fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Lošėjas“: šiame žaidime laimėtojų nebus

Kadras iš filmo „Lošėjas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Lošėjas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagaliau kino mylėtojai sulaukė ko gero labiausiai intriguojančios pastarųjų metų lietuviškos premjeros – jau ne vieną rimtą tarptautinį kino festivalį apkeliavusio ir teigiamų vertinimų sulaukusio debiutinio Igno Jonyno pilnametražio filmo „Lošėjas“. Nekantriausieji jį pamatė „Kino pavasario“ metu, o Lietuvos kino sales filmas pasieks jau šį penktadienį.

Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus bendradarbiavimas kuriant filmo scenarijų lėmė išties sėkmingą rezultatą – stiprų ir originalų siužetą. Šiame filme – dvi pasakojimo linijos ir du vienas kitą papildantys branduoliai. Vincentas (Vytautas Kaniušonis) – prasiskolinęs greitosios pagalbos darbuotojas. Jis – puikus specialistas, bet prastas lošėjas. Nežinia, kaip ir kodėl atsirado tokia praktika, bet jis ir jo kolegos nuolat žaidžia azartinius žaidimus ir lažinasi kone iš visko. Tad, ko gero, buvo tik laiko klausimas, kada ir kam šaus į galvą mintis pradėti žaisti iš ligonių gyvybės ar mirties. Ši idėja kyla Vincentui ir netrukus siaurame ratelyje prasidėjęs nelegalus žaidimas sulaukia netikėtos sėkmės. Paramedikai pamažu virsta skrupulų neturinčiais lažybų agentais.

Šis lažybų iš ligonių gyvybės motyvas žadina šiek tiek perversišką smalsumą, puikiai sukuria ir išlaiko intrigą. Mintis, jog tuoj bus peržengtos ribos ir kuris nors iš greitosios pagalbos darbuotojų, siekdamas pasipelnyti pakels ranką prieš pacientą, sklando ore kaip neišsakyta galimybė. Ne be reikalo I. Jonynas pristatydamas filmą atkreipė dėmesį, jog šiame kūrinyje ribos klausimas yra vienas svarbiausių ir net veiksmo vieta – pajūris – pasirinkta kaip dviejų materijų – žemės ir vandens – sandūra, taigi ribinės vietos metafora.

Kadras iš filmo „Lošėjas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Lošėjas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ribinėmis situacijomis persmelktas visas filmas. Ne kartą susiduriame su riba tarp gyvybės ir mirties, tarp meilės ir neapykantos, aukos ir budelio, tarp laimėtojo ir pralaimėjusio. Lošėjas jau savaime yra nuolatinis ribinis personažas – tai žmogus, stovintis ant prarajos krašto. Akimirka, kai metami kauliukai, traukiamos kortos, laukiama, kuris iš lenktyninių šunų greičiau pasieks finišą ar kuris iš pacientų greičiau numirs, yra stovėjimas ties riba. Nežinai, kada ir kaip, bet gali būti tikras, jog tavo situacija greitai pasikeis – tapsi laimėtoju arba pralaimėjusiuoju, ir vėl ieškosi būdo patirti šią ribinę situaciją. Lošėjas – žmogus priklausomas nuo tokio apibrėžto neapibrėžtumo.

Antroji siužeto linija – meilės, t. y. vyro ir moters santykių raidos istorija, turinti suteikti filmui papildomų prasminių sluoksnių ir padedanti žiūrovui pajusti šiokią tokią empatiją filmo veikėjams. Vincentas užmezga romaną su bendradarbe Ieva (Oona Mekas), neigiamai vertinančia amoralius Vincento žaidimus. Vengdamas konflikto, jis nuslepia nuo Ievos tiesą apie sėkmingai klestintį lažybų verslą. Jauna moteris turi finansinių problemų, prie kurių prisideda sūnaus liga. Siužetui pasiekus šią vietą, norėjosi atsidusti – ne, tik ne vėžiu sergantis berniukas! Tačiau šis sprendimas, nors ir klišinis, siužeto nesugadina. Filmo kūrėjai parodo pagirtiną gebėjimą suvaldyti siužeto vyksmą ir neapsunkina žiūrovo sentimentaliomis  detalėmis.

Kadangi vaikui reikia brangaus gydymo, Vincentas atskuba į pagalbą pasiūlydamas nelegaliai uždirbtų pinigų. Tiesa apie pinigų kilmę, kaip ir galima tikėtis, iškyla į paviršių ir dviejų veikėjų santykiuose įvyksta neatitaisomas lūžis.

Kadras iš filmo „Lošėjas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Lošėjas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šioje vietoje prasideda radikali personažų kaita. Moraliai teisingą poziciją atstovavusi Ieva ima smukti žemyn, o Vincentas, kad ir nerangiai, bando kilti aukštyn. Veikėjų motyvacijos, pasirinkimai ir charakterių raida turėtų sukelti nemažai diskusijų ir įtikinti ne visus žiūrovus. Tačiau, toks, atrodo, ir yra sumanymas:  palikti pakankamai platų galimybių lauką interpretacijoms.

Nors moralės normos turėtų būti universalios, tenka pripažinti, jog tam tikri visuomenės sluoksniai žaidžia pagal savas taisykles. Vincentą sutinkame pasaulyje, kuriame jis nė kiek ne blogesnis už visus kitus. Apskritai pagirtina tai, jog režisierius neužima aiškios moralinės pozicijos. „Lošėjo“ pasaulyje moralės klausimai itin painūs, tad žiūrovui teks gerokai pasukti galvą, kad pats sau atsakytų į klausimą – kas šioje situacijoje teisus, o kas klydo. Ir apskritai, ar galima kalbėti apie teisius ir klystančius.

Kai Ieva atsisako Vincento pinigų, tam tikra prasme ji pasmerkia savo sūnų. Įskaudintos moters orumas nusveria motinoms dažnai būdingą pasiryžimą bet ką padaryti dėl savo vaiko. Tad, kai tolimesni įvykiai stumia moterį į aklavietę sunku jausti užuojautą. Nes, bent iš dalies, jos beviltiška padėtis yra savanoriškai pasirinkta, tad ir filmo pabaiga kelia dviprasmiškus jausmus. Matome savotišką melancholišką susitaikymą, atleidimą. Bet ar tikrai buvo už ką atleisti? Ar moteris turėtų atleisti Vincentui, ar pati sau?

Vincento pasiaukojimas, atpirkimo siekis taip pat iki galo neįtikina. Kodėl? Pagrindinė priežastis ta, kad jis nepakankamai kaltas. Didelė bausmė reikalauja didelio nusikaltimo. O Vincentas tokio nepadarė. Taip, jo elgesys daugeliu atveju moraliai abejotinas. Jis – lošia, skolinasi, meluoja, kerštauja, nesileidžia į nereikalingus sentimentus. Kita vertus, jo jausmai Ievai – tikri. Jis nori padėti savo mylimai moteriai ir jos sūnui. Jis netgi nori atrodyti prieš ją geresnis nei yra iš tiesų. Paradoksalu, bet būtent šis noras pabėgti nuo savo realybės, tapti geresniu kito žmogaus akyse jį ir pražudo. Nes realybė yra tokia, kokia yra ir vienintelis būdas greitai ją pakeisti – sukurti pokyčio iliuziją, paprastai tariant – meluoti.

Kadras iš filmo „Lošėjas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Lošėjas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tačiau šis, kaip ir minėjau, yra tik vienas iš būdų interpretuoti siužetą bei veikėjų pasirinkimus, ir tai išties džiugina, nes parodo, jog filmo kūrėjai pasitiki savo žiūrovu. Nesistengiama istorijos papasakoti paraidžiui, paliekama vietos svarstymams ir interpretacijoms, dažnai pateikiamos netiesmukos metaforos ar dalys vietoje visumos. Aktorių vaidyba taip pat nuosaiki, išvengiama perdėto dramatizmo, kuris disonuotų su pasirinktu filmo tonu ir nuotaika. „Lošėjas“ sukelia žiūrovui savotišką transo būseną – imi jaustis, lyg stebėtum šokčiojančią elektrokardiogramą. Įtampa dramatiškai nepakyla ir nenukrenta, tačiau yra išlaikoma iki galo. Net šviesiose, kiek melancholiškose scenose sėkmingai išlaikoma nerami  „vis tiek viskas bus blogai“ atmosfera. Tai niūrokas, bet ne depresyvus filmas, jame pasaulis nėra nei baltas, nei juodas, bet atsiveria visų pilkų atspalvių spektras, ir tarp šių atspalvių gimsta šiek tiek makabriškas jo grožis.

Tai skoningai stilizuotas filmas. Istoriją bandoma pasakoti ne tik ir ne tiek dialogais, bet visų pirma vaizdais, garsais ir jų sinteze. Tiesa, ne visi sprendimai itin originalūs, kai kurie specialieji efektai (ypač dažnai naudojamas sulėtintas vaizdas) dvelkia nebūtinu dirbtinumu, o dalis kadrų pasirodo tiesiog per ilgi. Tačiau tai – skonio dalykai ir smagu, kad pagaliau yra lietuviško kino dėl kurio estetikos norisi ir verta ginčytis. Apskritai, „Lošėjas“ yra stiprus, kitiems Lietuvos kino kūrėjams kartelę užkeliantis debiutas, po kurio norisi klausti – „Kas bus toliau?“ O tai – visuomet geras ženklas.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.