Visi akcentuoja buvimo Džeimsu Bondu didingumą. Gražūs automobiliai ir laikrodžiai, geriausi peizažai, patraukliausios moterys, nuostabūs kostiumai ar smokingai bei labai aiškus kokteilio pasirinkimas bare.
Tačiau pagalvojus būti Džeimsu Bondu yra liūdna. Kažin, ar buvimas užkietėjusiu adrenalino fanatiku palieka labai daug laiko pasidžiaugti lėtomis gyvenimo akimirkomis. O dar ir (tebūnie gražiai pavaizduotas) alkoholizmas ir nesugebėjimas su niekuo emociškai suartėti gyvenime… Na, ir dar vis kažkas kartais ilgais monologais kalba, kaip tikisi, kad jis mirs! Nežinau, kaip jums, bet man tai atrodo kaip depresiją sukelianti gyvenimo būdas, nuo kurio net degtinė su martiniu negali apsaugoti.
Taip galvojasi stebint senstelėjusio Danielio Craigo veido raukšles naujausiame (D. Craigui paskutiniame), jau 25-ajame, Bondo serijos filme „Mirtis palauks“. Ilgai lauktas ir bent porą kartų dėl pandemijos atidėtas agento 007 nuotykis pagaliau pasiekė didžiųjų salių ekranus. Ir, kaip dar viena neblogo serialo serija, per daug nenuvilia.
Toks rezultatas savaime yra labai neblogas ne tik dėl nuolatinių atidėliojimų, dažniau nei norėtųsi reiškiančių nusivylimą. Nelabai gerus dalykus žadėjo ir tai, kad keitėsi ir režisierius. 2018 m. garsųjį Danny Boyle`ą po kūrybinių nesutarimų su prodiuseriais pakeitė amerikietis Cory Jojis Fukunaga. Tokie pasikeitimai dažnai reiškia prastą rezultatą, tačiau C. J. Fukunaga šįkart pademonstravo, jog neblogai sukasi ne tik atmosferiškų sunkenybių, tačiau ir lengvesnių veiksmo filmų virtuvėje.
Šįkart Dž. Bondas kovoja su iki šiol nematytai tiksliu ginklu „Heraklis“, veikiančiu sąveikaujant biologijai ir technologijoms. Daugiau plėstis čia turbūt neverta, nes daugiau ar mažiau aišku, kaip viskas dėliosis ir pasibaigs – yra romantinių nuotykių, išdavysčių ir, žinoma, kaip įprasta Bondo filmui, rusakalbių blogiečių.
Svarbiausia, jog puikiai pataikoma į visas šiuolaikinių dienų aktualijas ir paranojas. Ypač po to, kai filmo pradžioje užgroja Billy Eilish filmui sukurta daina. Tuo momentu lengviau įsivaizduoti pusamžių vyrų ratelį kambarėlyje galvojantį, kaip padaryti filmą paklausesnį jaunesniam žiūrovui – „Paimkime tą jauną merginą, kuri dainuoja, bet iš tikro pusiau šnabžda!“
Nesu nusiteikęs prieš B. Eilish („Happier Than Ever“ gerai susigroja su ankstyvų 2000-ųjų nostalgija!), tačiau pasirinkimas neatrodė labai tinkantis istorijai apie senstelėjusį britų agentą. Na, bet svarbiausia, kad viskas vėliau daugiau ar mažiau stoja į savo vėžes.
Bondiškai lėkštoką (ar kvailoką, pagal skonį) scenarijų kartu su nebloga kinematografija beveik visada turi „ištempti“ aktorių komanda. Filme ji nenuvilia. D. Craigas, tebūnie ir akivaizdžiai senstelėjęs bei pavargęs, savo personažą suvaidina tikrai neblogai. Rami Malekas, turbūt prisiminęs savo dienas „Pono Roboto“ (Mr. Robot, 2015-2019) filmavimo aikštelėje, ir vėl puikiai pasirodo kaip šaltas sociopatas pagrindinio blogiuko vaidmenyje.
Tačiau bene labiausiai sužavi filme tik epizodinį vaidmenį gavusi ir tiesiog fantastiška Ana de Armas. Belieka tik pritarti daugeliui filmo gerbėjų – A. de Armas skirtas laikas „Mirtis palauks“ yra tiesiog nusikalstamai per trumpas. Na, bet jis tikrai neprailgs ir neleis užmigti bežiūrint beveik trijų valandų ilgio veiksmo filmą.
Kažko daugiau pridurti turbūt ir nėra. Kaip ir tikėtasi, naujausias Džeimso Bondo nuotykis pateikia kino spragėsių pasiilgusiam žiūrovui dar vieną kokybišką serialo seriją. Žiūrovai turbūt po kelių savaičių net nelabai atsimins, apie ką filmas buvo, tačiau pati juostos peržiūra neprailgsta net ir stokojant tikrai įsimintinų momentų. Tad belieka padėkoti D. Craigui už smagiai praleistą laiką kino salėje ir palinkėti geros pensijos nuo bondiško gyvenimo būdo.
Filmo anonsas:
Režisūra – 7
Scenarijus – 6
Kinematografija – 9
Aktorių darbas – 8
Muzika – 7