Fotografė Vytautė Ribokaitė
Pokalbis apie „Nepatogų kiną“ prasidėjo gana… Nepatogiai. Kartu su fotografe ieškant geresnės vietos pašnekovės fotosesijai, teko pabuvoti užrakintoms senamiesčio kieme, iš kurio ištrūkti pavyko tik pralendant pro vartų apačią. O susisiekus su pašnekove, paaiškėjo, jog kolegos ją užrakino biuro balkone ir išsivežė raktus. Tačiau įveikus abipuses kliūtis pavyko pakabėti apie artėjančio festivalio „Nepatogus kinas“ naujienas su programos vadove Eva Sinicaite.
Kokios naujienos festivalyje?
Pirmą kartą su „Nepatogiu kinu“ važiuosime į įkalinimo įstaigas. Vyksime į Kauną, Alytų ir Panevėžį. Visuose trijuose įstaigose pristatinėsime vieną filmą – „Šventiesiems stebint“. Tai lietuviška premjera, kartu prie mūsų prisijungs ir filmo režisierius Sergejus Orlovas. Ši idėja gimė mūsų komandai diskutuojant apie kino prieinamumą, kas mums yra labai svarbu. Įdomu pažiūrėti, kaip seksis, ir tikrai tai tęsime, nes įkalinimo įstaigos yra labai susidomėjusios šia galimybe.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kas dar nauja – pirmąjį festivalio savaitgalį, spalio 11-13 dienomis, bus rodomi filmai, o po jų vyks tinklalaidžių įrašymai. Penktadienį bus rodomas filmas „Noriu kažką jausti“. Filme pasakojama apie interneto įtaką ir emocinį atbukimą nuo scrolinimo (liet.k.: naršymo).
Po jo gyvai įrašys psichologinę tinklalaidę „Dialogas“. Šeštadienį bus įrašoma tinklalaidė su „NARA“ apie taksi pasaulį Lietuvoje, nes rodomas filmas „Bazė“ apie Paryžiaus taksistų bazę. Sekmadienį bus rodomas filmas „Tavo aidas“ ir jį seks LRT tinklalaidė „Žaidžiam žmogų“. Ir filme, ir tinklalaidėje bus kalbama apie ilgaamžę vyresnių žmonių meilę.
Kokia filmų tematika dominuoja šių metų festivalyje?
Vienos temos išskirti negaliu, kadangi yra labai daug filmų. Galiu papasakoti atsispiriant nuo mūsų šių metų festivalio komunikacijos: šiemet žaidžiame antraštėmis ir tuo, kas už jų slepiasi. Festivalio plakatuose yra tokie sakiniai kaip: „Nenorėsi išeiti iš kino salės, jei festivalio koordinatorė Emilija nuspręs neišleisti“ arba „Žinomiausias kino festivalis Europoje“. Juodu šriftu labai aiškiai matomas užrašas, tačiau iš arčiau pasižiūrėjus pamatai, kad rožiniu, vos matomu šriftu parašyta dar papildoma informacija. Ji ir yra visa esmė, tai aplinkybė, kuri pasakymui suteikia visai kitokią reikšmę.
Šiais metais visame pasaulyje vadinamieji rinkimų metai. Taip pat ir Lietuvoje mūsų festivalio metu vyks Seimo rinkimai. Norime pakviesti su filmais giliau pažiūrėti į dalykus, nepasiduoti informacijos ir greičio kiekiui, kuomet galima perskaityti tik antraštes, o iš tiesų pasigilinti į dalykus. Yra programa, galbūt ir visai netiesiogiai susijusi, pavadinimu „Paslapčia“.
Programoje yra filmai ir atradimai apie dalykus, apie kuriuos nėra labai priimtina kalbėti: tai ir lytiškumo, seksualumo klausimai. Pavyzdžiui, filme „Eros“ pasakojama apie meilės motelius Brazilijoje ir apie žmonių pasaulį, kuris yra už uždarų durų, apie kurį nesikalbame. Turime filmų ir apie politikus, apie Viktorą Orbaną Vengrijoje, ir blogus žmones, kurie bando griauti demokratiją. Bet jeigu labiau įsigilini, supranti, kad yra visai kitaip. Tuomet gali tapti atsparesnis visam tam informaciniam laukui.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip pavyko sudaryti programas? Kaip keičiasi programa lyginant su praėjusiais keleriais metais?
Temines programas visą laiką kuriame naujas. Jas dažniausiai sudarome jau turėdami bent didžiąją dalį filmų ir tada žiūrime, kaip juos galima sugrupuoti. Pavyzdžiui, šiais metais yra programa, kuri pavadinta „Dirbtina“.
Ji yra apie internetą, šiuolaikines technologijas, apie dirbtinį intelektą. Apie tokius dalykus, kurie nėra labai lengvai reglamentuojami, arba nėra kažkaip kontroliuojami, prieinami bet kam. Turėjome tokios programos idėją, kai dar nebuvo apie tai sukurti filmai. Kartais turi sulaukti filmų ir šiais metais pagaliau jie atsirado.
Manau, kad bus galima atliepti aktualią temą su žvilgsniu į savo psichologinę gerovę. Apie tai yra nemažai programų, pavyzdžiui, „Ar mes pasiruošę“, gimusią iš aktualumo, nuojautos ir baimės, kurią vis jaučiame, kad galbūt galėtų prasidėti karas ir Lietuvoje.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kalbėjimas apie tai dažnai tarp yra dviejų kraštutinumų. Tam, kad racionaliau galėtume pažvelgti į šį reiškinį – jis toks yra ir nieko negalime padaryti, kaip su tuo gyventi, kaip galima pasiruošti psichologiškai – šioje programoje ne tik filmai, bet ir renginys. Jis visiškai nesusietas su jokiu filmu, bet jis bus visiems nemokamas – pilietinio pasipriešinimo kursai Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Ir kaip visuomet, labai gaila, aktualios žalios problemos – ekologija, tvarumas, tarša… Programos, kuri būtų fokusuota vien į tai, nebeturime, vietoje jos turime konkursinę Žaliąją programą. Tačiau tie filmai įsiliejo į kitas temines programas. Režisieriai daug kompleksiškiau šiais laikais žiūri į žaliąsias problemas. Nekaltina vienos grandies už tai, kad ekologine prasme mūsų pasaulis eina labai bloga linkme. Veikia labai daug reiškinių.
Turime programą „Kas, jei ne mes“, kuri yra apie karščiausius politinius klausimus, pavyzdžiui, Palestinos klausimas ir filmas „Ne jūsų žemė“. Tikimės, kad jis bus žiūrimas, jame iš asmeninės žmonių patirties parodoma, koks svarbus tai yra klausimas ir kaip turime nuo jo nenusisukti.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokių renginių nederėtų praleisti?
Nuo praeitų metų išlaikėme renginių sesiją pavadinimu Patyriminiai seansai. Tai yra būdas išplėsti filmo patirtį kitaip. Pavyzdžiui, vienas iš jų bus Miško maudynės. Jas ves specialistė Mila Monk, jos susietos su filmu „Miško karta“. Tai labai gražus filmas apie Suomijos mišką, kaip jauni žmonės bando jį išsaugoti. Prieš filmą pakviesime žmones į Miško maudynes. Tai būdas filmo patirtį išplėsti ne tiesiogiai apie tai kalbantis, o patiriant savo kūnu, badant atrasti skirtingus būdus, kaip iš tikrųjų galima rasti gamtoje nusiraminimą ir kaip turime jį mylėti ir saugoti.
Kitas renginys yra autoportretų dirbtuvės Vilniuje ir Kaune po filmo „Aš dar ne tokia, kokia noriu būti“. Jis yra apie Čekoslovakijoje gimusią čekę fotografę, gimusią nelaisvėje, sovietmetyje. Ji bando ištrūkti iš tokios šalies situacijos. Tai juodai baltas, tik iš fotografijų sukurtas filmas, kuriame visą istoriją pasakoja pati fotografė. Po filmo dirbtuvėse fotografė Neringa Rekašiūtė pabandys mums papasakoti, kokiais būdais galima panaudoti fotoaparatą, ne vien kuriant rezultatą viešinimui, bet sau. Kaip savęs matymas autoportretuose gali padėti kurti ryšį su savimi, padėti atrasti save.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Dar vienas filmas „Baliomanija“. Jis yra apie vyrus, pasišventusius balionams. Jie leidžia į dangų milžiniškus balionus ir po to juos gaudo, bet tai yra nelegalu, todėl juos bando sučiupti policija. Filme yra daug azarto ir gyvenimo spalvų. „Baliomanijos“ peržiūrą seks vakarėliai su muzika. Pačiame filme skamba Brazilijos gatvės muzika „brazilian phonk“, todėl šie vakarėliai pratęs jo patirtį.
Atidarymo filmą išsirinks pats žiūrovas: tai tikrai nestandartinis sprendimas. Ar sudėtinga tam pasiruošti techniškai?
Kviesdami svečius, pasakėme iš kokių filmų jie turės rinktis. Mes, trys festivalio programeriai, filmus pristatinėsime ir darysime lyg debatus. Išsirinkome tokius, kuriais patys labai tikime, kad būtent tas filmas turėtų būtų pamatytas tą vakarą. Vienas filmas yra apie V. Orbaną ir Vengriją „Juodoji demokratija“.
Kitas filmas yra „Ne jūsų žemė“. Filmas apie Palestiną, apie aktyvistą žurnalistą, kuris pats yra palestinietis. Su juo kartu filmą kuria žurnalistas aktyvistas iš Izraelio. Jie kovoja už tą patį: už tai, kad nustotų naikinti namus, jų šeimų gyvenimus Vakarų krante. Bet labai akivaizdus skirtumas yra tas, kad vienas, kuris yra iš Izraelio, yra laisvas žmogus, gali išvažiuoti, turi visas teises, o kitas – neturi nieko.
Trečias filmas yra „Laimės agentas“. Galėtų atrodyti, kad yra toks lengvesnis, pramoginis filmas, bet jis irgi turi labai daug svarbos ir aktualumo. Jis kalba apie tai, kad Butane yra oficialus šalies laimės indeksas. Vadinami laimės agentai važiuoja per kalnus pas gyventojus ir renka informaciją laimės indeksui nustatyti užduodami tokius klausimus kaip: kiek tu turi karvių, traktorių, ar turi indaplovę, kada paskutinį kartą verkei. Iš visų klausimų išvedamas laimės indeksas.
Norime pamatyti, kaip aktualumo svarbos, politiškumo, pramogos faktoriai veikia žmonių galvose, kai jie turi balsuoti.
Kokią žinutę norite perduoti žiūrovui šiemet?
Jei nuo festivalio, tai mūsų komunikacijos kampanijos pagrindas – nebijoti pažvelgti giliau, nepasiduoti antraščių virusui. Nuo savęs pasakyčiau, kad labai linkėčiau nepabijoti pažiūrėti programą, kas joje yra įdomu. Visą laiką ji būna įdomi, bet šiais metais kaip niekada galima daugiau filmų pažiūrėti ir sudalyvauti daugelyje smagių renginių.
Galima atrasti, kaip užpildyti spalio mėnesį mūsų festivaliu ir su labai skirtingomis patirtimis. Kai kurios bus – tiesiog gerai praleistas vakaras, o kai kurios – labai rimtas ir poveikį darantis įvykis. Nepabijoti paieškoti ir daugiau išbandyti mūsų festivalyje.
„Nepatogus kinas“ vyks spalio 8-27 dienomis. Visą festivalio programą rasite paspaudę čia.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
