fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Scanorama

„Nauja draugė“ – smagus satyriškas erzinimas

Kadras iš filmo „Nauja draugė“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nauja draugė“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nauja draugė“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Idiliškas ir spalvingas it šeštojo dešimtmečio reklamos, puošiamos dirbtinių šypsenų, sudėliotų simetriškai – tokie preciziški ir rafinuoti pirmieji „Naujos draugės“ (Une Nouvelle Amie, 2014) kadrai. Jie iškart įtraukia žiūrovą, o režisierius leidžia nujausti, jog per ateinančias dvi valandas netrūks nieko: nei juoko, nei nuostabos, nei dramos, o ypač – satyros.

Filme pasakojama dviejų geriausių draugių – Kler ir Loros – istorija: pirmoji laiko savo draugę autoritetu, todėl, jos kelrodei žvaigždei užgesus, Kler jaučiasi netekus dalelės savęs. Prižadėjusi rūpintis krikšto dukra, Kler aplanko našliu tapusį Loros vyrą ir, švelniai tariant, nustemba, radusi šį persirengusį moterimi.

Jis, Davidas, sako neturėjęs poreikio persirenginėti, kol buvo su Lora. Ir štai, šiai mirus, Davidas kaip Dionizas, atplėštas nuo Dzeuso kojos, gimsta antrą kartą, šįsyk – kaip moteris Virdžinija. Kartu su ja Lora, fone skambant pakiliems pop hitams, pradeda kartu leisti laiką ieškodami suknelių, šokdami klube ar būdami transseksualių atlikėjų kabarete. Visa ši bakchanalijų puota kupina seksualumo. Virdžinija pradeda priminti Kler jos buvusią draugę, kuriai, panašu, jautė ne vien platoniškus jausmus. Užslėptas geismas, pavydas ir geidulingi vyrų žvilgsniai – štai ką sukelia Davido persirengimas. Transvestizmas ilgainiui tampa transseksualumu, bet jis naudojamas tik pagrindinei minties gijai išausti: lyčių dichotomija, siekianti griežtos tvarkos, gali tik dar labiau išbalansuoti tikrovę. „Noriu išvažiuoti ir pradėti naują gyvenimą, kaip moteris <…>, nes galėčiau daryti tai, ko vyrai negali“, – sako Virdžinija. O ko vyrai (ar moterys) negali?

Kadras iš filmo „Nauja draugė“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Nauja draugė“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Juosta verčia jaustis nepatogiai, tačiau ne dėl seksualumo temos, o dėl perdėto pasakojimo: pradedant vizualumu (detalės, spalvos, praeities rodymas, kai apie ją pasakoja veikėjas), baigiant santykių vaizdavimu ir aktoryste. Jeigu verkia – tai raudoja, jei pykstasi – girdi visi. Seksualumo sluoksnių daugiau nei vaivorykštėje spalvų: čia ir transvestitas, toliau neabejingas moterims, bet patenkintas vyrų dėmesiu, ir moteris, gerokai aktyvesnė už savo partnerį, o šiaip jau esanti latentinė lesbietė, ir erotinės haliucinacijos, ir persipynę lyčių vaidmenys. Kai Davidas tampa Virdžinija, jis elgiasi atsargiau ir manieringiau, nei tradiciškai priskirtina moteriškiausiai moteriai. Viskas over-the-top.

Ir tuomet aiškėja, jog toks spektaklis tėra beprasmių, sutirštintų stereotipų satyra. Genialu – tai tik priverčia šypsotis, žinant, jog smagus ne Davido nugaros depiliavimas ar kaukšėjimas aukštakulniais, bet Ozono pasijuokimas iš spalvų sutirštinimo, susiejant jį su tiksline žmonių grupe, t. y. tais, kurie regės ne satyrą, o iškrypimus. Davidas sako, jog vaikui atstoją ir tėvą, ir mamą. Pagal „Tėvas 1“ ir „Tėvas 2“ projektą?! – baisėsis pasipiktinusieji. Be abejo, viskas tik dėl jūsų! Ozonas lyg toreodoras gainioja banderilėmis susmaigstytą (vyras-nevyras, dar auginantis vaiką?) bulių po amfiteatrą, plaikstydamas kapą jam tiesiog prieš nosimi, o špagą susmeigia paskutinėje filmo scenoje. Visą šį laiką bulius nemato publikos kvatojimo.

Filmas gali nepatikti ir, atvirkščiai nei buliams, transseksualams neapykantos nejaučiantiems žiūrovams, kurie filmą supras tik kaip rimtą dramą, ir jis jiems atrodys mažų mažiausiai absurdiškas. Siužetas toks melodramiškas, kad nepajautus pašaipaus tono verstų dangstytis akis. Kaip ir „Aštuoniose moteryse“ (8 femmes, 2002), taip ir filme „Nauja draugė“ tiek daug farso, jog patikėtum, kad tai tiesa. Nors juostoje daug ne tik sarkazmo – joje pilna meilės dvasios: tos, kuri nugali, kuri triumfuoja filmų pabaigose. Ozonas neatsispiria ir įpina emocišką muzikinę sceną. Verkia Davidas/Virdžinija, Kler, priblokšta ir publika – scena labai išsiskiria iš likusių.

Ironiškas, greitas, stilingas, drąsus – toks naujausias François Ozono darbas, puikia derinantis pramoginį reginį su siaurai mąstančių žmonių pašaipa, kuri nėra beprasmiška – juk žiūrėti filmą taip smagu, bent jau tol, kol esi įsitaisęs koridos amfiteatro ložėje.

Filmą turėsite galimybę pamatyti festivalio metu:
Lapkričio 17 d., pirmadienis, 21.15 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 22 d., šeštadienis, 22.15 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.