Šaltinis – cloudfront.net
Jeigu būtų mano valia, siūlyčiau į šitą filmą eiti nieko apie jį neskaičius. Tada visas siužetas ir pagrindinė veiksmo scena būtų, kaip ir man, netyčia užklydusiai kino salėn, – intriguojantis siurprizas. Aptarusi juostą su keletu žmonių pastebėjau tą pačią tendenciją – ji žymiai labiau paveikė tuos, kurie ničnieko nežinojo apie „Loką“. Tad jei avantiūristinė dvasia gyva, siūlau „Loką“ žiūrėti tiems, kam patiko Polanskio „Carnage“ – ne dėl siužetinio panašumo, bet veikiau dėl intymaus erdvinio veiksmo vietos ribotumo ir, kaip visada, paprastume slypinčio genialumo.
Na, o tiems, kas visada žiūri filmo treilerius, skaito anonsus ir knygų anotacijas, žinokitės – „Locke“ nuo pradžių iki galo nufilmuotas automobilyje. Na, štai ir netekote smalsaus niežulio malonumo besvarstant, ar filmas kada nors persikels bent ant šaligatvio. Sunku dar ką nors pridurti apie siužetą neišduodant per daug. Pagrindinis herojus misteris Lokas vairuoja, kalba telefonu, kartais – pats su savimi, ir vis niekaip neišlipa iš automobilio. Tačiau filmas jokiu būdu ne apie lenktynes, tiesą sakant Lokas, atrodo, net ekstremaliomis aplinkybėmis, kaip tikras anglų džentelmenas paiso kelių eismo taisyklių – greičio neviršija. Vis dėl to įtampos čia apstu. Tai psichologinė vieno žmogaus gyvenimo drama, meistriškai įkūnyta netikėtame amplua matomo aktoriaus Tomo Hardy. Neįtikėtina kaip stebint už vairo sėdintį vyrą iš nežymių jo gestų ir balso tembro kaitos pavyksta puikiai įsivaizduoti jį mylinčio tėvo, aistringo vyro ir kietakakčio darbuotojo vaidmenyse. Vieną kartą suklydęs ir nusprendęs sąžiningai pripažinti savo klaidą svarbias pareigas statybų versle užimantis misteris Lokas staiga rizikuoja asmeniniu gyvenimu ir darbu – vien tam, kad išvengtų kitos, kadaise savo paties tėvo padarytos klaidos.
Filmas emocionalus, tačiau neperžengiantis pavojingos sentimentalumo ribos. Siužetą pagyvina humoristiniai statybininkų darbo ypatumų kuriozai, kaip antai paliepimas vidurnaktį surasti ir pasamdyti tris lenkus. Scenarijus parašytas be akimirkų nusižiovauti ar bent atsikvėpti. Žinant visas pono Loko vakaro aplinkybes nesunku patikėti nei nuolat skambančiu telefonu, nei jo artimųjų reakcijomis. Tiesa, įtaigumo šiek tiek pritrūksta epizodams, kuomet vairuotojas prabyla į menamą galinės sėdynės keleivį. Nors šių „pokalbio su savimi“ scenų reikalingumas neabejotinas (paaiškina esminius Loko motyvus), tačiau, galbūt, buvo įmanoma rasti ir kitokių kūrybinių sprendimų. Stebint klaustrafobiškos erdvės įrėmintą herojaus veidą nelieka jokių abejonių, jokių klausimų – tik laikyti špygas, kad jo planas pavyktų. Ir tik ekrane pasirodžius pabaigos titrams ir išsisklaidžius Tomo Hardy liūdnų akių kerams, gali kilti šiokių tokių klausimų: Kodėl jis užsispyrė pasakyti tiesą būtent dabar ir taip dar labiau apsunkinti savo padėtį? Ar tikrai toks finansiškai svarbus projektas būtų paliktas vieno žmogaus priežiūrai? Ir ar būtinai reikėjo paversti tai „didžiausiu cemento pylimu Europoje“? Nors be šių klausimų gilesnių pamąstymų vargu ar atsiras, visgi filmas pranoksta eskapistinės dramos žanrą – verta pamatyti jau vien dėl pačios scenarijaus idėjos. O ir misterio Loko veidas atmintin įsirėš ilgam.
Filmo anonsas:
Parengė Vaiva Rykštaitė, Karlovi Varų festivalis