fbpx
Festivaliai, Lietuviški filmai, Reportažai

Naują dokumentinį filmą „Romano vaikystė“ pristatantis L. Mikuta: buvimas kartu ir santykis tarp artimų žmonių yra pats esmingiausias

Režisieriaus Lino Mikutos filmo „Romano vaikystė“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Filmas yra apie šeimą ir apie tai, kad kartais aplinka, kuri supa žmones, nėra pati svarbiausia. Svarbiausias yra santykis tarp šeimos narių, kas juos sieja ir jungia“, – taip apie savo naująjį dokumentinį filmą kalba režisierius Linas Mikuta.

Paskutinę dieną prieš karantiną Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyko dvi lietuvių kino kūrėjų premjeros. Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaoko“ pirmasis parodymas ir naujojo režisieriaus Lino Mikutos dokumentinio filmo „Romano vaikystė“ premjera. 2013 m. režisierius tapo „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatu už filmą „Pietūs Lipovkėje“.

Šis dokumentinis filmas minimas ne atsitiktinai. Kaip pasakoja režisierius, Romano gyvenimą filmavo tuo pačiu metu, kai buvo sukurtas „Pietūs Lipovkėje“, tačiau jo kūryba kiek užtruko.

Režisieriaus Lino Mikutos filmo „Romano vaikystė“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Šio filmo kelionė į ekranus užtruko kiek ilgiau. Jis buvo nufilmuotas 2013 m. Po to įvyko pauzė. Galima sakyti, mano kūrybinė krizė. Nežinojau, kaip jį baigti kurti. Vėliau įvyko visiems žinomi įvykiai su vaikais, su socialinės rizikos šeimomis, kuomet Šakių rajone vaikai buvo įmesti į šulinį, Matuko istorija, vaikų paėmimo iš tėvų Kaune istorija. Po visų šių įvykių man susidėliojo paveikslas ir supratau, kad atėjo metas šį filmą baigti ir išleisti“, – pristatydamas filmą prisiminė režisierius.

„Romano vaikystė“ atsiradimas buvo spontaniškas ir neplanuotas. Režisierius su savo žmona, dažna jo filmų operatore Kristina Sereikaite lankėsi gimtojoje Klaipėdoje pas savo mamą. Išėję vakare pasivaikščioti po miestą, sutiko Aivarą [Romano tėvą – A. M.], prie savo „namo“ ardantį kažkokį aparatą.

„Akys susitiko ir pradėjome bendrauti. Pakvietė mus į svečius, padarė arbatos. Jie papasakojo, kad turi vaiką. Mūsiškis irgi buvo neseniai gimęs. Pradėjome bendrauti ne kaip kino kūrėjai, o kaip žmonės. Jis mus pažino kaip Liną ir Kristiną, kurie ėjo pro šalį. Vėliau papasakojome, kad kuriame filmus, mums yra įdomūs žmonių gyvenimai.

Filmo premjera

Atėję kitą dieną susipažinome su Romanu. Jie mums sakė, kad kažkas nori juos išmesti iš namo. Mums ta istorija pasirodė įdomi. Pasisiūlėme su jais šiek tiek pabūti ir pafilmuoti. Gal padarysime filmą, gal kažkaip galėsime pagelbėti.

Jie nejuto baimės, kai juos filmavome, nes buvo didelis tarpusavio pasitikėjimas. Visą vasarą atvažiuodavome, filmuodavome. Viskas prasidėjo nuo žmogiško santykio, paprasto bendravimo ir pasitikėjimo. Tikiuosi jį pateisinome“, – juostos atsiradimo aplinkybes premjeros žiūrovams pasakojo L. Mikuta.

Prieš pristatant „Romano vaikystę“ į kino teatrus, kino kūrėjai buvo nuvykę aplankyti Romano šeimos. Norėjo jiems parodyti filmą ir atsiklausi, ar viskas gerai, ar gali jį rodyti. Jie sutiko.

Režisierius Linas Mikuta
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Kai jaučiau, kad šį filmą reikia baigti, kilo minčių, jog reikia nuvažiuoti pas juos ir toliau filmuoti. Galvojome, kas bus, ką pamatysime po tiek metų. Paskambinau su dideliu nerimu. Atsiliepė Diana [Romano mama – A. M.] ir pakvietė mus į svečius. Nuvažiavę į Klaipėdą labai nudžiugome, nes šeima per tuos metus gavo butą, vaikas lankė mokyklą, dabar Romanas mokinasi profesinėje mokykloje, šeima dirba. Jie toliau eina per gyvenimą, eina kartu ir tai yra pagrindinė filmo mintis. Buvimas kartu, santykis tarp artimų žmonių, kurį palaiko jos nariai, yra pats esmingiausias“, – kalbėjo režisierius.

Kaip ir daugelį režisieriaus darbų, juostą filmavo režisieriaus žmona Kristina Sereikaitė. Paklausta, kas jai kuriant filmą ir būnant su šia šeima buvo svarbiausia, teigė, kad operatoriaus fiksuojamas vaizdas nėra tik informacija, o ir subtilus požiūris į fiksuojamą realybę.

„Nepasakysiu, kaip filmavau, tai buvo seniai. Pamenu, kad viskas vyko labai natūraliai, jie mumis labai pasitikėjo. Man, kaip operatorei, nebuvo didžiulio iššūkio. Su jais susibendravome, jie mumis pasitikėjo ir viskas išėjo natūraliai. Tiesiog intuityviai jutau, kad taip reikia filmuoti“, – teigė operatorė.

Dokumentinį filmą „Romano vaikystė“ iki „Scanoramos“ pabaigos galite pažiūrėti virtualioje festivalio salėje: https://kinas.scanorama.lt/film/romano-vaikyste/

Apie filmą. Aštuonmetis Romanas gyvena „skvote“ – apleistame, griūvančiame pastate Klaipėdos senamiestyje kartu su tėvais – Aivaru ir Diana. Nors gyvena skurde, tėvai stengiasi Romanui suteikti visa, kas geriausia. Deja, ne visada jiems tai pavyksta. Tačiau Romanui tai nė motais – jis džiaugiasi, jog tėvai jam suteikia svarbiausią dalyką – visišką laisvę. Laisvę klaidžioti siauromis senamiesčio gatvelėmis su draugais, maudytis jūroje, laipioti tvoromis ar landžioti po griuvėsius. Mažajam nė motais, kad tai gali būti labai pavojinga. Jam svarbiausia, kad jis yra mylimas.

Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.