Kino teatro „Skalvija“ archyvas
„Mano motina niekada nelaikė manęs už rankos“, – tai pirmasis prancūzų rašytojos Violetos Liodiuk (Violette Leduc) sakinys, atvedęs ją į literatūrą. Jau iš jo buvo galima numanyti, kad skaitytojų laukia atvira, nuoširdi ir greičiausiai skausminga literatūra, kurios pagrindu taps pačios rašytojos išgyvenimai. Perkelti juos į kino ekraną ryžosi prancūzų kino režisierius Martinas Provostas, daugeliui pažįstamas kaip „Serafinos“ (Séraphine, 2008) autorius.
Nuo gegužės 8 d. jo naujausias filmas „Violeta“ (Violette, 2013) bus rodomas Vilniaus, Kauno, Šiaulių, vėliau – Panevėžio, Marijampolės, Palangos kino teatruose.
Sukurti filmą apie tuomet menkai girdėtą rašytoją M. Provostas pasiryžo dar „Serafinos“ filmavimo aikštelėje. Netikėtai į režisieriaus rankas pakliuvo Violetos tekstas apie savamokslę prancūzų dailininkę Serafiną Luji. Būtent ją kino kūrėjas buvo pasirinkęs „Serafinos“ herojės prototipu. Nustebintas teksto įžvalgumo M. Provostas pradėjo domėtis V. Liodiuk gyvenimu ir kūryba. Kuo daugiau domėjosi, tuo abi menininkės rodėsi artimesnės ir panašesnės. Lyg seserys.
Rašydamas „Violetos“ scenarijų M. Provostas svarstė įvairius būdus prieštaringai V. Liodiuk asmenybei atskleisti. Viena vertus, buvo galima išryškinti skandalingąją pusę: V. Liodiuk dievino provokacijas, nevengė skandalų, visada atvirai rėždavo savo nuomonę, pasižymėjo puikiu humoro jausmu. Kita vertus, menininkę kamavo nepasitikėjimas, vaikystėje patirtos traumos, nepakeliama būties vienatvė.
Pasak M. Provosto, skandalingas moters elgesys tebuvo pretekstas: „Violeta nuolat ieškojo kažko daugiau. Savo neįmanomus, iš anksto pasmerktus romantiškus santykius ji pavertė romanais. Nepaisant to, visada jautiesi vieniša”.
V. Liodiuk buvo viena pirmųjų Prancūzijos rašytojų, po Antrojo pasaulinio karo prabilusių apie moters seksualumą, abortus ir trauką tos pačios lyties asmenims. Jos ugningi, aštrūs, iki gyvo nervo apnuoginti tekstai šokiravo to meto visuomenę. Kai kurie taip ir nebuvo publikuoti.
Pirmojo savo romano (L’Asphyxie, 1946) rankraštį V. Liodiuk patikėjo garsiai amžininkei, filosofei ir rašytojai Simonai de Bovuar. Atpažinusi romane drąsų, laikmečio cenzūros neiškreiptą šiuolaikinės moters balsą, Simona ėmėsi globoti Violetą, supažindino ją su bohemišku intelektualų pasauliu.
V. Lioduk kūrybą skaitė ir palaikė Žanas-Polis Sartras, Žanas Kokto, Žanas Ženė. Alberas Kamiu įtraukė ją į naują Galimaro kolekciją „Viltis“. Didžiausio literatūrinio įvertinimo V. Liodiuk sulaukė išleidusi memuarų knygą „Benkartė“ (La Bâtarde, 1964). Ji buvo apdovanota Gonkūrų premija.
V. Liodiuk kūryba iki šiol neversta į lietuvių kalbą, jos pavardė Lietuvoje mažai girdėta. „Skalvijos“ kino centras, siekdamas žiūrovus supažindinti su rašytojos asmenybe ir kūryba, kviečia į filmą lydėsiančius renginius:
Gegužės 8 d. premjerinį „Violetos“ seansą pristatys kino kritikė Santa Lingevičiūtė.
Gegužės 13 d. paskaitą apie rašytojos kūrybą skaitys literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė.
Gegužės 20 d. vyks kūrybinio rašymo dirbtuvės, kurias ves rašytoja Birutė Jonuškaitė (registracija el. paštu info@skalvija.lt).
Filmo anonsas: