Béla Tarro sukurta Šekspyro „Makbeto“ adaptacija yra labai savita ir unikali klasikinės pjesės interpretacija. Jo novatoriški metodai meta iššūkį tradicinio kino konvencijoms ir siūlo naują požiūrį į pasakojimą.
Minimalistinis požiūris
Režisierius garsėja savo minimalistiniu požiūriu. Kurdamas savo „Makbeto“ versiją, jis taip pat naudojosi sau būdingomis priemonėmis. Tarro „Makbete“ gerokai sumažintas dialogų skaičius, palyginti su originalia pjese, pabrėžiant vizualų pasakojimą, o ne verbalinę komunikaciją. Tai prisideda prie unikalaus ir kiek mįslingo filmo stiliaus.
B. Tarro „Makbetas“ išsiskiria lėtu ir apgalvotu tempu bei ilgais kadrais. Jis dažnai leidžia kamerai ilgesniam laikui tarsi užstrigti scenose, kad žiūrovai galėtų įsijausti į filmo atmosferą. Ilgi, nepertraukiami kadrai suteikia žiūrovams svaiginančią ir meditatyvią patirtį.
Nepavaldumas laikui
Nors originalios pjesės veiksmas vyksta Škotijoje, B. Tarro ekranizacijoje pasinaudota Vengrijos kraštovaizdžiu, kad būtų sukurta bauginanti ir apleista aplinka, kuri prisideda prie unikalios filmo atmosferos. Jo ekranizacijoje vengiama susieti istoriją su konkrečiu laikotarpiu. Tai filmui tampa nepavaldus laikui, pateikimas tampa universalesnis. Valdžios, korupcijos ir moralinio nuopuolio temos yra ilgalaikės ir rezonuoja su šiuolaikine auditorija.
Unikali interpretacija
Béla Tarro „Makbeto“ adaptacija išsiskiria savo unikaliu požiūriu, tačiau tam tikrų panašumų su kitų režisierių ekranizacijomis visgi galima aptikti. Pavyzdžiui, ir Romano Polanskio, ir B. Tarro „Makbeto“ adaptacijos pasižymi šiurkščiu, realistiniu vizualiniu stiliumi. Abu režisieriai gilinasi į psichologinius Makbeto ir ledi Makbet personažų aspektus, vaizduodami jų nuopuolį į beprotybę ir kaltę, tačiau Polanskio adaptacija garsėja atviru ir akivaizdžiu smurto vaizdavimu, o B. Tarro versijoje žiaurumas vaizduojamas santūriau.
Orsono Welleso ekranizacija (Mackbeth, 1948) žinoma dėl ekspresionistinio ir gotikinio vizualinio stiliaus, kuris gerokai skiriasi nuo B. Tarro minimalistinio ir griežtesnio požiūrio. Akiros Kurosawos filmo (Throne of Blood, 1957), kaip ir daugelio kitų jo kūrinių, tempas labiau orientuotas į veiksmą. Justino Kurzelio adaptacija (Macbeth, 2015) yra tradiciškesnė dialogų atžvilgiu ir griežtai laikosi originalaus teksto. Skirtingai nuo kitų režisierių ekranizacijų, B. Tarro „Makbetui“ būdingas sąmoningas lėtumas.
Béla Tarro „Makbetas“ išsiskiria minimalistiniu, lėtu ir atmosferišku stiliumi, kuris skiriasi nuo kitų režisierių tradicinių ar kultūriškai specifinių metodų. Kiekviena adaptacija savaip interpretuoja ir akcentuoja klasikinę Šekspyro tragediją, atspindėdama režisieriaus meninę viziją ir kultūrinį kontekstą. Režisieriaus „Makbetas“ pateikia unikalią ir vizualiai įtikinamą Šekspyro tragedijos interpretaciją.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas