fbpx
Festivaliai, Naujienos, Nepatogus kinas, Reportažai

Lukiškių kalėjime atidarytas „Nepatogaus kino“ festivalis

Festivalio „Nepatogaus kino“ atidarymas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

14-ojo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogaus kino“ atidarymas įvyko neįprastoje vietoje – uždarytame Lukiškių kalėjime. Išskirtinės šventės svečiai susirinko į Lukiškių kalėjimo koplyčią, kurioje vyko renginys. Dėl visuotinės pandemijos tik nedaugelis galėjo papulti į jį. Nepatekusieji galėjo prisijungti virtualiai – renginys ir filmas buvo transliuojamas internetu.

Atidarymas nustebino ir tuo, kad pirmą kartą festivalio istorijoje jį atvėrė lietuviškas dokumentinis filmas. Tai buvo Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Milerio dokumentinė juosta „Pavyzdingas elgesys“. Ji pasirinkta neatsitikinai. Filmas buvo nufilmuotas tame pačiame Lukiškių kalėjime, kai jame dar kalėjo nuteistieji.

Dėmesys žmonių problemoms – kertinė „Nepatogaus kino“ festivalio ašis.

Festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Ieškoti kiekvienoje istorijoje, kiekviename filmo personaže žmogiškumo yra „Nepatogaus kino“ festivalio tikslas. Tikime, kad tikrovė yra per daug daugiasluoksnė, kad būtų galima ją pateikti supaprastintai. Skatiname užduoti daugiau klausimų negu pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Kiekviename kadre privalome ieškoti „gylio“, o kiekviename pasakojime prasmės.

Būtent to siekė du išskirtiniai menininkai, kuriuos ne kartą prisiminsime tiek stebėdami šį atidarymo filmą, tiek ir bendraudami po jo. „Pavyzdingo elgesio“ idėjos autoriaus ir režisieriaus Audriaus Mickevičiaus bei filmo operatoriaus Audriaus Kemežio jau nebėra tarp mūsų. Tačiau jie paliko bendrą kūrybos rezultatą, kuris tampa įkvepiančiu pavyzdžiu ir įtvirtina žmogiškumo bei prasmės paieškų gaires daugeliui kūrėjų į ateitį“, – linkėdamas pasitikti festivalio programą atvira širdimi kalbėjo jo direktorius Gediminas Andriukaitis.

„Pavyzdingo elgesio“ kūrimo istorija gana ilga ir komplikuota. 2014 m. šviesaus atminimo kino kūrėjai – Audrius Mickevičius (1965-2017) ir Audrius Kemežys (1973-2018) – atvyko į Lukiškių kalėjimą apsižvalgyti erdvių. 2017 m. po režisierius mirties, filmo kūrimo darbus perėmė filosofas Nerijus Milerius, kuriam buvo patikėta išvystyti filmo DNR. 2019 m. įvyko pasaulinė filmo premjera Leipcigo kino festivalyje, kuriame juosta pelnė tris apdovanojimus – pagrindinį, Tarpreliginės žiuri ir Fipresci prizą.

Nerijus Milerius
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Šitas posakis [išvystyti filmo DNR – aut. past.] atsirado ganėtinai vėlai. Kai Lietuvoje buvo padarytas pradinis montažas, jo baigti važiavau į Bulgariją. Jį pasakė bulgarų montuotoją: „Mes norėtume padaryti vienaip ar kitaip, bet yra filmo DNR, kuris yra užduotas.“

Viena pagrindinių DNR komponenčių buvo užduota Audriaus, kada jis atėjo į Lukiškių kalėjimą ir žiūrėjo į kalinius, į nuteistuosius iki gyvos galvos, kaip į žmones. Jis žiūrėjo į kalinius kaip į žmones. Jeigu elgiesi su jais žmogiškai, jie irgi elgiasi žmogiškai. Daug kas stebėdavosi, kaip su jais radome bendrą kalbą: jeigu ateini ir paduodi ranką, santykis ir užsimezga“, – filmo kūrimo detales prisiminė N. Milerius.

2017 m. perimti dokumentinio filmo apie nuteistuosius iki gyvos galvos kūrimo darbus filosofui nebuvo labai paprasta.

Festivalio „Nepatogaus kino“ atidarymas

„Perėmimo procesas viena vertus buvo paprastas, kita vertus – sunkus. Paprastas, nes 2016 m. Audrius pakvietė mane prisijungti prie filmo kūrimo kaip scenarijaus redaktoriaus. Jau buvau lankęsis ir Lukiškėse. Tai labai palengvino tolimesnį darbą, nes žinojau pagrindinius charakterius ir šitą vietą. Reikėjo rasti būdą, kaip kurti.

Man gerokai palengvėjo, kada nusprendžiau nesekti paskui Audrių, o atsistoti tarsi šalia jo ir žiūrėti į tą pačią pusę, galvoti apie kalėjimo sistemą, kaip ji funkcionuoja, ką reiškia bausmė“, – kalbėjo vienas filmo režisierių.  

Komentarai
Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.