Šaltinis – image.toutlecine.com
Prisiminę stereotipišką ir iš kasdienės kalbos ištrauktą nuvalkiotą „prancūziškas filmas“ epitetą, simbolizuojantį amelišką kino reginį, kuriame vien tik romantika, apgaubta veikėjų netikėtų poelgių, ir ypač – staiga prasidedančio dainavimo, juo galime apibūdinti ir Christophe‘o Honoré filmą „Meilės dainos“ (Les Chansons d’amour, 2007) ir visiškai neapsirikti. Lengvos ir neįpareigojančios „Meilės dainos“ pasakoja ne tokią ir linksmą istoriją, tačiau pateikia ją lyg crème brûlée su labai trapia plutele.
Juostoje rodomas ménage à trois – Ismaëlis, Julie ir Alice – gyvena kartu, izoliavęsi nuo likusio pasaulio: ne tiek, kaip Bertoluccio „Svajotojai“ (The Dreamers, 2003), tačiau išorinei aplinkai dėmesio skiriama tik tiek, kad iš Julie pokalbio su seserimi būtų aišku, kokia šio trio gyvenimo būdo priešistorė – Julie ir Ismaëlio santykiai nesiklostė sklandžiai, tačiau netikėtai pasirodžiusi Alice tampa jungtimi tarp jųdviejų. „Je suis le pont sur la rivière/Qui va de toi à toi*“, – taip Alice ir dainuoja, šokinėdama tarp Julie ir Ismaëlio. Netrukus ištiksianti tragedija sugriaus ir šį tiltą, o tuomet Izmaëlio, iki tol atrodžiusio heteroseksualiu, susidomėjimo objektu taps jaunas bretonas Erwannas. Šis poslinkis atrodys itin lengvas, kaip ir filme rodomas seksualumas. Honoré neteikia jokios reikšmės seksualinės orientacijos apibrėžimui nei pačių veikėjų susivokime, nei tuo labiau minėdamas galimą homofobiją ar kliūtis sociume. Politikos čia nebent tiek, jog vienu metu Alice rodoma skaitanti Adamo Thirlwello romaną „Politika“ (kuriame, beje, irgi pasakojama apie ménage à trois santykius – panašių mažų detalių filme yra ir daugiau).
Svarbiau nei meilės objektas juostoje yra pati meilė ir gebėjimas atsiduoti jai net ir po netekties. Atrodo, jog Honoré veikia dvejopai. Viena vertus, filmo kontrolė juntama, kai tarp veikėjų dialogų „įkišama“ keturiolika šansonų, kurie pasigirsta nuosekliai kas kiek laiko, kai kur įterpiant choreografijos elementų (tik labai buitiniai elementai, jokių kostiumų ar makiažo sprendimų nebus), ir kai kur, ne visai natūraliai, kaitaliojant pozityvią-melancholišką nuotaikas (tikriausiai siekiant, jog nė viena iš jų neužsitęstų pernelyg ilgai). Kita vertus, aktoriams palikta pakankamai erdvės, jie atrodo visiškai laisvi, lyg čia pat galėtų lipti iš ekrano, ypač Louisas Garrelis, ta nepakeliama vėjavaikiška lengvybė (o gal tiesiog tai jam tinkantis vaidmuo, juk galima suskaičiuoti bent tris ménage à trois kūrinius, kuriuose spėjo pasirodyti šis aktorius). Laisvei tinkantis ir jau minėtas netikėtai prasidedantis veikėjų dainavimas. Būtent juo aiškiausiai išreiškiami veikėjų potyriai ir emocijos. Kūriniai itin paprasti, leidžiantys dėmesį sutelkti į žodžius, kuriuos suprasti lengviau, jei žinai, kas yra Bretanė ar Bastilija, tačiau ir be to, net praleidžiant keistai skambančius saldokus posakius, esmė lieka aiški.
Šaltinis – coisasdegays.files.wordpress.com
Vis tik vientisumo pritrūksta. Pirmas trečdalis be galo patrauklus ir įtraukiantis, leidžiantis susipažinti su veikėjais, kupinas šarmo ir humoro. Vėliau darosi sudėtingiau, nes filmas prieštarauja pats sau: po skaudžios nelaimės filmo tonas pasikeičia į lėtesnį ir liūdnesnį, tačiau dainos toliau keičia viena kitą ir prancūziškas žavesys ir lengvumas užgožia siužete dominuojantį skausmą, tad jis lieka ne iki galo išbaigtas. Sunku liūdėti kartu su veikėjais, kai visi toliau rimuoja eilutes. Tiesa, tai nėra didelis minusas pačiam žiūrovui, kuriam ir toliau suteikiama proga džiaugtis prancūzišku miuziklu, o ir veikėjų izoliacija dingsta, leidžiant jiems daugiau vaikščioti Paryžiaus gatvėmis, tad aplinka toli gražu nėra klaustrofobiška. Tik kartkartėmis tai gali pasirodyti nuobodu, ypač tiems, kurie iš miuziklų tikisi spalvingumo, dekoracijų ir šokėjų, mat veikėjai dainuoja daugiausia patys sau, eidami… nelabai aišku kur. O kur link pasuks režisierius – gana nuspėjama, siužete nebus itin daug netikėtumų. Tai patogu, nes šurmulio pakanka kituose filmo dalyse: net juostos pabaiga kai kam gali pasirodyti pernelyg staigiai užsukta, nors jos interpretacija turėtų būti lengvai perprantama bei taip pat paliekanti galimybę Christophe‘ui Honoré sukurti filmo tęsinį.
Į „Meilės dainas“ nereikia žvelgti kritiškai ar ieškoti paslėptų reikšmių. Kinematografija pernelyg nenustebins. Tačiau dabar, rudenėjant, visiems, ieškantiems kažko lengvo, paprasto, romantiško bei truputėlį nestandartinio kino, ši juosta bus puikus atradimas. Telieka prieš užgęstant šviesoms nusiteikti prancūziškam reginiui.
*Aš esu tiltas virš upės, tekančios nuo tavęs iki tavęs.
Pamatyti šį filmą turėsite galimybę Vilniaus LGBT festivalyje „Kreivės“:
Rugpjūčio 27 d. – 17.10 – Vilnius – „Skalvija“
Filmo anonsas:
