fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris

„Liuciferis“. Kas nutinka, kai puolęs angelas stabteli Meksikoje (apžvalga)

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kažkodėl įsivaizduoju, jei Béla Tarras ir Andrejus Tarkovskis būtų ėmęsi drauge kurti filmą apie puolusio angelo apsilankymą mažame atokiame Meksikos kaimelyje, rezultatas būtų bent kažkiek panašus į Gusto Van Den Berghe`o „Liuciferį“ (Liucifer, 2014): sakralus derėtų su profanišku, absurdo elementai – su metafizinių įžvalgų blyksniais. Kaip kartą sakė Béla Tarras, kai jo paklausė apie jo ir Tarkovskio kūrybos sąsajas: „Pagrindinis skirtumas tas, kad Tarkovskis – religingas, o aš – ne. Jo filmuose lietus apvalo žmones, o maniškiuose tiesiog pridaro purvo.“

„Liuciferyje“ lietus yra visoks. Žmonės yra visokie. Nuodėmingi, pašaipūs, žiaurūs. Kupini vilties ir atjautos artimam. Naivūs. Dažnai labai naivūs. Paprasti. Ir kartu išmintingi. Gal kiek ir drąsu lyginti Gustą Van Den Berghe`ą su šiais kino meistrais – filmas jų darbų gelmės visgi nepasiekia, bet jauno ir talentingo režisieriaus pastangos išties vertos dėmesio

Kaip kad Bélos Tarro „Šėtono tango“ (Sátántangó, 1994) apie apsišaukėlio „pranašo“ Irimias sugrįžimą pranešė seniai nebekabančių varpų skambesys, taip ir „Liuciferyje“ matome puolusį angelą, skambinantį dar tik statomos bažnyčios varpu. Netrukus garsiakalbis praneš apie danguje pasirodžiusias kopėčias, o senelė Lupita ir jos anūkė, kartu gananti avis, sutiks paslaptingą nepažįstamąjį. Jis išgelbės pasiklydusį avinėlį, „išgydys“ daugybę metų nevaikščiojantį Lupitos tinginį lošėją brolį ir suvedžios nekaltą Mariją. Ne tik Marijos, bet ir viso kaimelio (o kaimelis šiame filme reprezentuoja visą žmoniją) nekaltybė bus prarasta.

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Gustas Van Den Berghe`as – režisierius eksperimentuotojas. „Liuciferis“, kaip ir ankstesni du jo filmai „Little Baby Jesus of Flandr“ (2010) bei „Blue Bird“ (2011), išsiskiria senomis temoms ir naujų vizualinės išraiškos priemonių paieška. Tai tokias religines koncepcijas kaip rojus, nekaltybės praradimas, žmonijos sąmoningumas, kaltė, plėtojantys filmai, sudarantys Mandorlos (religinės tapybos terminas) trilogiją.

Rašant „Liuciferio“ scenarijų labai laisvai remtasi to paties pavadinimo Joosto van den Vondelo 1645 m. parašyta pjese. Filmą sudaro trys dalys – Rojus, nuodėmė ir stebuklas. Naujų išraiškos priemonių paieška režisierių grąžino prie ištakų – kaip vieną svarbiausių šaltinių jis nurodo Renesanso tapybą. Siekis perteikti Rojaus erdvės uždarumą, dar neatsivėrusį pasaulį lėmė rizikingą, bet įdomų ir galėtinai pasiteisinusį sprendimą – filmo kadras yra apvalus. Kad tai įgyvendintų, režisieriui prireikė sukurti naują prietaisą. Visas filmas nufilmuotas specialiai sukonstruotu tondoskopu (itališkai tondo reiškia apskritas). Tai kūgio formos veidrodis, ant kurio montuojamas stiklinis cilindras ir kamera.

Apvali kadro forma kelia įvairių, dažnai netgi prieštaringų asociacijų – kartais jautiesi pastatytas į Žemę stebinčio Dievo poziciją, kartais jautiesi lyg vogčia žvelgtum per rakto skylutę, kartais – lyg stebėdamas krištolinį rutulį, kuriame gali išvysti žmonijos ateitį ir praeitį.

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nors „Liuciferis“ yra klasikinės Biblinės istorijos interpretacija, tai konkretaus tikėjimo ribas peržengiantis filmas. Galima kalbėti apie universalų dvasingumą, kuriame susipina Vakarų ir Rytų filosofijų elementai. Tarkime, filme remiamasi „Zhuangzi“ – vienu didžiųjų senovės Kinijos tekstų, kuriame pasitelkiant alegorijas ir istorijas plėtojamos pamatinės daoizmo sąvokos. Ši mąstymo kryptis itin pabrėžia žmogaus ir jį supančio pasaulio vientisumą. Filme interpretuojamas vienas teksto epizodas, kuriame kalbama apie natūralų gamtos (kurios dalis yra žmogus) cikliškumą, o mirtis suvokiama kaip formos kaita, ne išnykimas.

„Liuciferis“ nukelia žiūrovus į pasaulį, kuriame egzistuoja ne įprastas žmogiškasis, bet mitologinis laikas. Tai pasaulis, kuriame keisčiausi įvykiai priimami natūraliai, it žvelgiant nekaltomis išankstinių nuostatų neturinčio vaiko akimis. Pasaulis, kuriame dar tikima, jog įmanoma pastatyti Babelio bokštą, nutiesti giją tarp dangaus ir žemės bei sulaukti stebuklo.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
kovo 27, Penktadienis 19:30-21:18 Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Dalyvauja filmo režisierius, scenarijaus autorius Gustas Van den Berghe`as.
kovo 29, Sekmadienis 18:30-20:18 Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
Dalyvauja filmo režisierius ir scenarijaus autorius Gustas Van den Berghe`as.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.