„Prioro pramogos“ archyvas
Jau šią savaitę į kino teatrus atkeliauja kur kas labiau išgarsinta prancūzų animacijos studijos „Mikros Image“ pasaka „Mažasis princas“ (Le Petite Prince). O štai mažiau žinoma ir su distribucija problemų turinti animacinė pasaka „Munis“ (Mune, le gardien de la lune) galėjo praskrieti virš daugelio radarų nepastebėta. Ši animacija negali pasigirti sąsajomis su Antoine de Saint-Exupery kūryba ar anglišku įgarsinimu, tačiau originalus pasakos konceptas, paremtas Benoito Philippono idėjomis, turi savų privalumų.
Istorija nukelia mus į visatą, kur saulė ir mėnulis yra prižiūrimi išrinktų sergėtojų. Grandinėmis ir siūlais prikabinę prie milžiniškų mitologinių būtybių, jie tempia abu šviesos šaltinius aplink pasaulį, išlaikydami harmoniją ir taiką. Tačiau ateina metas permainoms. Į Saulės sergėtojo vietą stoja jaunas, pasipūtęs Saulys, kuriam labiau rūpi merginų dėmesys. Tuo tarpu Mėnulio Sergėtoju, visų nuostabai, išrenkamas baikštus faunas Munis. Jau nuo pirmų akimirkų tampa aišku, jog abu nėra pasirengę tokiam iššūkiui, ir pasaulio tvarka subyra. Tuo naudotis bando tamsiosios jėgos, o jaunasis Munis su karštakošiu Sauliu ir vaškine Glim leidžiasi į nuotykį, siekdami sugrąžinti balansą tarp šviesos ir tamsos.
„Munis“ nestokoja kūrybinio talento. Veikėjų dizainą šiai animacijai kūrė „DreamWorks“ dizaineris Nico Marletas, kuris dirbo su tokiais animaciniais grandais, kaip „Kung Fu Panda“ (2008) ir „Kaip prijaukinti slibiną“ (2010). Kiti kolektyvo nariai yra dirbę su taip pat garsiomis animacijomis „Ilgo plauko istorija“ (2010), „Bjaurusis aš“ (2010), ar „Ralfas griovėjas“ (2012). Panašu, jog nusamdytas profesionalų kolektyvas pasiteisino ir nepriklausomas projektas suspindėjo originaliomis vizualinėmis idėjomis.
„Prioro pramogos“ archyvas
Jau nuo pirmųjų filmo akimirkų žvilgsnis kliūna už animacijos stilių įvairovės. Didingos ir kvapą gniaužiančios mitologinės būtybės, tempiančios saulę ir mėnulį, atrodo tarsi ką tik nužengusios iš Salvadoro Dali sapno ar „Princesės Mononokės“ (Mononoke-hime, 1997) stebuklingo miško. Tačiau pagrindinių veikėjų archetipai yra kur kas įprastesni ir pažįstami amerikietiškos animacijos išlepintiems žiūrovams. Artistinis sprendimas viename iš filmo segmentų įtraukti 2D animaciją visiškai pasiteisina ir tampa praturtinančia, kiek nostalgiškai sentimentalia patirtimi. Nepaisant nepastovios animacinės įvairovės, kiekvieną kartą atsivėrus šio pasaulio panoraminiam vaizdui, akys raibsta nuo kūrybinės fantazijos sodrumo.
Bene silpniausia filmo dalis yra pasakos veikėjai ir pati istorija. Nors jaunieji žiūrovai liks patenkinti šmaikščiais ir ryškiaspalviais personažais, o jų tėveliai turės ką papasakoti apie narsą, ryžtą, nuoširdumą ir gėrį, vis dėlto, siužetas yra labai nuspėjamas, o kai kurie personažai itin lėkšti. Tai neapkartina visavertės animacijos patirties, tačiau norintiems turtingų charakterių ir naujų siužeto vystymo idėjų, to teks ieškoti kitur. Kūrėjų noras išlaikyti istoriją arčiau tradicinės pasakos ribų, atitolino juos nuo drąsių sprendimų.
„Prioro pramogos“ archyvas
Anot režisieriaus Alexandre Heboyano, šis filmas turėjo būti iššūkis Holivudui, siekiant įrodyti, jog ir nepriklausoma animacija gali būti šiuolaikiška ir sudominanti skirtingo amžiaus žiūrovus. Išlaikydamas tradicines animacijos tematikas apie gėrį ir blogį, tyrumą, nepriklausomybę bei meilę, „Munis“ skleidžia tą paprastą ir nepretenzingą nuoširdumą, kuris gal ir nuspėjamas, tačiau vis tiek gerbtinas kino užmojis. Sėkmė Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse teikia vilčių, kad autoriai nenustos kurti senosios mokyklos pasakų.
Nepaisant nuspėjamo siužeto ir pagrindinių veikėjų arkų, įkrentančių į tradicines coming-of-age klišes, animacija prikausto savo detalizavimu ir mastu. Apibendrintai vizijai pritrūksta inovatyvumo, jog prilygtų Hayao Miyazakio meistriškumui, tačiau režisierių Benoito Philippono ir Alexandre Heboyano ambicijos konkuruoti su didžiųjų animacijų studijomis, nėra visiškai laužtos iš piršto. Puikus apšilimas, laukiant „Mažojo princo“ animacinės adaptacijos.
Filmo anonsas:
