„Skalvijos“ kino centro archyvas
„Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ – 1989 m. sukurtas Peterio Greenaway’aus filmas, kuris ir šiandien stebina savo drąsa. Tai drąsus kultūrinis veidrodis, atskleidžiantis valdžios, smurto ir geismo temas. Tai pasakojimas apie žmogiškumą, kai viskas aplinkui tampa groteskiška.
Groteskiška puota: valdžios, kontrolės ir geismo metafora
Filmo veiksmas vyksta prabangiame restorane, kuriame tironiškas vagis Albertas Spica nuolat demonstruoja savo galią. Jis kontroliuoja visus – nuo virėjo Ričardo iki savo žmonos Georginos, kuri desperatiškai ieško išeities iš šios smurto atmosferos. Jos pabėgimas – aistringas romanas su Maiklu – tampa ne tik laisvės, bet ir keršto simboliu.
Filme valgymas tampa pagrindine metafora: maistas simbolizuoja galią, grobikišką godumą ir kūrybą. Kiekvienas valgymo aktas atskleidžia veikėjų vidinius konfliktus, jų statusą ir moralines dilemas. Ši „puota“ – tai socialinės struktūros, kurioje valdžia praranda moralinį pagrindą, atspindys.
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Žiaurumo ir aistros meniu
Vizualiai filmas stulbina savo estetiškumu. Peteris Greenaway’us pasitelkė ryškias spalvų schemas, kuriose dominuoja raudona (aistra, smurtas), žalia (pavydas, nuodėmė) ir juoda (mirtis, destrukcija). Kiekvienas kadras atrodo kaip Renesanso tapytojo sukurtas paveikslas – kruopščiai parinktas apšvietimas, simetriška kompozicija ir detalių gausa suteikia filmui ypatingą teatrališkumą pojūtį.
Įdomu tai, kad Greenaway’aus estetika yra inspiruota baroko tapybos, ypač Caravaggio kūrinių. Pasitelkti sprendimai leidžia ne tik gėrėtis vizualiu menu, bet ir giliau pajusti emocinį veikėjų pasaulį. Restorano erdvė atrodo kaip monumentalus meno kūrinys, kurio grožis kontrastuoja su žiaurumu.
Restoranas kaip visuomenės veidrodis
Filme maistas nėra tik fonas – tai veiksmo ir simbolių pagrindas. Albertas, įsikūnijusi brutalumo ir valdžios figūra, ryja maistą be saiko, simbolizuodamas savo nenumaldomą troškimą dominuoti. Tuo tarpu virėjas Ričardas kuria subtilius patiekalus, atspindinčius meną ir kūrybingumą. Maisto paruošimas tampa tylia opozicija Alberto tironijai.
Įsimintiniausia filmo scena – paskutinė vakarienė, kurioje Georgina keršija Albertui, priversdama jį suvalgyti savo nužudyto meilužio kūną. Tai groteskiškas ir simboliškas momentas, kuris paverčia maistą keršto priemone.
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Smurto ir moralės ribos: prievartos ciklas
Filmas kelia moralės klausimus, kurie išlieka dviprasmiški. Albertas akivaizdžiai yra smurto įsikūnijimas, tačiau Georginos pasirinkimai taip pat verčia žiūrovus abejoti: ar kerštas pateisina dar didesnį žiaurumą? Filme nėra vienareikšmių atsakymų, o Greenaway’us sąmoningai vengia pateikti veikėjus kaip visiškai gerus ar blogus.
Greenaway’us kartą yra pasakęs, kad moralės nebuvimas filme leidžia žiūrovui ją susikurti patiems. Būtent ši idėja verčia kiekvieną žiūrovą tapti savotišku teisėju ir įsitraukti į veikėjų moralinius pasirinkimus.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
