LUX publikos apdovanojimas ‘26. Interviu su „Kurčios“ režisiere ir „Mylėk mane švelniai“ prodiusere

Europos Parlamente jau 19-tus metus vykstantys LUX publikos apdovanojimai kasmet išskiria filmus, kurie ne tik pasiekia plačią auditoriją, bet ir nagrinėja sudėtingas socialines temas. Šiemet iš penkių atrinktų filmų renginio prizą pelnė ispanų režisierės Evos Libertad „Kurčia“ (Deaf, 2025), tarp konkurentų buvo ir prancūzų rež. Annos Cazenave Cambet „Mylėk mane švelniai“ (Love Me Tender, 2025). Abi juostos, nors jų tematikos skirtingos, analizuoja artimus santykius per rūpestį, galintį virsti kontrole, ir per meilę, atveriančią kelią į laisvę būti savimi.

Riba nuo meilės iki kontrolės ir bandymas susikalbėti „Kurčioje“

Reklama

Filme pasakojama apie kurčią moterį Angelą, gyvenančią pilnavertį laimingą gyvenimą. Būdama gamtoje ar veikdama kasdienius darbus ji nejaučia jokių ribų, tačiau susidūrimas su girdinčiųjų pasauliu ima keisti jos suvokimą apie save. Ši įtampa tarp vidinės patirties ir išorinių projekcijų tampa bene pagrindiniu istorijos atspirties tašku. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas apie vieną subtiliausių filmo sluoksnių – kaip besaikis artimųjų rūpestis gali nepastebimai virsti kontrole. Nepraleidau progos užduoti pora klausimų E. Libertad.

Filme nesunku pastebėti, kad rūpestis įgauna neigiamą atspalvį, kadangi artimieji kontroliuoja Angelą taip, tarsi ji visai nesugebėtų pasirūpinti savimi, o vėliau ir savo vaiku. Ar jums buvo svarbiau atskleisti, su kokiais sunkumais susiduria kurčiasis savo aplinkoje, ar tik parodyti, kaip kiti siūlosi padėti, vedami gerų ketinimų arba abejonių?

Man svarbiausia buvo parodyti, kad Angela savo kasdienybėje nejaučia jokių ribų: jos santykis su pasauliu yra pilnavertis, paremtas pojūčiais, kūniškumu, ryšiu su aplinka. Todėl kurtumas jai nėra nei problema, nei liga – tai tiesiog viena iš jos „būsenų“.

Lūžis įvyksta tik tada, kai pagrindinė veikėja susiduria su girdinčiųjų bendruomene. Būtent šio kontakto metu jai tarsi primenama, kad ji yra laikoma neįgalia. Tai ypač svarbu, nes šis jausmas nekyla iš pačios Angelos, o kaip tik atsiranda santykyje su kitais.

Jos vyras Hektoras ir motina myli ją ir nori apsaugoti, tačiau taip pat suvokia, kad Angelai teks vienai suktis pasaulyje, kuriame egzistuoja išankstiniai nusistatymai. Iš to ir gimsta kontrolė, kuri nėra agresyvi ar sąmoningai primetama – veikiau kylanti iš baimės, iš nepasitikėjimo tuo, ko patys iki galo nesuprantame.

Jei kalbėtume apie Hektoro ir Angelos santykius, abu partneriai filme jaučiasi vienas kito nesuprasti, nematomi. Ar jų tarpusavio konfliktus labiau matote kaip komunikacijos nesėkmę, ar kaip gilesnių vertybių ir autonomijos susidūrimą?

Man su aktoriais Miriam Garlo (Angela) ir Alvaru Cervantesu (Hektoras) buvo svarbu, kad net intensyviausiose barnių scenose tai nebūtų tik tradicinis konfliktas, kuriame vienas teisus, o kitas ne. Net didžiojo ginčo scenoje, filmo pabaigoje, siekėme, kad jie iš tikrųjų bandytų susikalbėti.

Tai du žmonės, kurie myli vienas kitą ir nuoširdžiai stengiasi komunikuoti kuo geriau, kiek leidžia jų patirtis ir supratimas. Tačiau net ir esant meilei bei pastangoms, jiems nepavyksta vienas kito pasiekti, todėl sakyčiau, kad tai nėra vien tik komunikacijos problema. Tai įvardyčiau kaip momentą, kai susiduria skirtingi pasaulio suvokimai, bet toji sandūra vyksta ne per konfliktą, o per nesėkmingą bandymą būti išgirstu.

Sustojęs laikas ir laisvės kaina „Mylėk mane švelniai“

Visai kitokiu ritmu istorija pasakojama A. C. Cambet kūrinyje – filmas lėtas, sutelkiantis dėmesį į vidinius pagrindinės veikėjos apmąstymus. Jame laikas tarsi išsitęsia kartu su protagonistės Klemans išgyvenamu gedulu dėl sūnaus Polo globos apribojimo. Tačiau šis filmas nėra vien apie netektį, jis taip pat kelia klausimus apie motinystę, tapatybę ir teisę rinktis save. Buvo smalsu išgirsti apie pasirinktą pasakojimo tempą ir jo poveikį žiūrovui iš filmo prodiuserės Rachel Khan lūpų.

Filmas pasižymi lėtu, kone sustingusiu ritmu. Ar toks tempas kėlė iššūkių galvojant apie žiūrovų įsitraukimą, ar visgi tai buvo tikslingas žingsnis siekiant parodyti, kaip lėtai slenka laikas sunkiausiais momentais?

Tai susiję su pačia veikėja ir literatūrinio kūriniu. Filmas remiasi Constant Debré knyga tokiu pat pavadinimu, autorės rašymo stilius gerokai radikalus, „nuogas“, be jokių pagražinimų ar bandymo pateisinti protagonistą. Todėl kuriant Klemans personažą daug diskutavome, kaip ją pateikti ekrane – ar žiūrovai galės su ja susitapatinti, ar ji liks atstumta. Vienas esminių klausimų buvo, ar suteikti jai daugiau švelnumo, ar išlaikyti griežtą, beveik asketišką būdą.

Mano akimis, pavyko rasti balansą įnešant emocijos ir jautrumo, bet neišduodant originalaus kūrinio dvasios. Dėl to žiūrovai gali užmegzti ryšį su pagrindine veikėja, net jei ji nėra „patogi“ ar lengvai priimama, gali pajausti lėtai einančias dienas, išgyvenamą veikėjos chaosą, netektį. Tai buvo svarbi viso kūrybinio proceso dalis.

Kaip jau įvardijote, pagrindinė veikėja nėra „patogi“, todėl ir filmo pabaiga gali būti interpretuojama skirtingai: Klemans arba pralaimi, arba išsilaisvina nuo visuomenės klijuojamų „etikečių“, netgi nuo motinystės. Kas įtikino palaikyti tokį atvirą sprendimą?

Sprendimas susijęs su filmo intencija – pradėti pokalbį apie motinystę. Visuomenėje vis dar vyrauja stiprūs socialiniai lūkesčiai, kad motina turi būti visiškai atsidavusi vaikams, aukotis ir bet kokia kaina stengtis išlaikyti šį vaidmenį. Taigi personažas, kuris pasako „gana, aš nebenoriu kovoti, noriu gyventi dėl savęs“, vis dar atrodo radikalus, net provokuojantis. Tačiau kūrybinė komanda norėjo pasiekti tokią perspektyvą ir sėkmingai ją pademonstruoti kine.

„Mylėk mane švelniai“ kalba ne tik apie motinystę, bet ir apie teisę būti savimi: būti queer, būti menininke, rinktis savo gyvenimą net tada, kai tai reiškia prarasti ką nors ypač brangaus. Pabaigos atvirumas leidžia žiūrovui pačiam apsispręsti, ar tai pralaimėjimas, ar išsilaisvinimas, ir galbūt suprasti, kad šie dalykai gali egzistuoti vienu metu.