„Lenkų Kino savaitė” archyvas
Praėjo lenkų kino savaitė, apie kurią kritikė Živilė Pipinytė pasakė, jog tai filmai publikai, kuri „į kiną ateina norėdami suprasti, kas vyksta, pasitikrinti savo moralinių nuostatų, o ne kažkokiems idiotams“.
Jos teigimu, lenkų kino bruožas – žmogaus ir istorijos santykių tematika. Bet aš noriu pakalbėti apie kai ką kita. Apie moterų figūras ir herojes.
Lenkų kino tradicija siejama su Andrzejumi Wajda, kurio kūryboje daug herojiškumo, sentimentalumo, netgi patetiškumo ir patoso. Režisieriaus filmuose svarbią vietą užima kankinystės motyvas. Būtent jis vyrauja „Žmoguje iš geležies“ (1981 m.), antrojoje trilogijos dalyje, tokioje skirtingoje nuo „Žmogaus iš marmumo“ (1976 m.), kuriame buvo gana daug absurdo, žaismės ir komizmo elementų.
„Žmoguje iš geležies“ matome istorijos, pradėtos „Žmoguje iš marmuro“ atomazgą. Atkakli, valdinga, netgi tironė ir šantažistė žurnalistė Agnieszka (akt. Kristyna Janda), kūrusi ankstyvuosius socializmo dešimtmečius demaskuojantį filmą, čia yra įkalinta dėl opozicinės veiklos. Matome praeities kadrus: jos žurnalisto pažymėjimą atima kailį saugantis redaktorius, Agnieszkos savivertė susvyruoja. Kryčio istorija, kuri buvo jos kuriamame filme, atsikartoja jos gyvenime. Pasikeitus politinėms aplinkybėms, Agnieszkos privalumai – ryžtingumas, atkaklumas, charizma tampa trūkumais. Todėl ji pereina į opoziciją ne tik išoriškai, bet ir viduje. Iš egoistės ir savanaudės ji tampa pasiaukojanti ir nuolanki mylinčioji, iš impulsyvios ir degančios – į besitramdančią ir ašarojančią, iš aktyvios, kuriančios, ji tampa pasyvia stebėtoja. Netekusi visų kaukių – žurnalisto pažymėjimo, kameros, galiausiai ir fotoaparato, Agnieszka realizuojasi kaip motina ir kaip kankinė.
Transformuojantis yra Krzysztofo Krauzės ir Joannos Kos-Krauze kinas. Labiausiai išgarsėję kriminaliniu filmu „Skola“ (lenk. „Dlug“), režisierių pora garsėja filmais, kurie siekia atspindėti naujų gyvenimo sąlygų, kapitalistinės sistemos įsibrovimą į atsitiktinio žmogaus gyvenimą. Pastaruoju metu režisieriai aktyviai ėmėsi biografijos žanro. Lenkų kino savaitėje buvo parodytas jų filmas „Papuša“ (2013 m.) – apie pirmąją Lenkijoje (ir pasaulyje?) romų tautybės moterį rašiusią poeziją. Ką reiškė būti rome ir moterimi XX a. pirmojoje pusėje? Ne veltui pagrindinės veikėjos vardas reiškia „Lėlę“. Daugybė moterų, net nebūdamos romės, XXI a. galėjo atpažinti save – besislaptančią, abejojančią savo kūryba, bijančią bendruomenės (šeimos) pasmerkimo ir atstūmimo. Kad realizuotų save, jai reikalingas kitas, kuriuo tampa atsitiktinai į romų gretas patekęs jaunas lenkų poetas Jeržis. Jeržio pastangomis Papušos kūryba publikuojama Lenkijos spaudoje. Jaunuolis yra ir Papušos meilės objektas. Sužinojusi, kad Jeržis vedęs ir turi šeimą, Papuša supranta, kad Jeržis iš tiesų yra Kitas, niekada jai nepriklausęs. Kai Jeržis publikuoja knygą apie Lenkijos čigonus, ji tai priima kaip daugeriopą išdavystę – ne tik seksualinę, bet ir kūrybinę, kultūrinę, žmogiškąją. Papuša netenka proto – jos siela kenčia.
„Ida“ (2014 m., rež. Pawel Pawlikowski) – dar viena moteriškumo istorija. Idos teta Vanda įkūnija skausmo ir kaltės paralyžuotą žmogų. Šią būseną trumpam „atlaisvinti“ padeda alkoholis ir seksualiniai nuotykiai. Po išoriniu Vandos lenvabūdiškumu slepiasi sunkus akmuo. Vanda žiauri sau ir kaltininkams – jos šeimos ir sūnaus žudikams. Tuo metu, Ida – jos priešingybė. Atjauta padeda Idai išlikti. Nors ir užaugusi vienuolyne, ji leidžia sau daug labiau gyventi nei Vanda. Jos veide – mąsli ramybė. Kita vertus, Ida pasirenka saugumą vietoj nežinomybės: vietoj džiazo muzikanto – Jėzaus skulptūrą, vietoj namo ant jūros kranto – storas vienuolyno sienas. Ida žino, kad niekada nesimėgaus gyvenimu, nesijaus namie pasaulyje, kuriame palaidota tiek nekaltų žmonių kaulų… Klausimas: ar grįždama takeliu į vienuolyną ji galvoja apie savo teptuką ir spalvas?
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Krzysztof Skonieczny filme „Hardkor disko“ (2014 m.) kalbama ne tiek apie moteris, kiek apie prasmę. Pagrindinė veikėja Olga daro viską, kad tik jos nebūtų. Svaiginasi, kitaip sakant, anestezuoja tikrovę. Olgos tėvas – architektas, mama – scenografė. Abu jie kurie kuria prasmę. Tuo metu prie jos namų durų vieną dieną pasirodęs Martinas už ją padaro tai, ko ji trokšta. Jis nužudo prasmę – abu jos tėvus.
Olga yra prasmės vartotoja (aistringa kinomanė). Juoda (tėvas) ir balta (motina) miršta, kaip ir nespalvotas kinas. Martinas veikia tarsi jos vidinė struktūra, kuri, jai nežinant, dirba savo darbą – nužudo jos psichines struktūras, su kuriomis ji kovoja. Filme visi trys – tėvas, motina ir Martinas dėl grimo ir vaidybos primena zombius. Kaip toje „Cranberries“ dainoje, visi trys jie siaučia merginos galvoje.
Filmo antrojoje pusėje Olga linksminasi savo surengtame vakarėlyje, bučiuodamasi beveik su visais į jį pakviestais vaikinais ir merginomis. Tačiau viskas virsta chaosu, agresija, kuri įsiurbia ir pačią Olgą. Martinas vėl brėžia ribas, išsitraukia peilį, kuriuo bado orą ir taip išvaro „tūsovčikus“. Olga jaučiasi saugi, susitaikiusi su savimi ir viliasi visiško susiliejimo su Martinu. Tačiau atlikęs savo darbą, Martinas ją palieka. Pabaigoje matome Olgą iš nugaros duše, kūnu srūvantis vanduo rodo, kad ji tapo kažkuo atskiru ir vientisu, kad atgauna savo kūnišką prasmę ir gyvybines galias.
Krzysztofo Kieslowskio „Dekalogo“ antroji dalis su paliečia vieną slapčiausių moters gyvenimo aspektų – abortą. Dorota (akt. Kristyna Janda) yra kūrėja – muzikantė, smuikininkė. Ji – scenos žmogus, įpratęs uoliai ir tiksliai dirbti, tačiau ir turintis ir niekam nežinomą gyvenimo pusę. Siužetas liečia būtent pastarąją. Daugiabutyje, kuriame ji gyvena, taip pat gyvena ir senas gydytojas, gydantis jos sužalotą, iš mirties besivaduojantį vyrą. Dorota sužino, kad laukiasi vaiko nuo meilužio ir nusprendžia jo (o kartu ir savo) lemtį atiduoti į aplinkybių rankas. Ji kliaujasi gydytoju, priklausomai nuo diagnozės, ji darys arba nedarys aborto. Gydytojas norėdamas išgelbėti gyvybę, pameluoja Dorotai, kad vyro būklė bloga ir jis greičiausiai mirs. Norėdamas įtikinti Dorotą, jis prisiekia Dievo vardu. Dorota, jau pasiryžusi abortui, pakeičia sprendimą, nes priima tai kaip iš aukščiau siųstą ženklą, nors galimybė išpildyti save kaip motiną, liautis slapstytis, ją gąsdina.
Nepraleidau progos K. Jandą pamatyti gyvai. Nacionaliniame dramos teatre ji vaidino „Solidarumo“ lyderio Lecho Walensos žmoną Danutą Walensą monospektaklyje „Danuta W.“, kurį pati inscenizavo. Atrodo, K. Jandai čia teko leistis į komporomisus, galbūt net su nuostata, jog gyvenimas ir yra sudarytas iš kompromisų. Viena vertus, D. Walensą ji vaizdavą per šv. Motinos figūrą, atsidavusią žmoną (arba žmoną-motiną) ir aštuonių vaikų gimdytoją, kita vertus, „Danuta W.“ yra moters autonomiškėjimo istorija. Monospektaklis pastatytas pagal D. Walensos autobiografiją ir žinoma, atskleidžia ne vien moters, žmogaus Danutos, bet „Solidarumo“ judėjimo, reikšmingo Lenkijos laikotarpio istoriją. Atrodo, kad Danuta, nujausdama tai ar ne, savo jausmingumu, emocionalumu tarsi padėjo Lechui išlaikyti lyderiui reikalingą šaltą protą, nuoseklumą ir tvirtumą politikos baruose. Tačiau begalinis emocionalumas ir vienas po kito gimstantys vaikai neatkreipė vyro dėmesio į žmoną, kurio jai vis labiau ir labiau reikėjo. Danutos sąmoningėjimo ir autonomijos procesas nėra užbaigtas, ir gal niekada jau nebus, tačiau susitaikymą su esama situacija ji pasiekia. Spektaklyje Danuta kepa obuolių pyragą. Jis simbolizuoja šeimos, intymumo troškimą. Tačiau scenoje ji viena su lėkšte pyrago. Juo siūlo publikai pasivaišinti, panašiai, kaip savo vienatve.
Šis spektaklis, kaip ir visi tie filmai, atrodo, kalba apie apie moteris, kurios kažko stokojo ir tą stoką bandė kompensuoti išorėje, nesuprasdamos, kad stoka buvo jų viduje. Filmai atskleidžia moterų gyvenimo aspektus, kažkada buvusius itin slaptais. Moterys iš namų, bendruomenių, vienuolyno celių eina į viešumą, ieškodamos paguodos, pripažinimo, eina savęs išbandyti, save sustiprinti. Labai dažnai jos turi rinktis – tarp kūrybos ir saugumo, kurį teikia kančia, beprotystė, tikėjimas, beprasmybė ar gimdytojos vaidmuo.
Parengė Inga Janiulytė