„Forum Cinemas“ archyvas
Holivudas yra baisiai madinga vieta. Holivudas moka tuo pačiu metu ir kurti madas, ir jų vaikytis. Atidžiau pažvelgus netgi galima visai nesunkiai identifikuoti tam tikras bangas, kurios gimsta, siaučia, o tada vėl pradingsta į nebūtį. Ar atsimenat tokį filmą pavadinimu „Matrica“ (The Matrix, 1999)? Aišku atsimenat. Tačiau kiek atsimenat filmų iš tos gausios jo kopijuotojų armijos. Greičiausiai nei vieno. Tačiau apie 2000-uosius metus jie radosi lyg grybai po lietaus. Visi jie didžiavosi savo grakščiomis kovų senomis ir sulėtinimo efektais bei labai norėjo pakartoti „Matricos“ sėkmę. Nepavyko. Nieko nepadarysi.
Šiandien Holivudas išgyvena kelias panašias madas. Viena iš young adult knygų adaptacijos. Ji pačiame įkarštyje. Ir su paskutiniuoju „Bado Žaidynių“ filmu, ko gero, jau turėtų prasidėti jos nuslūgimo procesas. Dabar šį etapą kaip tik išgyvena kita mada – mažo biudžeto, found footage principu nufilmuoti siaubo filmai. Jos užuomazgos – dar 1999-aisiais pasirodžiusi „Bleiro ragana“. Pastaraisiais metais šis pseudo-žanras labiausiai siejamas su „Paranormalių reiškinių“ filmų serija, kurios šeštoji ir, anot kūrėjų, paskutinė dalis „Paranormalūs reiškiniai: vaiduoklio dimensija“ dabar kaip tik ir sukasi viso pasaulio kino teatruose.
Kaip ir ankstesni filmai, taip ir šis sukonstruotas taip, kad primintų mėgėjiškai nufilmuotus vaizdus, kone atsitiktinai pasakojančius istoriją apie demoną, siekiantį ištrūkti iš pragaro. Skirtumas tik tas, kad jeigu pirmasis filmas sukurtas viso labo už 15 000 dolerių, tai į šį jau sukišta visi 10 milijonų. Reikia manyti, kad dauguma biudžeto „sukišta“ į demono apsireiškimų scenas, nes be to filme neišvysite nieko, ko patys nepadarytumėte namų sąlygomis. Visas veiksmas vyksta viename name, o ir aktorių skaičius minimalus.
„Forum Cinemas“ archyvas
Istorija paprastutė nelyginant kokia Džordanos Butkutės dainelė. Į didelį ir gražų namą atsikrausto labai graži šeimynėlė (tėvas, motina ir dukra). Kadangi veiksmas kažkodėl vyksta Kalėdų išvakarėse, prie jų prisijungia tėvo brolis ir motinos sesuo. Besikrapštydami garaže broliai suranda dėžę su paslaptinga kamera ir dar paslaptingesnėmis vaizdajuostėmis iš gūdžių laikų – devintojo dešimtmečio. Paaiškėja, kad kamera gali fiksuoti kažin kokius paranormalius reiškinius, kurių prasmę herojai bando suprasti. Žinoma, greitai poros dukra pradeda labai keistai elgtis, nes ją ima persekioti paslaptingas demonas (o kaipgi kitaip!?).
Jeigu siužeto aprašymas jums pasirodė labai skystas, tai tik dėl to, kad ir pats filmas yra baisiai skystas. Skystas ir niekam tikęs. Iš tikrųjų, tai net ne filmas, o paprasčiausias triukas, kuris dirbtinai tęsiamas tik todėl, kad kažkam uždirba krūvą pinigų (šis filmas atsipirko jau per pirmąjį savaitgalį, o ir visa frančizė yra finansiškai itin sėkminga). Jokių idėjų ir jokio talento čia nerasite. Filmo kūrėjai net nelabai ir bando parodyti, kad jo čia yra.
Tai gerai atsiskleidžia stebint aktorių darbą. Jeigu tai iš viso galima pavadinti darbu. Daug tinkamesnis terminas būtų veiklos imitavimas. Penki pagrindiniai personažai tokie neišraiškingi ir banalūs, kad labai greitai pradedi palaikyti demoną. Lai jis greičiau apsireiškia, išžudo visą šeimynėlę ir tada visi galėsime sau ramiai išsiskirstyti. Deja, nei oriai numirti, nei gražiuoju atiduoti dukros (dukterėčios) filmo personažai nenori. Todėl nelaimėlis filmo žiūrovas yra pasmerkiamas pusantros valandos stebėti, kaip tėvas, kažkodėl nusprendęs, jog jam reikia filmuoti absoliučiai viską, bando įtikinti savo žmoną, brolį su ūsais ir fengšui dizainere dirbančią svainę, kad jo dukrai tikrai gresia baisus pavojus.
„Forum Cinemas“ archyvas
Kalbant apie tą demono persekiojamą mergaitę…
Taip jau yra, kad vaikai žmonėms sukelia didesnę emocinę reakciją. Niekur nuo to nepabėgsime. Besikeikiantis vaikas yra nepalyginamai juokingiau už besikeikiantį suaugusįjį. Lygiai taip pat ir demono apsėstas vaikas daug lengviau šokiruoja. Maža mergaitė, kalbanti atbulai ir kandžiojanti kunigą, paprasčiausiai yra trikdantis, nenatūralus vaizdas. Tačiau trikdantis, tai ne stingdantis. „Paranormalių reiškinių“ jaunoji aktorė tikrai nuoširdžiai stengiasi, bet pastangos ir lieka tik pastangomis, o istorijai artėjant prie atomazgos jos netgi ima atrodyti šiek tiek komiškai.
Kaip ir visas filmas.
Žiūrint „Paranormalius reiškinius: vaiduoklio dimensija“ apima toks jausmas, kad visi prikišę nagus prie filmo baisiai tingėjo ką nors daryti: „Aj, pavaikščiosim štai po šitą namą, bukai paspoksosim į TV ekraną, nes jie mums pinigų davė, šiek tiek parėkausim, palakstysim, paverksim, tada ant kompiuterinės grafikos specialistai užmes ką nors ant viršaus ir bus gerai.“
Kokie 150 milijonų garantuoti.
„Forum Cinemas“ archyvas
Juos filmo kūrėjai, tikriausiai, ir užsidirbs. Ir nieko čia keisto. Juk artėja Helovinas, per kurį visiems būtina žiūrėti siaubo filmus. Bėda tik ta, kad šios maišalynės net neapsiverčia liežuvis pavadinti Siaubo filmu. Kokie elementai sietini su šiuo žanru? Tai įtampa, baimė, paslaptingumas, netikėtumas. „Paranormalūs reiškiniai“ neatitinka nei vieno iš šių kriterijų. Visa įtampa kuriama kažkaip dirbtinai, kliaunantis taip vadinamais jump scares. Tačiau ir jie nelabai vykę. Jeigu ir susimuistai savo kėdėje, tai nebent dėl to, kad kino salės garso režisierius šiek tiek persistengė atlikdamas savo darbą. Tačiau tikros įtampos ir tikros baimės seanso metu tikrai nepatirsite.
Net sunku būtų besti pirštu ir pasakyti: štai kur didžiausia bėda, štai kodėl šis filmas niekam tikęs. Viskas čia tokio žemo lygio, kad paprasčiausiai neįmanoma įvardinti to lemiamo veiksnio. Viską galima nebent apibendrintai pavadinti šabloniškumu – viskas, kas yra „Paranormaliuose reiškiniuose“, jau šimtą kartų matyta ir girdėta.
Jeigu labai norėsis pasižiūrėti siaubo filmą, geriau tiesiog įsijunkite „Egzorcistą“.
Filmo anonsas: