pats sumanymas filmuoti – jau sukuria subjektyvų stebėjimo tašką, kuri nori nenori kuria, tiksliau modeliuoja „tikrovę“. Gyvendamas Paryžiuje, susipažinau su fotografe Stéphanie Lacombe, kuri tuo metu dirbo prie kelių socialinių fotografijos projektų, kuriuose dokumentavo įvairių bendruomenių kasdienybę. Aš tuo metu dirbau su daug nuobodesniais komerciniais projektais, ir su baltu pavydu klausydavau jos pasakojimų apie tų skirtingų žmonių buities dokumentavimą ir rezgiau mintį, kaip būtų įdomu taip tyliai stebėti juos ne su foto, bet su video kamera. Kai „Polifonija“ pasiūlė kurti muzikinį filmą choro penkias dešimtmečiui, pamaniau kad tai būtų labai įdomus žanras muzikiniam filmui, leidžiančiam pažvelgti į choristų kasdienybę, gyvai apdainuojamą jų pačių.
Muzikos ir kino simbiozė šiame projekte yra pagrindinis naratyvo vedlys. Kaip struktūravote vizualinį pasakojimą, kad jis natūraliai sąveikautų su muzika, ir ar buvo momentų, kai viena medija „užgožė“ kitą?
Nuo pat pirmųjų darbų, kuriuose ėmiau derinti muziką ir vaizdą, kaip lygiaverčius elementus, labai rimtai žiūrėjau į šitą „užgožimo“ problemą. Klasikiniame kine, teatre, ir daugelyje kitų sintetinių meno sričių, muzika atlieka akompanimento vaidmenį. Dažnai jos tikslas yra būti nepastebimai ir tarsi slapta iššaukti žiūrovui vieną ar kitą emociją, kai tuo tarpu vaizdas yra pagrindinis istorijos pasakotojas. Dažnai kai bare, ar kur prie šventinio stalo yra įjungtas televizorius, net jei jo garsas išjungtas, visų akys tarsi nevalingai kryps į tą judantį vaizdą. Tad koncerto, kur naudojamos vizualizacijos metu – labai svarbu prisiminti, kad vaizdas yra labai lengvai dominuojantis elementas ir stengtis to išvengti, jei pagrindinis siekis yra išlaikyti balansą tarp muzikos ir vaizdo.
Šiame filme nuo pat pradžių žinojome, kad muzika čia geba būti naratoriumi, jau vien dėl to, kad choras, kaip instrumentas turi ir pasakojimo žodžiu galimybę. Tad choras tampa pasakotoju, o vaizdai tarsi įžemina poetišką choro balsą, rodydami uždokumentuotą choristų kasdienybę. Kurdami vizualinį pasakojimą, siekėme, kad muzika padėtų pamatyti tą buities poetiškumą.
Atsižvelgiant į nebylųjį kino formatą, koks jūsų požiūris į garso ir vaizdo tarpusavio santykį? Ar šis projektas leidžia pergalvoti tradicines garso ir vaizdo ribas?
Tiesa, kad kino ištakose muzikos ir vaizdo santykis buvo gerokai kitoks, nei šiuolaikiniame kine, kur muzika kartais išvis nenaudojama, arba tirpsta riba tarp muzikos ir garso dizaino ir pan. Nebyliame kine ji buvo vaizdų akompanimentas, padedantis žiūrovą nukelti į vieną ar kitą emociją, bet ji toli gražu nebuvo nepastebima, jau vien dėl gyvo atlikimo seanso metu. Tai šia prasme šis muzikinis filmas primena nebyliojo kino laikus, nes muzikos dalyvavimas čia – akivaizdus, matome choristus už projekcijos ekrano. Tačiau, kaip ir minėjau, ji čia nėra tik akompanimentas, čia ji atlieka ir pasakotojo/komentatoriaus vaidmenį, panašiai kaip choras antikinėje dramoje. Taip suformulavus, viskas atrodo labai rimta, bet iš tiesų, jau įpusėję darbus, su kompozitore Zuzana vienbalsiai sutarėme, kad jame bus ir nemažai lengvo humoro.
Dėkojame mūsų pašnekovams!
Šis kūrinys – stebimosios dokumentikos muzikinis filmas „50!“, svarbus ne tik chorui ar jo klausytojams, bet ir visai Lietuvos kultūrai. „Polifonijos“ 50-mečio sukaktis kviečia prisiminti, kad kultūra ir menas egzistuoja tik aktyvaus palaikymo ir nuoširdaus įsitraukimo dėka. Kiekvienas, apsilankęs šioje premjeroje, tampa kultūros mecenatu ir puoselėtoju, aktyviu Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyviu. Tad, jei ieškote progos atiduoti pagarbą mūsų kultūrai ir istorijai, kviečiame dalyvauti šiame ypatingame susitikime su muzika ir kinu.
Bilietai į šį unikalų projektą prieinami per Bilietai.lt. Kviečiame patirti šią neeilinę kultūrinę patirtį, kuri leis pamiršti kasdienius rūpesčius ir panirti į menininkų ir kūrėjų pasaulį. Ateikite pamatyti, kaip tikra meninė kūryba jungia skirtingus žanrus ir įtraukia į gilią emocinę kelionę – pajuskite, kuo kvėpuoja ir gyvena „Polifonija“ šiandien!
Daugiau informacijos www.polifonija.lt