Šaltinis – criterion.com
Ingmaras Bergmanas garsėjo giliu žmogaus psichologijos ir egzistencinių temų tyrinėjimu savo filmuose. Ne išimtis ir filmas „Apeigos“ (The Rite / Riten), kuriame nagrinėjama daugybė nesenstančių temų, kurios aktualios ir šiandien. Šis 1969 m. išleistas filmas, kartu su „Persona“ (1966) ir „Vilko valanda“ (Hour of the Wolf / Vargtimmen, 1968), yra priskiriami režisieriaus kamerinių filmų serijai.
Kamerinis egzistencializmas
Tyrėjas Abrahamsonas iškviečia į apklausą tris garsius menininkus. Jiems pateiktų kaltinimų esmė iki pat pabaigos neaiški, nors jie įsitikinę, kad nepadarė nieko neteisėto ir kad turės duoti tik įprastus parodymus, kurių rezultatas gali būti tik nedidelė bauda. Vis dėlto įtampa kyla, o juostą užplūsta Kafkos dvasia.
Ingmaro Bergmano trisdešimtasis filmas yra trumpiausias ir, ko gero, kukliausias. Keturi aktoriai, minimalios dekoracijos, nufilmuota labai greitai, be jokio vargo. „Apeigos“ – techniškai labai paprastas filmas, tačiau režisierius šį paprastumą išnaudoja savo naudai.
Pavyzdžiui, iki pat paskutinės akimirkos nesuprantame, koks tiksliai yra nusižengimas. Šis televizinis filmas tapo pirmuoju, kurį Bergmanas sukūrė savo paties kino kompanijai. Filmas remiasi ta pačia idėja kaip ir dešimtmečiu anksčiau sukurtas „Magas“ (The Magician / Ansiktet, 1958), kuriame sukčiavimu įtariami iliuzionistai taip pat buvo sulaikyti. „Apeigose“ Bergmano aktoriai suvaidino panašią situaciją, bet tardymo kambario aplinkoje.
Šaltinis – criterion.com
Psichologiniai tyrinėjimai
Bergmanas vadinamas žmogaus psichologijos sudėtingumo vaizdavimo meistru. Autorius tyrinėja, kaip elgiasi jo personažai, kai lieka vieni su tardytoju. Sebastianas Fišeris, kuris beveik niekada nenusiima tamsių akinių, įnirtingai įžeidinėja įstatymo tarnautoją. Pabrėžtinai galantiškasis Hansas Vinkelmanas, priešingai, paslaugiai išrašo čekį, kad jo neurotiška žmona nebūtų apklausiama. Pačią Tėją Vinkelman ištinka epilepsijos priepuolis.
Bergmanas kaitalioja tardymo scenas su intarpais, vykstančiais viešbučio kambaryje, bare ir estrados šou grimo kambaryje. Čia atskleidžiamos asmeninės veikėjų savybės ir jų tarpusavio santykiai. Susidaro meilės trikampis: Sebastianas mezga romaną su Tėja, bet pono Vinkelmano tai netrikdo (išskyrus atvejus, kai reikia apmokėti sąskaitas). Atskirame epizode atskleidžiamos paties Abrahamsono baimės. Atėjęs išpažinties jis prisipažįsta, kad jaučia artėjančią mirtį. Byla nagrinėjama karščiausią rugpjūčio mėnesio dieną iš tiesų labai veikia tyrėją, jis prakaituoja ir nervinasi.
Šaltinis – criterion.com
Bergmano cameo
Bergmano filmuose dažnai gvildenami egzistenciniai klausimai apie gyvenimo prasmę ir tikrovės prigimtį. Šie filosofiniai klausimai tebėra svarbūs ir yra nuolatinių filosofinių ir meninių ieškojimų šaltinis. Verta paminėti, kad kunigo vaidmenyje juostoje pasirodo ir pats Ingmaras Bergmanas. Negalima nepastebėti jo trumpalaikio personažo panašumo į Mirtį iš „Septintojo antspaudo“ (The Seventh Seal / Det sjunde inseglet, 1957).
„Apeigos“ šiek tiek primena Davido Lyncho kūrybą. Pavyzdžiui, scena, kurioje Sebastianas Fišeris, žaisdamas degtukais, padega viešbutyje paklodę arba kai tyrėjas skaito visiškai beprotišką Tėjos aiškinamąjį raštą.
Tai tikrai nėra filmas, kuriuo pradėsite pažintį Bergmano kūryba, bet pamatyti jį ne mažiau verta.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
