„ACME Film“ archyvas
Kai prieš kelerius metus „Sony Pictures“ studija pagaliau išleido ilgai brandintą projektą „Monstrų viešbutis“ (Hotel Transylvania, 2012), žiūrovai maloniai nustebo. Vizualiai puiki animacija, šmaikštus įgarsinimas ir įdomus pateikimas patraukė daugelio žiūrovų dėmesį, įskaitant ir kino kritikus. Tai nebuvo tokio aukšto lygio animacinis šedevras kaip „Žuviukas Nemo“ (Finding Nemo, 2003) ar „Aukštyn“ (Up, 2009). Pritrūkta sugebėjimo subtiliai laviruoti tarp mažųjų žiūrovų ir suaugusiųjų interesų. Tačiau faktas, kad kažkas kitas be „Pixar“ studijos gali išleisti judrų, gyvą ir ganėtinai originalų animacinį filmą šeimai, teikė vilties.
Po trejų metų pertraukos mes ir vėl turime galimybę sugrįžti į dinamiškąjį viešbutį. Neoriginalus tęsinio pavadinimas sufleruoja, kad pirmai daliai uždirbus net 360 milijonų dolerių, antras filmas buvo tiesiog neišvengiamas. Įgarsinti filmą sugrįžo ta pati bičiulių kompanija – Andy Sambergas, Selena Gomez, Kevinas Jamesas, Steve Buscemis, Davidas Spade su Adamu Sandleriu priešakyje ir kitais. Kaip ir buvo galima tikėtis iš tęsinio, animacija vizualiai kokybiška. „Nebrendylos“ (Grown Ups, 2010) aktoriai ir šį kartą taikliai įgarsina personažus, tačiau pats sumanymas nei iš tolo neprilygsta savo pirmtako originaliam paprastumui.
„ACME Film“ archyvas
Praėjus keleriems metams po to, kai į viešbutį „Transilvanija“, skirtą tik monstrams, užklydo jaunuolis Džonatanas (Andy Sambergas) ir pavergė visų širdis, situacija visiškai pasikeitė. Viešbučio savininkas Drakula (Adamas Sandleris) geranoriškai priima į viešbutį ir žmones, o naujasis jo galvos skausmas yra anūkas Denis. Berniukas nerodo jokių ženklų, jog yra vampyras, todėl Drakulos dukra Meivė (Selena Gomez) ima galvoti apie išsikraustymą į žmonių pasaulį. Tačiau Drakula šventai tiki, kad anūko iltys pasirodys ir šeima pasiliks gyventi viešbutyje. Jis išsiunčia savo dukrą susipažinti su Džonatano tėvais, o pats, pasitelkęs ištikimuosius bičiulius, išvyksta į „monstrų treniruočių“ stovyklą atskleisti Denio kraugeriškojo alter ego.
Užbėgant įvykiams už akių, animacinis filmas turėtų tikrai patikti mažiesiems žiūrovams. Kai kurie suaugusiems skirti pokštai praskries gerokai virš jų galvų, bet didžiąją dalį filmo vaikai bus turiningai linksminami. Tačiau reikia nepamiršti, kad vaikus sudominti ir pralinksminti nereikia daug pastangų. Fizinė komedija – vienas kitas trinktelėjimas, nugriuvimas, sprogimas, ir vaikai pratrūksta juoku. Išrankesnis žiūrovas sutiks, kad animacinės komedijos, skirtos vaikams, turi didelį nerašytą įsipareigojimą: suteikti ne tik juoką, bet ir žinių. „Monstrų viešbutis 2“ didžiąją dalį filmo skelbia vieną aiškią žinutę: „Priimk kitus tokius, kokie jie yra.“ Ir tai džiugina tol, kol paskutinėje filmo dalyje ši žinia yra visiškai sutrypiama.
„ACME Film“ archyvas
Ieškant priežasčių, kodėl tęsinys suklumpa priešais savo pirmtaką, akis užkliūna už fakto, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo ir Adamas Sandleris. Šmaikštaus Drakulos balso savininkas žiūrovams yra labiau žinomas dėl, švelniai tariant, ne tokių šmaikščių jo pastarųjų filmų, kaip kad „Džekas ir Džilė“, „Pakvaišęs tėtis“ ar „Pikseliai“. Ir išties, dialogai filme dažnai šlubuoja nuo banalių frazių, „ketvirtokiškų“ juokelių, o niekur neįsipaišančios modernios muzikos ir šokio scenos priverčia visiškai rimtu veidu klausti, ar tai turėtų būti juokinga. Galų gale, į pagalbą atskuba nesubtilus „Sony“ reklamos talpinimas: išmanieji telefonai, nešiojami kompiuteriai ir televizijos įrašymo įrenginiai primena, kad tai tėra pirmtako sėkmę atkartoti bandanti komercinė tuštybė.
Kaip ir pirmąjį, taip ir šį filmą režisavo Genndy Tartakovsky. Ši pavardė slepiasi po gerai žinomais animaciniais projektais, kaip „Samurajus Džekas“ (Samurai Jack, 2001), „Deksterio laboratorija“ (Dexter‘s Laboratory, 1996) ar „Super mergaitės“ (The Powerpuff Girls, 1998). Filmui besiplėtojant, galima pastebėti vis dar turinčio savyje parako režisieriaus stilių: intensyvus tempo palaikymas, greiti kadrų perėjimai ir daugiaplanis perimetras. Šalia šių atributų puikiai dera intensyvus garso takelis, sukurtas Marko Mothersbaugho, kuriam nėra svetimas darbas su animacija („Lego filmas“, 2014). Tai bene vieninteliai aiškūs privalumai, kiek gelbėjantys nuspėjamą filmo siužetą ir kūrybinės dvasios deficitą.
Apibendrinant, nuviliančiam tęsiniui trūksta solidžios substancijos, jog jį būtų verta nuodugniau analizuoti ar lyginti su „Pixar“ studijos filmais. Charakteriai vienpusiški, tėvo ir dukros santykiai pernelyg ištempti, dramai trūksta humoro, o veikėjams „gresiantis“ pavojus neįtikina. Detali vizualika, greita režisūra ir gyvybingas įgarsinimas padeda filmui pakilti iki vidutiniokiškos animacijos. Tačiau panašu, jog „Sony Pictures“ pakanka tokios animacijos, skirtos patenkinti mažuosius bei neišrankiuosius žiūrovus.
Kaip ir išduota pagrindinė filmo žinutė, kaip ir visiškai charakterio neatitinkantis senelio Vlado (Melas Brooksas) šokis, filmas palieka žiūrovą su atbukusių ilčių įkandimais. Bent jau iki kito „pinigus graibstančio“ tęsinio.
Filmo anonsas:
