„Mana rajons: Pietinis“ režisierė J. Juknaitė: Pietinis pasidarė didelis. Jis nebėra tik daugiabučiai

„Pietinis pasidarė didelis, žmonių sąmonėje išsiplėtė. Jis nebėra tik daugiabučiai“, – teigia apie Šiaulių Pietinį rajoną dokumentinį filmą sukūrusi režisierė Julija Juknaitė.

Daugelis esame girdėję, o gal ir net skaitę Rimanto Kmitos kultinį romaną „Pietinia kronikas“, parašyta Šiaulių šnekta, apie bachūrą iš rajono anais „laukiniais“ laikais.

Bet kas yra tas „laukinis“ rajonas, kuo ypatingi jo žmonės ir jo sovietinė urbanistinė architektūra?

Į šiuos klausimus režisierė bando atsakyti filme kartu su iš Pietinio kilusiais „Colours of Bubbles“ vokalistu Juliumi Aleksovu, rašytoju Rimantu Kmita, architektūros istorike Marija Drėmaite bei kitais. Beje, režisierė – irgi vietinė.

Julija Juknaitė baigė fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau pasuko vaizdo režisūros keliu, filmavo koncertus, kūrė muzikinius klipus. Tai debiutinis jos pilnametražis dokumentinis filmas, pristatomas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Galbūt daug kas paskaitęs filmo pavadinimą, pamanys, kas tas Pietinis? Tai kas jis?

Tikrai, kas tas Pietinis? Tai yra Šiaulių Pietinis rajonas. Tikiu, kad kiekviename mieste yra toks pietinis, ir kad kiekvienas žiūrovas atrastų savo pietinį širdyje. Daug žmonių išgyveno miegamuosiuose rajonuose. Niujorkas taip pat turi savo pietinį, Bronksą.

O kuo jis ypatingas?

Kurdama filmą ieškojau to paties atsakymo iš architektūros pusės – kas tas Pietinis rajonas, kaip jis susiformavo. Tačiau galbūt įdomesnė filmo dalis – koks yra Pietinio charakteris, kuo jis ypatingas.

Visų pirma – tai žmonės, jie ir yra didžiausias turtas. Rimanto Kmitos sukurtas mitas apie Pietinį, yra neįkainojamas dalykas. Tai pavyzdys, ką gali padaryti menininkai su savo kūryba. Gyveni savo rajone, kuriuo labai didžiuojiesi, pasakai, kad esi iš Pietinio, ir kažkas tau atsako – „Pagarba, kad tu iš ten.“

Šiandien kalbėjausi su Juliumi Aleksovu ir jo klausiau, kaip jam buvo filmavimo procesas. Sako, „Pietinis tai čia toks, kur nieko nežinai, kas bus už kampo. Dieną ar vakarą nežinai, ką rasi.“ Pietinis yra labai įvairus rajonas, jis visoks – margas, turintis savo mitų.

Apie jį bus du filmai, jis jau turi savo „epą“ R. Kmitos „Pietinia kronikas“ ir net turi savo apuoką. Atrodo, kad Pietinis pasidarė didelis, žmonių sąmonėje išsiplėtė. Jis nebėra tik daugiabučiai.

Filme kalbate apie praeities Pietinį. Ar jis dabar pasikeitęs, ar toks pats margas? Išlaikęs tą dvasią, apie kurią žmonės kalba?

Geras klausimas. Yra dvejopai. Jis yra ir išsilaikęs, ir pasikeitęs.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Kuo jis pasikeitęs? Filmuojant įvyko simbolinis momentas – Pietinio rajono kioskelio išvežimas. Buvo kioskelis su užrašu „Muilo gėlės“. Toks įdomus derinys.

Važiuodami filmavimo pamainų metu žiūrime, kad jį išveža. Atvažiavęs didžiulis sunkvežimis, vyrai su diržais, jie „pakuoja“ kioską ir ruošiasi išvežti. Greitai iššokome iš mašinos ir nufilmavome išvažiuojantį kioską. Pietinis keičiasi, tačiau neįmanoma išvežti savo pietinio, kuriame gyvenai.

Gal nereikia ir nieko „išvaryti“, gal reikia jį priimti. Atsiranda santykis su rajonu – esi iš ten, priimi rajoną su visai įvykiais, prisiminimais, su besikeičiančiomis dalimis, su tuo, kas jame yra netobula, kaip kad nauja statyba. Priimi tą realybę ir žiūri, kas tai yra. Priėmęs kaip savo rajoną, praturtini ir save, ir rajoną.  

O ar tikrai rajonas formuoja, veikia žmogų? Visada man įdomus santykis, ar architektūra paveikia žmogų, ar jis gali gyventi bet kur ir išaugs toks pats, nesvarbu – Pašilaičiuose, Fabijoniškėse ar Pietiniame?

Kai mūsų tėvai įsikėlė, buvo planas, kad reikia pastatyti kuo daugiau, kuo pigiau, sukurti rajonus. 20-mečiai mūsų tėvai gauna dovanų butą – imkite ir gyvenkite. Jie turėjo sukurti šeimą, susilaukti daug vaikų, įsikelti ir gyventi. Toks buvo sovietinis komunistinias planas. Gyventojų kiekis išaugo ir reikėjo juos apgyvendinti.

Tačiau prasidėjo Nepriklausomybės laikai. Jos kovų fone tėvai buvo labai užsiėmę, nes reikėjo išgyventi, ir mes, vaikai, augome kieme. Buvo kepsai, patirdavome traumų, tačiau stiprėdavome, augdavome. Man atrodo, kad turėjome laisvę, o dar nebuvo ir interneto.

Apmąstau mūsų kartą. Buvome planuoti kaip „sraigteliai“, bet įvyko Nepriklausomybė, ir matau savo kartą kaip labai laisvus žmones, kurie yra kūrybingi ir vertinantys savo laisvę bei mokantys už ją pakovoti, suprantantys jos svarbą.

O ar architektūra veikia? Manau, kad tai yra labai individualu. Ar gal būti, kad kartotinė architektūrinė sulaužytų žmogų? Nežinau. Juk žmogaus siela renkasi.

Dabar daugėja filmų, darbų apie to laikotarpio – Nepriklausomybės ir meto po jos – atsiminimų, refleksijų. Kaip manote, mūsų karta, jau „paseno“, kad pradeda atsigręžti į tą neseną istoriją, ją apmąstyti. Filme žmonės irgi grįžta į savo aplinką, bet jau permąsto.

Kažkas dar yra žmonių neiškalbėto ir man atrodo, kad filmas yra geras būdas juos suburti – pakalbėti apie tas istorijas. Kiekvieno rajonas turi asociacijų, prisiminimų. Manau, kad tai nėra susiję vien tik su mūsų karta, bet bendrai. Kad yra ką pakalbėti apie rajonus tiek vyresniems, tiek jaunesniems.

Mane nustebino, jog kai filmas buvo rodomas Šiaulių Beržynėlyje, jį pažiūrėti atėjo apie tūkstantį žmonių. Jo rodymas tapo įvykiu. Mačiau, kad filmas yra svarbus. Žmonės išstovėjo visą filmą, nors kando uodai, nebuvo lengva stovėti. Kažkas įsikorė į medžius. Taip pat buvo gražu ir simboliška, kad eidama į beržynėlį – Šiaulių naktų šūkis yra „A žinai, kur mana šaknikės?“ – pamačiau, kad vyrai iškasę po rajoną tąso milžinišką šaknį.

Atrodo, kad žmonės priėmė filmą ir tuo nepaprastai džiaugiuosi. Labai norėčiau, kad jis atrastų kelią ir ne tik šiauliečių širdis. Juoba kad filmu domimasi ir už Atlanto, reiškia, žmonėms yra svarbios tos istorijos.

Tai nėra tik mūsų, bet ir vyresnės kartos rajonas. Rajonas ar vieta, iš kurios esi kilęs, yra bendras dalykas, apie kurį nori kalbėtis žmonės.

O patys filmo veikėjai atrado kažką naujo? Nes kai gyveni, tai gali kažko nepastebėti. Gal buvo momentų, kai Rimantas ar Julius (filmo „personažai“) atrado ar pastebėjo kampų, kurių anksčiau nebuvo pamatę?

Pirma kilusi mintis – „Nuklono“ pastatas. Jame anksčiau dirbo pusė Pietinio. Iš pradžių buvome susitarę, kad galėsime filmuoti tik fojė. Kai atėjome, sargas mus palydėjo į milžinišką angarą, kuriame anksčiau buvo staklės ir kiti agregatai. Nuėjus į tą angarą buvo toks nustebimas, kad jame viskas padengta 10-ies ar daugiau metų dulkių sluoksniu. Milžiniška erdvė, kurią galima užsipildyti. Juk turi tas Pietinis, kaip sako R. Kmita, potencialo, turi žmonių, jie drąsus, mokantys. Yra tokių erdvių, kurios taip likę. Pasvajoju, kad jose galima organizuoti didžiules kūrybines menininkų dirbtuves. [Angare buvo nufilmuota viena muzikinė filmo scena. – A. M.]

Atradimai buvo susiję ir žmonėmis – tai Algimanto Černiausko, rajono architekto, matymas. Buvome optimistai, galvodami, kad mano namas – gražiausias, tačiau jis teigia, kad turtingesnėse šalyse tokie pastatai yra griaunami ir statomi kokybiškesnės architektūros. Tuo laikotarpiu nebuvo laisvų architektų, jie visada priklausė kokiam nors institutui, taigi turėjo vykdyti planą.

Džiaugiuosi, kad Algimantas rado drąsos ir atvirumo viskuo atvirai pasidalinti. Nupasakojo visą procesą, davė archyvus. Pažiūrėjome, kas yra genplanas, pamatėme, kaip tai atrodė popieriuose ir kaip viskas yra dabar. Papasakojo, kaip jam reikėjo sukurti rajoną iš penkių namų. Sako, kad tai yra tas pats, kaip sukurti romaną iš penkių žodžių. Tokie buvo laikai. Iki šiol mūsų santykis yra geras.

O kaip gimė idėja sukurti filmą?

Filmuojant architektūros populiarinimo renginius radosi mintis imti ir pabandyti padidinti mastelį. Pastatai turi savo istorijų, bet jų turi ir rajonai. Pirmiausiai kilo mintis daryti laidą apie Markučius. Sukūrėme televizinės dokumentikos ciklą „Vilniaus veidai. Markučiai“, kurį parodėme televizijoje.

Pasirodė labai įdomu, nes daug pamatėme, išmokome ir susipažinome. Taip pat ir patiems gyventojams buvo įdomu, nes atsirado asmeninė kiekvieno istorija apie jį patį. Taigi buvo pradėtas šis ciklas, vėliau galvojome jį tęsti.

Bet masino mintis padaryti filmą apie Pietinį, kad reikia pabandyti. Ir ta mintis išsipildė. Parašėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai, gavome nedidelį finansavimą ir viskas pavyko.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas