fbpx
1 Rekomenduojame, Pirmoji banga, Pokalbiai

Neatrastas Starevičiaus kino paveldas, japoniški filmai ir Marlena Dietrich: pokalbis su ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriumi Aleksu Gilaičiu

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Satelitinis „Scanoramos“ renginys „Pirmoji banga“ šiemet sinefilus į ankstyvojo kino peržiūras kvies jau 7-tą kartą. Kaip ir kasmet, 4-ias dienas trunkantis festivalis tikrai turės ką pasiūlyti įdomaus. Nebyliems filmams akomponuos ir sinchroninių triukšmų kūrėja – „folių“ – menininkė, o japonų kino pasakotojas benshi padės įsijausti į japoniškus filmus.

Vienas svarbiausių momentų – V. Starevičiaus filmo rodymai. Nepaisant kūrėjo pripažinimo pasaulyje, Lietuvoje jo filmus kino teatruose rodyti tik du kartus. „Pirmoji banga“ kvies žiūrovus susipažinti su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga bei pažiūrėti 7-is jo darbus.

Festivalis vyksta vieną kartą per metus, bet atrodo, kad visus metus palaikote pulsą, ką dar be festivalio organizuojate?

Pats asmeniškai užsiimu kino paveldosaugos darbais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat ir seansų organizavimu. Jie nebūtinai būna festivalio inicijuoti, dažniau surandam partnerius, kurie patys domisi ankstyvuoju ar nebyliu kinu ir nori jį rodyti. Pavyzdžiui, jau ne pirmus metus su Tauragės krašto muziejumi darome seansą vasaros pradžioje, šiais metais irgi jį organizavome. Taip pat praeitų metų gruodį Šiauliuose Chaimo Frenkelio viloje rodėme nebylų filmą . O po šių metų festivalio numatyti keli seansai Kaune ir Panevėžyje. Viskas priklauso nuo to, kas domisi, ko noriir ar pasiūlo įdomų bendradarbiavimą. Bet kokiu atveju jaučiame atsakomybę atstovauti kino istorijai.

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Gal Lietuvoje jau išpopuliarėjo ankstyvasis kinas ir žmonės pradėjo domėtis juo daugiau nei anksčiau?

Jei kalbėtume apie seansus, kurie vyksta ne festivalio metu, tai jie dažniausiai būna ne Vilniuje, taigi ir konkuruojame su mažiau renginių. Neseniai buvome Rokiškyje. Klasikinės muzikos festivalyje darėme vienetinį kino seansą Rokiškio dvaro rūmuose. Šiuo atveju, pats festivalis turi savo nuolatinę auditoriją, ir mūsų seansas paįvairino jų programą.

Regionuose ar mažesniuose miestuose, ypač kur nėra veikiančio kino teatro, tikrai jaučiasi, kad žmonės nori žiūrėti filmus. Seansai, ypač nebylūs filmai, būna su gyvais muzikantais, pristatymu, todėl renginiai gausiai lankomi. Tai visgi sukuria kitokią patirtį, nei galime gauti namie prie televizoriaus.

O pasaulyje jau atsigavo ankstyvojo kino festivaliai ir grįžo prieš pandeminį lygį?

Buvome šią vasarą restauruoto kino festivalyje Bolonijoje „Il Cinema Ritrovato“. Pilna žmonių. Man atrodė, kad toks pats kiekis, ar net didesnis nei prieš pandemiją. Galima spėti, kad per pandemiją žmonės pasiilgo festivalių ar net susitaupė kažkiek pinigų jiems lankyti.

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kita vertus, gal pirmi metai po pandemijos ir nėra geriausias metas kalbėti apie sugrįžimą į normas. Praeitais metais buvome Pordenonės nebylaus kino festivalyje „Le Giornate del Cinema Muto“, kuris buvo  pirmas po pandemijos. Jame dar buvo daug apribojimų, kino salėje reikėjo sėdėti su kaukėmis, rodyti skiepų pasą prieš kiekvieną seansą, bet žmonių tikrai netrūko. Taigi reguliari archyvinio kino auditorija tikrai grįžo į kino sales.

Kaip dėliojosi šių metų programa? Gal jau praeitais metais po festivalio buvote nusimatę, ką rodysite šiemet?

Ne pirmi metai, kai „Pirmosios bangos“ programa dėliojasi dar nepasibaigus pernai metų festivaliui. Neslėpsiu, visada yra užsilikusių norų, kuriuos norėtųsi įgyvendinti, bet vis nepavyksta.

Pavyzdžiui, šių metų japoniško kino programa yra projektas, kurį noriu įgyvendinti jau bent trejus metus. Nors joje yra tik trys filmai, tiek dėl šios programos sudėtingumo, tiek dėl finansinių išteklių trūkumo, tik šiais metais mums pavyko ją paruošti.

Jau porą metų tyrinėju Vladislovo Starevičiaus paveldą ir jo tarptautinį lauką iš įvairių perspektyvų. Dar pernai metais nesijaučiau, kad turiu pakankami žinių ar įdirbio, kad galėtume padaryti jo programą. Tyrinėdamas pats labai daug sužinojau apie V. Starevičiaus kino paveldą, taigi dalis šios retrospektyvos bus mano asmeninė įgyvendinta svajonė.

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

O cirkui skirtą programą sugalvojome pernai pasibaigus festivaliui. Tarp „Pirmosios bangos“ ir „Scanoramos“ paprastai rašome paraišką kitiems metams. Tai būna trumpas, tačiau itin kūrybiškas laikas. Cirko tema užsimezgė tuo metu. Nors jos pradžia susieta su atrastu filmu Šiauliuose fotografijos muziejuje. Vienas iš jų yra cirko tematika. Atrasti fragmentai yra iš niekur kitur pasaulyje neišlikusių filmų – 1916 metų Jevgenij Bauerio „Chelovecheskie bezdny“ bei tų pačių metų labai mažai girdėto režisieriaus Bonch-Tomashevskij „Daniel Rok“. Tačiau jų nerodysime, nes restauracijos procesas dar nebaigtas. Žinodami tai vystėme idėją ir ieškojome filmų, kuriuos norėtume parodyti šioje programoje, ir kaip juos būtų galima taip pat susieti su cirko festivaliu, kuris vyksta savaitgalį prieš „Pirmąją bangą“.

Tai kas laukia žiūrovų toje cirko programoje?

Kiekvienais metais bandome išlaikyti tradiciją – šimtmečio programą. Visada rodome 100-to metų senumo filmą arba programą. Šiemet pats pirmasis festivalio filmų seansas yra 110-ies metų senumo. „Cirko arenoje 1912 m.“ programa susideda iš dviejų filmų ir abu yra tradicine cirko tematika.

Atidarymo filmas yra 1919 m. „Prietarai“ su didžiąja kino žvaigžde Ellena Richter. Šį filmą su kolega atsitiktinai pamačiau pernai Pordenonės nebylaus kino festivalyje, kuriame rodė E. Richer retrospektyvą. Nors išlikęs filmas yra nepilnas, ir tik pernai metais skaitmeniškai restauruotas bet būtent jį norėjome parodyti per atidarymą.

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pats žymiausias arba labiausiai su cirko tema susijęs filmas yra „Tas, kuris gauna antausius“ su tūkstančio veidų Lon‘u Chaney. Tai kultinis sad clouwn požanrio filmas, puikiai papasakojantis klouno vidinį skausmo ir keršto pasaulį. Žmogui, kuris visiškai nesidomi nebyliu ar ankstyvuoju kinu, reikia jį pamatyti ir suprasti, kokia yra nebylaus kino galia. Labai džiaugiamės, kad jį rodysime iš juostos, kas Lietuvoje yra itin retas reiškinys. Tai bus tik antras kartas, kai tai darome. Sudarant programą buvo negalima nerodyti kultinio sovietinio 1936 m. filmo „Cirkas“. Jį galima žiūrėti dviprasmiškai – ir kaip į vieną iš sėkmingiausių sovietinių filmų, bet kartu kaip turintį itin įdomią, kontroversišką istoriją. Sovietų sąjunga labai daug pasipelnė iš jo ir labai mylėjo šį filmą, visi diktatoriai jį šlovino kaip sąjungos sėkmingiausią filmą, tačiau jį ir cenzūravo, o autorius žudė. Jį rodysime taip pat iš juostos. Džiugu rodyti iš 35mm juostos, kuri yra iš Lietuvos ir su originaliais lietuviškais subtitrais.

Dar vienas programos filmas – „Žydrasis angelas“ su Marlen Dietrich. Nors jo sąsaja su cirku nėra tokia tiesioginė, tačiau yra tam tikros detalės, epizodai, kurie turi cirko elementų. Tai filmas, kurį reikia pamatyti. Bent jau sinefilai tikrai neturėtų praleisti progos jį pažiūrėti kino ekrane.

Japonišką filmų programą sudaro du filmai, kas bus joje? Kas yra japonų kino pasakotojas benshis?

Patikslinsiu, programoje yra trys filmai – du nebylūs, kurie bus įgarsinami benshio, o trečias yra garsinis.

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Benshis yra nebylaus kino naratorius. Nuo pat nebylaus kino laikotarpio pradžios dėl įvairių priežasčių (didžioji dauguma žiūrovų kino pradžioje buvo neraštingi arba nemokėjo skaityti) filmus rodydavo su pasakotoju, kuris gyvai skaitydavo tekstą arba jį interpretuodavo. Netgi būdavo nevengiama iškirpti intertitrų, kad jie netrukdytų žmonėms, nes jie buvo parašyti žmonėms nesuprantama ar neperskaitoma kalba.

Japonijoje nebylųjį kiną kūrė daug ilgiau negu JAV ar Europoje – iki 1933-1935 m. Filmai būdavo kuriami su kuo mažiau intertitrų, žinant, kad bus benshis, kuris viską papasakos balsu. Todėl nieko nereikėjo aiškinti tekstu. Buvo tam tikri filmai, kurie jau originaliai turėjo benshio scenarijų. Benshis vėliau įskaitydavo ar adaptuodavo jį savo nuožiūra, arba, atsižvelgdamas į filmą, susikurdavo savo. Ši nebylaus kino tradicija iš kartos į kartą išliko nuo pat tų laikų iki dabar.

Dabar yra kokie 10-15 benshių, kurie šio amato mokėsi iš senesnės kartos. Į Lietuvą atvažiuos Ichiro Kataoka, kuris yra vienas tų, kuris nepatingi išskristi iš Japonijos ir užsienyje parodyti, kas yra japoniškoji benshi tradicija.

Benshis pasirodys „Vandens burtininkėje“ ir „Gyvatėje“. Pastarasis yra įspūdingas dėl jidaigeki tradicijos vaizdavimo. Jidaigeki kinas dažnai pasakoja istorijas iš samurajų laikų, kuomet jų luomas išgyvena nuosmukį ir jie visuomenėje tampa nebereikalingi. „Gyvatė“ taip pat yra vizualus ir stiprus kovos scenų vaizdavimo prasme. „Vandens burtininkė“ yra lėtesnis, lengviau susiejamas su tradiciniu, galbūt ir „Pirmosios bangos“ auditorijai labiau pažįstamu japonišku ankstyvuoju kinu.

Dar yra vienas garsinis filmas – „Milijono verta puodynė“. Tai pakankamai reta proga pažiūrėti

Vladislovui Starevičiui atminti skirta kompozicija Kaune
Fotografė Vytautė Ribokaitė

ankstyvojo kino laikotarpio japonišką komediją, kurių tuo metu buvo itin nedaug. Tai yra pakankamai ankstyvas garsinis filmas japonų kine. Žinoma, nereikia tikėtis, kad tai bus kažkas panašaus į Charlie Chaplino slapsticką, bet gilesnis bei intelektualesnis humoras.

Žanrine prasme šie trys filmai pateikia, kas yra dešimtmečio tarp 1925 m. ir 1935 m. japoniškas kinas.

V. Starevičiaus pavardė daug kam girdėta, bet visgi – kas jis yra, kuo svarbus Lietuvos kino istorijai? Kokius išskirtinius filmus galima bus pamatyti?

Jis Lietuvoje augo, dirbo ir prieškaryje pradėjo kurti Kaune. Ar V. Starevičius yra lietuvis ir ar jo filmai yra Lietuvos kino paveldas yra atskiras klausimas. Ne vienus metus ši asmenybė man kėlė daug klausimų, taigi bandžiau tyrinėti, kokia iš tikrų yra situacija su nacionaliniu kino paveldu ir kokios šalys jį savinasi, ir kiek pagrįstai.

Problemos, susijusios su V. Starevičiaus paveldu apsunkina galimybes jį pamatyti viešai ir legaliai. Net jo garsiausią filmą „Lapinas Reinekis“. Jis laikomas vienu pirmųjų pilnametražių animacinių filmų pasaulyje, o pats V. Starevičius – sustabdyto kadro animacijos pradininkas. Tikriausiai Lietuvoje šį filmą labai mažai kas matė. Jau vien reguliariai jį parodyti, pavyzdžiui, kas dešimt metų, būtų didžiulė misija, kurią kažkas reikėtų apsiimti. O ką jau kalbėti apie visus kitus jo filmus.

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Bus trys programos, skirtos V. Starevičiui. Sekmadienį vyks programa „Starevičiaus magija“ – tai šeimos seansas su keturiais specialiai atrinktais trumpametražiais nebyliais filmais, sukurtais jau Prancūzijoje. Jam akompanuos pianistė Liepa Elžbieta Dvarionaitė, garso efektų menininkė Dominyka Adomaitytė bei tekstą įgarsins Gintarė Gilaitienė.

Kita programa – „Griaunant Starevičiaus mitus“. Joje bus pristatomas jo periodas carinėje Rusijoje ir 8 metų darbas jos kino studijose, kur animacija jis užsiėmė pakankamai minimaliai. Per tuos metus jis sukūrė apie penkis animacinius filmus, o vaidybinių – arti 60. V. Stravečiaus vaidybinio kino ne tik, kad niekur neįmanoma pamatyti, bet apie jį nedaug kas ir žino.

Šia programa bandysime sugriauti du mitus – pirmasis, apie V. Starevičių kaip animatorių. Kad jis ne tik animatorius, bet ir carinės Rusijos vaidybinio kino meistras. Pasitelkdamas savo animacinius įgūdžius, bandymų bei eksperimentų patirtį, jis labai gerai suprato kino filmavimo techniką bei optinius fotografijos niuansus. Dėl to carinėje Rusijoje buvo labai vertinamas, nes galėjo sukurti tai, ko kiti operatoriai nufilmuoti nesugebėdavo. Parodysime to laikotarpio trijų jo filmų fragmentus, kurie papasakos jo istoriją skirtingais karjeros etapais.

Vladislovui Starevičiui atminti skirta kompozicija Kaune
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Antrasis – bandysime sugriauti mitą, kad jis buvo vienintelis, kuris kūrė sustabdyto kadro animaciją su vabalais. Nors kokybiškai jis tikrai pralenkia visus kitus (kaip ir carinėje Rusijoje kurdamas vaidybinius filmus), bet Europoje panašiu laikotarpiu, 1911-1913 m., buvo ir kitų animatorių, kurie bandė animuoti vabalus – vaikštinėti su muse, vorais ir pan., tačiau apie juos nelabai ką žinome. Pasisekė, kad atsirado galimybė parodyti du šios tematikos animacinius ne V. Starevičiaus filmus iš 1912-1913 m. laikotarpio, kurie puikiai papildo V. Starevičiaus kūrybinį paveikslą.

Tai kodėl sunku jį parodyti kine? Ar dėl to, kad sunku jo filmus gauti iš Rusijos archyvo, ar kitos priežastys?

Sudėtinga istorija. V. Starevičiaus anūkė Léona Béatrice Martin-Starewitch, kuri irgi atvyks į festivalį, kaip šeimos narė turi jo kino paveldo, ypač prancūziškojo, teises. Kai jos senelis atvyko iš carinėje Rusijoje buvusios studijinės kino sistemos į Prancūziją, kūrė filmus individuliai ir visi priklausė jam asmeniškai, nes viską darė nuo A iki Ž.

O dėl rusiškojo paveldo – labai sudėtinga, nes mažai išlikę, ir daugiausia „Gosfilmfonde“. Yra ir kitur išlikusių filmų, bet jie visi yra neskaitmeninti ir nerestauruoti. Tik archyvinės kopijos.

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Turėjau nemažą pusmečio tyrimą kartu su žmonėmis iš Lenkų kino archyvo ir „Gosfilmfondo“, taip pat su kopijų turėtojais JAV ir Kanadoje, nes ir ten yra keletas vaidybinių filmų fragmentų kopijų. Bandžiau suprasti pilną rusiško periodo likusių kopijų paveikslą ir kaip sudėtinga ką nors su jomis padaryti.

Juostos yra, tačiau jas viešai parodyti yra sudėtingas autorinių teisių klausimas, niekas aiškiai nepasisavina V. Starevičiaus kaip savo kino paveldo išskyrus jo anūkę, dėl to filmų kopijų gavimas ar net restauravimas yra komplikuotas. Reikia labai daug tartis, aiškintis, kas ką turi ir ko nėra duomenų bazėse. Informacija nors ir turėtų būti vieša, tačiau ne viskas ten skelbiama. Baiminamasi, kad jei kažkas sužinos, kad kažką turi, gali iš tavęs atimti.

Dabar jau daugiau žinau apie V. Starevičiaus rusiškąjį periodą ir kokios juostos egzistuoja bei ką galima tikėtis pamatyti per artimiausius kelerius metus. Tikiuosi, mes tas juostas ir parodysime.

O kokie dalyviai bus konferencijoje ir kokiai temai ji bus skirta?

Šiais metais ją organizuojame jau trečią kartą. „Pirmosios bangos“ konferencija „Kino paveldas be sienų“ skirta besidomintiems archyviniu kinu, jo istorija, rodymu ir archyvavimu. Viso bus kelių valandų sesijos dvi dienas. Penktadienis bus skirtas nebylaus kino rodymui.

Vladislovui Starevičiui atminti skirta kompozicija Kaune
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Savo idėjas pristatys benshis Ichiro Kataoka. Apie ankstyvojo kino rodymą bei atsakomybę kino istorijai kalbės Pordenonės nebylaus kino festivalio „Le Giornate del Cinema Muto“ direktorius Jay‘us Weissbergas. EYE kino archyvo nebylios kolekcijos kuratorė Elif Rongen papasakos, kaip jai sekasi jos kuruojamą ir tiriamą kino paveldą rodyti įvairiose šalyse ir festivaliuose. Taip pat dalyvaus Pamela Hutchinson. Ji – nebylaus kino kritikė, kuri aktyviai rašo nebylių filmų recenzijas ir dalyvauja festivaliuose. P. Hutchinson turi savo blogą, kuris plačiai žinomas tiems, kas domisi nebyliuoju kinu, ar jo parodymu įvairiuose festivaliuose.

Taip pat šeštadienį bus dvi trumpos sesijos. Vyks pokalbis su Léona Béatrice Martin-Starečitch, bei bus supažindinta su Šiauliuose fotografijos muziejuje rastais filmais. Šis pristatymas bus iš skirtingų perspektyvų – kaip ir kodėl šios juostos ten atsirado pristatys Šiaulių fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė, aš, kaip tyrimo ir restauravimo kuratorius, papasakosiu, kokia šių filmų restauracijos projekto eiga ir ką sugebėjom nuveikti per paskutinius dvejus metus, o nuotoliu iš Ročesterio, JAV, Peteris Bagrovas papasakos turinio reikšmę tarptautinėje plotmėje.

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Žiūrint filmus bus galima išgirsti ir „folių“ menininką – kas tai yra?

„Folių“ menas yra garso efektų kūrimas. Vaidybiniuose filmuose dažnai reikia įgarsinti tam tikrus veiksmus – arklio jojimą, jo ėjimą per akmenis ar pan. Šiuos garsus sukuria „folių“ menininkas.

Šiemet „Pirmoje bangoje“ garso efektus kurs Dominyka Adomaitytė. Ji tuo užsiima profesionaliai. Baigė studijas Čekijoje, joje (ir ne tik) gana aktyviai užsiima įgarsindama vaidybinius filmus.

Beje, jau ne pirmą kartą mūsų festivalyje bus „folių“ menininkas, kuriantis garso efektus nebyliam filmui. Pernai buvo Vidmantas Kazlauskas iš Teatro ir muzikos muziejaus, kuris tuo užsiėmė sovietmečiu.

Šiemet iš savo biudžeto sukūrėme apprehension engine instrumentą. Tai kol kas lietuviško vertimo neturintis instrumentas, kuris dažnai naudojamas siaubo kino garsams kurti. Šiais metais jį pasibandysime, nors ir neturime „Nosferatu“ lygio siaubo žanro filmo. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime, ir tą instrumentą panaudosime labiau pagal paskirtį. D. Adomaitytė jį naudos programoje „Griaunant Starevičiaus mitus“.

Aleksas Gilaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

O kaip ji pasiruošia įgarinti tuos filmus? Kaip pasirenkama, kokius garsus sukurti?

Filmams akompanuos pianistė, todėl garso efektų kūrėja neturės užpildyti visos tylos. Dažniausiai pasirenkami tie efektai, kuriuos galima pakankamai efektyviai sukurti turimomis priemonėmis ir kurių tikras garsas žaismingai įtinka į bendrą kompoziciją.

Žiūrimas filmas, ieškoma akcentų, kurie gerai suveiktų garso efektų prasme. Galima bet kokį filmą įgarsinti muzikaliai, bet labai dažnai tinkamose vietose parinkti garso efektai, subtiliai, vieną ar du kartus per visą filmą, sukuria tokį efektą, kuris nustebina žiūrovą – sukuria įspūdį, kad žiūrovas girdėjo kaip tai atsitiko, nors tai nebylus filmas!

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.