Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kažkur teko skaityti komentarą, jog vieninteliai žmonės, kuriems patinka Jimo Jarmuscho filmai, yra žmonės, kuriems patinka Jimo Jarmuscho filmai. Išties tai yra tas režisierius, kurio niekada negarbins masės, bet kuris visada turės gausų ištikimų gerbėjų būrį. Vieniems jo estetika, pasakojimo maniera kelia susižavėjimo šiurpuliukus, kitiems – nuobodulį ar net susierzinimą. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ suteikė galimybę pamatyti naujausią režisieriaus darbą, kurio tema turbūt ne vieną privertė klausiamai kilstelėti antakį. Šįkart Jimo Jarmuscho juostoje „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013) karaliauja vampyrai.
Šiaip jau nėra blogų ar gerų temų – yra tik blogi arba geri filmai. Vampyrai nuo Nosferatu (1922) laikų nužygiavo ilgą kelią kinematografijos istorijoje. Su pakilimais ir nuosmukiais. Atrodo, jau matėme visko, bet štai ima koks kino kūrėjas ir vis dar nustebina – gerąją ar blogąja prasme. Tam tikri nakties būtybes ir jų gyvenimą gaubiantys stereotipai yra giliai įsišakniję populiariojoje vaizduotėje. Gal dėl to ši tema niekada ir neišsenka – kas gali būti smagiau už stereotipų laužymą?
Iš filmų apie vampyrus dažnai tikiesi daug veiksmo ir kraujo. Bet, kai eini į Jimo Jarmuscho filmą, žinai, jog gausi daug daugiau ir greičiausiai visai ne tai, ko tikėjaisi. Tad kokie tie Jimo Jarmuscho vampyrai?
Adamas ir Eva – išsilavinusių, elegantiškų, ir labai… humaniškų vampyrų pora. Adamas (Tomas Hiddlestonas) naktis leidžia ištuštėjusiame Detroite kurdamas muziką ir kolekcionuodamas nuostabias elektronines gitaras. Jis – jautrus, linkęs į depresiją, besijaudinantis dėl žmonių, jo paniekinamai vaidinamų zombiais, kvailybės ir neatsakingumo savo pačių ir juos supančio pasaulio atžvilgiu. Jis kiek snobiškas, demonstratyviai prisirišęs prie vintažinių objektų ir toks atsainiai stilingas, jog pusė hipsterių turėtų pažaliuoti iš pavydo, o kita pusė – tapti prisiekusiais jo gerbėjais.
Evą (Tilda Swinton) sutinkame nuostabiuose, literatūros šedevrų pilnuose namuose Maroke. Ji – moteriška, išmintinga ir subtili, gyvenimą mato kaip dovaną, kurią reikia prasmingai išnaudoti. Ji skaito, šoka, gracingai žingsniuoja šviesiomis Tanžero gatvelėmis ir šnekučiuojasi su senu bičiuliu Christopheriu Marlowe (John Hurt). Apskritai, susidaro įspūdis, jog pora beveik neturi ir per amžius neturėjo bičiulių, kurie nebūtų įtraukti į literatūros ar muzikos vadovėlius, nors gal ir ne visada pelnytai, nes dažnai už jų nugarų stovėjo talentingi vampyrai, už juos rašę tragedijas ir simfonijas.
Šis filmas pagardintas daugybe nuorodų į literatūros, muzikos kūrinius ir autorius. Tokios užuominos ir žaidimas asociacijomis intriguoja bei neretai pralinksmina. Kuo platesnis žiūrovo akiratis, tuo daugiau prasminių sluoksnių ir niuansų jis atras šiame filme. Tačiau kartais daugybės nuorodų naudojimas pasirodo pernelyg tiesmukas ir dvelkteli dirbtinumu. Gali žinoti augalų ir gyvūnų rūšių pavadinimus lotynų kalba, bet ar būtina juos vartoti buitinio pašnekesio metu? Gali būti skaitęs „Ulisą“ ir „Didįjį Getsbį“, bet nebūtina prisistatant išgalvotais vardais juos skolintis iš šių knygų personažų. Et, bet ką mums, zombiams, suprasti…
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Nors herojai gyvena skirtinguose kontinentuose, iš karto supranti, jog čia ne situacija „mums reikia pabūti atskirai“. Adamo ir Evos ryšys nuo pirmų sekundžių absoliučiai įtikina. Jie artimos sielos (jei manysime, jog vampyrai turi sielas), o artimoms sieloms fizinis buvimas kartu – tik maža dalis jų bendrystės. Visgi, pajutusi, jog sutuoktiniui jos reikia, Eva užsisako naktinį skrydį į Detroitą. Tačiau po truputį įsivyraujančia harmonija ilgai džiaugtis netenka, nes jų namuose pasirodo nekviesta viešnia – Mios Wasikowskos įkūnyta Evos sesuo.
Pašėlusios jaunėlės sesutės Avos įsibrovimas į poros gyvenimą galėjo būti intriga, sukuriančia įtampą ir netikėtą atomazgą, kurios dalis žiūrovų, ko gero, pasiges. Režisierius puikiai išpurena dirvą jos pasirodymui, tačiau pats personažas kiek nuvilia. Tai absoliučiai stereotipiškas, vienmatis charakteris, atrodo, netyčia užklydęs į Jimo Jarmuscho filmą iš kažkokios lėkštos romantinės komedijos (išskyrus tai, jog tipiniai romantinių komedijų herojai neišgeria savo simpatijų, vien dėl to, jog jie pasirodo labai mieli). Taip, Ava įnešė šiokios tokios gyvybės ir chaoso į meditatyvų poros gyvenimą, parodė, jog ir Jarmucho pasaulyje ne visi vampyrai yra elegantiški ir aristokratiški, bet norėjosi, jog jauna talentinga aktorė pasiūlytų daug daugiau.
Jimas Jarmuschas, atrodo, yra vienas iš tų režisierių, sukuriančių personažus ir leidžiančius jiems papasakoti savo istorijas. Nors daugeliu atvejų tie pasakojimai net nėra istorijos, turinčios aiškius, mums įprastus siužetus. Režisierius veikiau suteikia galimybę žiūrovui pasisvečiuoti jo sukurtame pasaulyje ir tiesiog pabūti kartu su jo sukurtais personažais. Veikėjų portretai, pasakojimo maniera, ritmas, detalės ir nuotaika čia svarbiau nei konkreti siužeto linija.
„Išgyvena tik mylintys“ – ne išimtis. Tai ramus, ritmingas, hipnotizuojantis filmas, užburiantis puikiai parinkta muzika ir kadrų kompozicijomis, tarytum sustingstančiomis į tobulas fotografijas. Tai estetiškas pasaulis, kurio centre – brandi ir subtili dviejų būtybių meilė. Labai dažnai filmuose matome romantiškąją meilės stadiją. Kai verda aistros, kai žmonės atranda, pradeda pažinti vienas kitą, suvokia, jog negali vienas be kito gyventi. O kokia yra meilė, kai prieš akis driekiasi amžinybė? Kai laikas tampa nebesvarbus, kai keičiasi dešimtmečiai, amžiai, o tavo kūnas ir veidas – oda, akys, lūpos, rankos lieka tokie patys. Tą klausimą, šypseną ir kažkokį nepaaiškinamą lengvumą išsinešiau išeidama iš pilnutėlės kino teatro salės į rūku aptrauktą naktį. Net nebandžiau į jį atsakyti, nes tai kažkas, ką žiūrėdamas filmą pajunti, bet negali ir nenori nusakyti žodžiai, nes jauti, jog net gražiausi žodžiai bus per prasti.
„Išgyvena tik mylintys“
