Kauno kino centro „Romuva“ archyvas
Filmas „Mari istorija“ rodomas visoje Lietuvoje, tačiau itin stipriai nugriaudėjo Kaune. Čia filmą ne tik papildo meninė instaliacija „(Ne)Kitas pasaulis“, tačiau taip pat įvyko diskusija apie pojūčius ir kurčiųjų bei aklųjų į(si)traukimą į visuomenę.
„Džiaugiuosi, kad moku kalbą – lietuvių kalbą, ženklų kalbą.“ – diskusijos metu minėjo Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidentas Kęstutis Vaišnora. Dalyviai vieni kitus papildė minėdami, kad žmogus nuo kitų sutvėrimų skiriasi tuo, jog jam itin svarbi komunikacija. Kurčiųjų atstovai taip pat patvirtino, kad todėl labai svarbu mokėti kalbą (kaip kad ir bendraujant tarptautiškai), o vaikystėje esant kurtumo problemai – turėti kalbinę aplinką.
Itin svarbus ir emocijų reiškimas. Ne tik jas išreikšti, tačiau ir mokėti jas reikšti. Štai dėl ko Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorė Laimutė Gervinskienė pabrėžė ugdymo, ypač emocinio ugdymo raiškos svarbą. Šis ugdymas svarbus ne tik kitokių pojūčių žmonėms, tačiau visiems visuomenės dalyviams. Diskusijos dalyvė džiaugėsi, kad šiandien jau yra šnekama apie šią ugdymo sritį bei ji yra vystoma.
Tuo tarpu Kauno kino centro „Romuva“ foje veikia instaliacija „(Ne)Kitas pasaulis“. Kūrinys lankytojus kviečia išmėginti savo pojūčius patiriant gipse įspaustus negatyvinius įvairių objektų atspaudus. Menininką Aurį Radzevičių instaliacijos idėjai įkvėpė ne tik unikali Helen Keller istorija, atskleista filme „Mari istorija“, tačiau ir asmeninės patirtys. Viena jų – tai darbas Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate (dabar – centre). Šiuo kūriniu autorius kvestionuoja žmonių, gyvenančių tame pačiame pasaulyje pojūčio ir pasaulio įsivaizdavimo, suvokimo skirtumus: „Kiek jis mums pažįstamas ir kiek mes esame tikri, kad jį pažįstame?“. Negatyviniais atspausdais išmarginta skulptūra – tai tarsi atrakcijonas, sukurtas regintiesiams, skatinant įsijausti į „kitą“ pojūčių apipintą pasaulį. Kūrėjas kviečia ne tik įžengti į neįprastų pojūčių pilną pasaulį, tačiau ir ištirti save: kaip jaučiame lytėdami, ar užuosdami dvelkiančius kvapus? Ar jaučiamės saugūs? Kaip įsivaizduojame objektus, jų nematydami? Lankytojai gali išbandyti instaliaciją – užsirišti akis, užsidėti garsą izoliuojančias ausines ir paliesti negatyvo atspaudus, įdubimais vaizduojančius objektus.
Kauno kino centro „Romuva“ archyvas
Jautriomis temomis apipintas filmas „Mari istorija“ pasakoją tikrą mergaitės istoriją. Vyksmas, vaizduojamas Larney institute – vienuolyne, pritvindo tylos, kurią tarsi persekioja vidinė drama. Žiūrovą galimai šokiruoja neįprastai reiškiamos emocijos, kurios filme atvaizduojamos grumtynių scenomis. Persivertimas iš „laukinio žvėrelio“, bijančio aplinkos, kurios nepažįsta į bendrauti ir pasaulį pažinti trokštančią merginą. Nors istorija įvyko prieš šimtmetį, temos aktulumas itin didelis dar ir šiandien. Filme galima įžvelgti ypatingų poreikių problematiką, tačiau nuo jos neatsiejama žmogaus vidinė drama, empatija ir svarba vienas kitam.
Kiekvienas mūsų tą patį pasaulį matome skirtingai, tačiau esame apjungti bendrumo, kurį diskutuoti kviečia Helen Keller istorija atskleista J. P. Ameris filme „Mari istorija“. „Į mokyklą atvyko nauja mergaitė. Ji tokia pati kaip aš. Tačiau ji nesimuša. Ir nerėkia. Ji – kvepia duona…“ – taria Mari, paskutiniuose filmo akorduose. Filmą galima pamatyti Kauno kino centre „Romuva“, Vilniuje „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“, Šiauliuose „Atlantic Cinemas“, Panevėžyje kino centre „Garsas“.