fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Nimfomanė“. Aš ne priklausoma nuo sekso, aš – nimfomanė

Kadras iš filmo „Nimfomanė“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nimfomanė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Prieš Larso von Triero filmo „Nimfomanė“ (Nymphomaniac, 2013) seansą, prisipažinsiu, galvojau, kad salėje bus daug sukryžiuotų kojų, nepatogaus muistymosi ir tų, susigėdusio žmogaus kostelėjimų. Nei velnio. Visi tarsi kvėpavome tuo vieningu ir, nemanau, kad seksualiai įaudrintu ritmu. Prisimenu, vieną žiūrovės socialinėje paskyroje parašytą mintį: „Nežiūrėkite „Nimfomanės“, paprastas pornografinis filmas – gražiau.“ Aš turiu porą klausimų: Ar Jūs tikrai matėte šį filmą? Kas yra pornografija? Ir kokius pornografinius filmus Jūs žiūrite? Nežiūrite? Aha…

O kitas – neklausimas, o pasvarstymas. Juk lytinis aktas iš esmės negali būti gražus. Tai paprastas, gyvuliškas ir tikrai ne estetikas reiškinys. Beje, labai natūralus. Tai neišvengiama, žmogiška, todėl jis dažnai sutinkamas kine, televizijoje. Tačiau, iš kitos pusės, tai asmeniška, todėl neturėtų būti demonstruojama kine ar televizijoje, taip? Bet kinas jau seniai nustojo būti tik pabėgimo nuo realybės ir pramogos elementu. Kinas skaudina, žeidžia, erzina, krapšto žaizdas ir viską mums parodo stambiu planu. Ir ne veltui! O dabar žodį kinas pakeiskime vardu Larsas von Trieras. Jis lytinį aktą man, tau rodo ne tam, kad sujaudintų ar pažiūrėtų, kiek ištversi nenuleidęs akių. Ne… Viskas giliau. Ir vėl, pažiūrėkite, visas įvadas į filmo „Nimfomanė“ pirmos ir antros dalies apžvalgą persmelktas kalbomis apie seksą. Na, taip, seksas šiame filme yra ir pagrindinis, ir labai šalutinis dalykas. Pirmiausia, kaip ir visuose L. von Triero filmuose, reikia nusimesti mus sukausčiusius stereotipus, baimes ir kartais nebijoti pažvelgti į stambiu planu tau rodomą falą. Žinoma, jei esi suaugęs, nes tik suaugusiems skirtas šis filmas!

Labai atsiprašau už tokią įžangą. Taigi apie ką filmas? Apie labai baisią, gyvenimus griaunančią, fiziškai, emociškai žalojančią priklausomybę nuo sekso. Pirmoje dalyje lėtai ir grakščiai krentant snaigėms matome gulinčią, sumuštą Džo (Charlotte Gainsbourg), atsitiktinai ją pamato ir pas save į namus parsiveda Seligmanas (Stellan Skarsgård). Džo, gerdama arbatą su pienu, save pristato kaip labai blogą, pasmerkimo vertą žmogų. Vyras tuo netiki, todėl norėdama patvirtinti, kad yra monstras, moteris pradeda pasakoti tai, kaip tapo, o, galbūt, suprato, kad yra ne tokia, kaip visi, kad jai reikia daugiau: iš gyvenimo, iš saulėlydžių, iš lytinio akto.

Kadras iš filmo „Nimfomanė“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nimfomanė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pasakojimas yra linijinis, tik kartais Džo nuklysta į dabartinius laikus arba į praeitį. Pirmos dalies metu, atrodo, kad moteris savo pasakojimu stengiasi šokiruoti ir laukia smerkimo, o Seligmanas į visus jos prisipažinimus reaguoja liberaliai, nesmerkdamas ir viską tarsi nuseksualizuodamas. Ką tai reiškia? Vyras į moters pasakojimus apie tai, kaip ji su drauge traukinyje lenktyniaudavo, kuri pasimylės su daugiau vyrų (prizas – šokoladiniai saldainiukai) sulygino su žvejyba muselėmis. Tokių digresijų juostoje apstu. Atrodo tai siutina Džo, ji nori sulaukti smūgio per veidą ar smerkiančių žodžių „Kalė“, „Ištvirkėlė“, o Seligmanas klausosi, žavisi ir į viską žvelgia kaip į normalų dalyką. Antrojoje filmo dalyje, atrodo, moteris atsigauna ir pasakodama tarsi iš naujo kuria save, suprasdama, kaip ji gali išsivaduoti iš savo priklausomybės. Vis dažniau Seligmanas pradeda kvestionuoti jos poelgius, rodyti nustebimą pateikti vis silpnesnius palyginimus, o Džo, atvirkščiai, savo veiksmus pradeda racionalizuoti ir vis rečiau kartoti, kad yra blogas žmogus.

Trumpai įsijautėme į filmo siužetą, bet „Nimfomanė“ nėra nimfomanės memuarai. Larsas von Trieras parodo, koks siaubingas dalykas yra priklausomybė. Gerai, jei bijome žodžio – seksas, sulyginkime Džo priklausomybę su rūkymu. Įsivaizduokite, kad dievinate rūkyti, ir kiekvieną kartą jus vis mažiau patenkina tas atsipalaidavimo momentas, kuomet užtraukiate pirmą dūmą. Jūs pradedate rūkyti vis dažniau, dažniau… Ir staiga nebejaučiate jokio malonumo, tačiau rūkyti nustoti negalite. Ką pradedate daryti? Keičiate tabaką, ieškote kandiklių ir pan. Taip pat ir Džo – keičia partnerius, išbando įvairias smurto formas, situacijas. Labai liūdna ir skaudu stebėti šios moters pastangas iš gyvenimo, iš sekso gauti kažko, ko, atrodo, gauti nėra įmanoma. Beje, prisiminkime, kad bet kokia priklausomybė – griaunanti jėga. Ji griauna ne tik kūną, bet ir viską aplink. Užbėgdama įvykiams už akių patvirtinu – Džo yra praradusi viską. Tas arbatos puodelis su pienu ir jos besiklausantis vyras – yra vieninteliai dalykai, kuriuos ši moteris „turi“.

Kadras iš filmo „Nimfomanė“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nimfomanė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Daugeliui tikriausiai įdomu ne priklausomybės motyvas, o – „Na, tai daug ten sekso?“ Taip. Nemažai. Bet juk filmas apie nimfomanę! Beje, Larsas von Trieras seksą rodo ne tam, kad mus sujaudintų. Šiuo procesu jis ir atskleidė visą šios priklausomybės tragiškumą. Šiuolaikiniame kine daugelis kūrėjų seksą naudoja kaip simbolį, kaip bene vienintelį elementą, kuris gali prikaustyti mus – atbukusius, ne empatiškus, visko jau mačiusius – dabarties žmones.

Taip pat šio filmo pirmoje ir antroje dalyse yra nemažai religinių elementų. Kai kuriuos tikinčiuosius gali žeisti, kuomet seksualiniai potyriai palyginami su šventųjų kančiomis. Tačiau, pažiūrėkime iš kitos pusės, tikėjimas – kai kuriems iš mūsų yra tai, kas atneša ramybę, sugrąžina vidinę pusiausvyrą, išvaduoja nuo abejonių, kančių ir savęs paties smerkimo. Visa tai Džo duoda seksas, jos priklausomybė. Todėl natūralu, kad ne tik religijoje, bet ir visur kitur ji gali atrasti panašumų su tuo, ką jai suteikia šimtai į ją įsiskverbiančių vyrų.

Antrai daliai einant į pabaigą režisierius sumaišo kortas ir tarsi trinkteli per veidą su teiginiu: ar taip pat Džo kentėtų, būtų smerkiama ir taip sunaikinusi savo gyvenimą, jei ji būtų vyras? Ši mintis pasakoma tik vieną kartą, bet to užtenka, kad aš, moteris, atsiloščiau ir galvočiau: „Ei, rimtai!“ Džo gyvenimas vyrams būtų eilinis šeštadienis. Bet ar tikrai? Larsas von Trieras tik klausia, mes galime bandyti ieškoti atsakymo. Įdomu ir tai, kad viso filmo metu nei vienas Džo partneris, nors ir žinodamas, kad yra ne vienintelis, jos nesmerkia. Ją smerkia ir jos baiminasi (ginkdie, palies ir jų vyrus!) moterys. Dar vienas vyras, kuris nesėkmingai bandė nesmerkti ir suprasti moters priklausomybę – jos vyras Džeronimas (Shia Labeouf).

Kadras iš filmo „Nimfomanė“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nimfomanė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Apie aktorius galima kartoti tą patį, ką ir apie kitus Larso von Triero filmuose vaidinančius aktorius. Nežinau, kokią burtų lazdelę jis turi, tačiau aktoriai sugeba suvaidinti labai charakteringus, iki smulkmenų apgalvotus personažus. Jaunąją Džo vaidinusi Stacy Martin – didelis atradimas, kurį, tikėsimės, atras ir kiti režisieriai. Menininkas (nežinau, ar jam patiktų, jei vadinčiau jį aktoriumi) – Shia LaBeouf taip pat sukūrė stiprų pavydaus, mylinčio, valdingo, tačiau besistengiančio suprasti vyro vaidmenį. Uma Thurman – jos vaidmuo buvo gana epizodiškas, tačiau kiek triukšmo sukėlė salėje! Ji – pona H – ką tik vyro dėl Džo palikta moteris, kuri atsiveda visus savo vaikus, pažiūrėti į „kekšės guolį“. Kiekvienas jos žodis seanso metu daugeliui sukėlė juoką. Na, tikrai, visa situacija labai makabriška, ponios H elgesys – taip pat. Tačiau, kai atsiriboji nuo to paviršutiniškumo, supranti, kaip viskas tragiška: juk moteris, ką tik neteko daugiau nei dvidešimt metų kurto ir statyto šeimyninio gyvenimo, yra tokioje situacijoje, jog visiškai prarado savigarbą ir išjungė racionalumą. O dar baisiau, kad viso maskarado metu Džo nejautė nieko. Džo kažką pajaučia tik tuomet, kai „užpildomos visos jos skylės“. Prašau nevertinkite šių žodžių paviršutiniškai. Jamie Bellas – pasakysiu tik tiek – nors jo vaidmuo moterims turėtų nepatikti, tačiau iš kitos pusės – niam, niam niam.

Taigi matote, jog filmas „Nimfomanė“ nėra apie seksą. Tai apie priklausomybę, gyvenimo griūtį ir negalėjimą atrasti pilnatvės. Be to, visą šį monologą ir pasvarstymus gali paneigti viena Džo ištarta frazė, kuomet Seligmanas suabejojo jos pasakojimų autentiškumu: „Kada tu daugiau gausi iš šios istorijos – ja tikėdamas ar ne?“

„Nimfomanė“ – stiprus filmas ne apie moterį, bet apie asmenybę, kuri ieško, neranda ir kenčia. O filmo pabaiga…. Pažadu, kad iš salės seksualiai susijaudinę tikrai neišeisite.

Filmo anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.